Meškėnus į gamtą paleido žmonės
Nenuostabu, kad meškėnai pernelyg negąsdina žmonių: jie nedidelio, naminės katės ūgio, mažo snukučio ir pūkuoti. Jų išvaizda labai panaši į mangutą – kitą Lietuvoje sutinkamą invazinę rūšį, kuri meškėnams visai negimininga.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. Alius Ulevičius sako, kad didžioji dalis Lietuvoje retkarčiais aptinkamų meškėnų greičiausiai yra paleisti žmonių, kurie juos laikė nelaisvėje. Anot jo, anksčiau buvo ypač populiaru namuose laikyti kokį egzotišką gyvūną, pavyzdžiui, meškėną. Tačiau kad ir koks jis mielas būtų – šis gyvūnas yra laukinis žvėris, labai žvitrus, judrus, galintis įkąsti ar apdraskyti bei jį auginti namų sąlygomis yra praktiškai neįmanoma.
„Meškėnai Lietuvoje atsiradę, jei taip galima sakyti, epizodiškai. Kada dar buvo galima prekiauti meškėnais, žmonės juos pirko, o kai jie pradėdavo daryti visokias išdaigas namuose, jų atsikratydavo – išleisdavo į laisvę“, – tvirtina A. Ulevičius.
Kol kas Lietuvoje meškėnų populiacijos nėra. Sutinkami tik pavieniai individai. Kaip sako mokslininkas, meškėnų populiacija iš nelaisvės paleistų žvėrelių galėtų susiformuoti tik tuomet, jei visi nepatenkinti augintojai juos paleistų beveik vienu metu ir vienoje vietoje. Tokia tikimybė labai maža.
Mokslininkas pabrėžia, jog natūraliai iš kitų šalių plintančių meškėnų Lietuvoje vargiai galima tikėtis. Artimiausia susiformavusi jų populiacija yra Vakarų Lenkijoje ir Vokietijoje, t.y., maždaug 500-600 km iki Lietuvos. Gyvybingos populiacijos plėtrą stabdo ir tai, jog patelės yra gana sėslios. Patinai judresni, tačiau jei nėra kitų įsikūrusių populiacijų, ilgesnės šių žvėrių klajonės neduoda rezultatų.
Anksčiau gyvybinga aklimatizuotų meškėnų populiacija egzistavo Baltarusijoje, Gomelio srityje. Pasak kai kurių tyrinėtojų, ši populiacija dabar laikoma greičiausiai išnykusia. Ar Lietuvoje yra bent vienas meškėnas, atklydęs iš kitos valstybės, reiktų išsiaškinti atliekant genetinius tyrimus.
Meškėnų Lietuvoje daug nėra
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus duomenimis, nuo 2010 metų stebėti 25 meškėnai, tačiau šie žvėrys judrūs ir tie patys gyvūnai galėjo būti stebėti ir po keletą kartų. Iš jų 10 buvo sumedžiota, 4 rasti suvažinėti automobilių.
Doc. dr. A. Ulevičius taip pat tvirtina, kad Lietuvoje esančių meškėnų net negalima vadinti populiacija. Tai tiesiog atskiri, žmonių į laisvę paleisti ar atklydę individai.
„Lietuvoje pastebimi pavieniai individai. Jie randami epizodiškai, bet tai nereiškia, kad yra susiformavusios populiacijos. Pagrindinis šių atrandamų meškėnų šaltinis yra atsitiktinis paleidimas iš nelaisvės į laisvę, kai žmonės juos išmeta iš namų. Net paleidžiant į laisvę nėščias pateles, jos atsives jauniklių, tačiau, kad susiformuotų populiacija, turi būti pasiektas kritinis individų tankumas. Tada populiacija gali pradėti augti“, – aiškina pašnekovas.
Daugiausia meškėnų – Kuršių nerijoje
Nors meškėnai Lietuvoje sutinkami retai, tačiau, jiems išplitus, įtaka vietiniams organizmams gali būti neginčijama. Meškėnai yra lengvai prisitaikantys prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, gali įlipti į medį ir išdrąskyti lizdus, į drevę įkišti leteną ir ištraukti ten perinčių paukščių kiaušinius.
