Viskam savas matas
Vieni prabėgę metai akivaizdžiai per trumpas laiko tarpas, kad būtų galima bent kiek rimčiau įvertinti tų pačių metų įvykių rezultatus ar padarinius tokiam objektui kaip visos šalies miškų ūkio sektorius, ką ir kalbėti apie pačius šalies miškus. Rezultatus ar pasekmes tais pačiais metais galima būtų vertinti nebent atskiram miško savininkui, didesnei ar mažesnei miškų ūkio veiklą vykdančiai įmonei, o visam sektoriui reikia daug ilgesnio laiko tarpo. Tą svarbu suvokti todėl, kad negalima vieno ar keleto miško savininkų nepilnų metų patirties, tiesiog padauginus iš tų savininkų skaičiaus šalyje, teigti, kad štai žlunga privačių miškų sektorius arba atvirkščiai.
O būtent tokio vertinimo įspūdis susidaro stebint diskusijas, susijusias su bene labiausiai 2015 m. nagrinėtu įvykiu miškų ūkyje – miško savininkų parduodamos medienos