Doc. dr. A. Ulevičius tvirtina, kad kol kas mūsų sparnuočiams didelės grėsmės nėra, nes meškėnų Lietuvoje yra tik pavieniai individai, tačiau, jiems išplitus, pirmiausia kentėtų ant žemės perintys paukščiai.
„Didelės įtakos meškėnai dar nedaro. Bet jeigu jie išplistų, pirmiausia nukentėtų ant žemės perintys paukščiai. Bet reiktų pabrėžti dar vieną dalyką, kad šie gyvūnai yra labai sinantropiški, nevengiantys žmonių gyvenviečių, netgi miestų. Miške jie gyvena medžiuose, bet jiems tinkami ir žmonių pastatai, todėl ten dažnai ir yra pastebimi“, – aiškina mokslininkas.
Daugiausiai meškėnų pastebima Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus ekologė Emilija Razmienė sako, kad nors meškėnų ir nėra tiek daug, kad darytų rimtą žalą regiono gamtai, bet, kaip ir kituose regionuose, pajūryje vienas iš galimų šių gyvūnų grobių gali būti paukščių dėtys: tiek perinčių ant žemės, tiek perinčių medžiuose. Jeigu miške meškėnas ėdesio neranda, persikelia maisto ieškoti kitur, gali pasiekti ir pajūrį, kopas, kur peri itin retos paukščių rūšys.
E. Razmienė primena, kad pirmieji meškėnai Kuršių nerijoje užfiksuoti 2013 metais. Šios invazinės rūšies stebėtų, sumedžiotų individų skaičius gali būti didžiausias šalyje ir dėl teritorijos uždarumo.
Ekologė prašo visų Kuršių nerijoje pastebėjusių meškėną apie tai pranešti Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriui.
Efektyviausias būdas kovoti – medžioklė
Anot ekologės E. Razmienės, meškėnus sudėtinga išnaikinti dėl jų vislumo, plėšrumo ir gebėjimo greitai prisitaikyti prie aplinkos. Vienas iš būdų, kaip kovoti su šiais gyvūnais, yra medžioklė.
Meškėnų, kaip invazinės rūšies, medžioklė leidžiama ištisus metus. Tačiau Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas sako, jog medžiotojai meškėnus pastebi itin retai. Tiesa, jei medžioklės metu šis gyvūnas atpažįstamas, medžiotojas stengiasi jį sumedžioti.
„Žinoma, jų židinys yra Kuršių nerija. Tačiau šiuo metu medžiotojams neteko sutikti meškėnų. Ankstesniais metais, prieš ketverius ar penkerius metus, kai tik meškėnas buvo įtrauktas į medžiojamų gyvūnų sąrašą, žinojau kelis atvejus. Vienas jų Rokiškio rajone, kai buvo sumedžiota patinas, patelė ir jauniklis. Sąmoningas medžiotojas, žinantis, kad yra tokia invazinė rūšis, kelianti grėsmę mūsų gamtai, gali sumedžioti individą, jei jį atpažįsta“, – sako E. Tijušas.
Tačiau, anot jo, nors medžiotojai ir stengiasi stabdyti meškėnų plitimą, kaip laimikis šis žvėris nėra vertingas.
„Neteko girdėti, kad meškėno mėsa būtų naudojama maistui, o kailis šiais laikais irgi nebėra didelė vertybė, todėl ne dėl kailių meškėnai medžiojami“, – mano medžiotojas.
Nors meškėnai Lietuvoje ir yra labai reti, tačiau svarbu apsaugoti mūsų gamtą nuo šių invazinių gyvūnų. Aplinkos ministerija prašo gyventojų neišleisti paprastųjų meškėnų, laikomų kaip augintinių, į laivę, o pastebėjus juos gamtoje – informuoti Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyrių, kad galėtų pranešti atsakingoms institucijoms, kurios sugaus ar sumedžios šiuos invazinius gyvūnus. Be to, pagal teisės aktus, draudžiama paprastuosius meškėnus parduoti ar pirkti.
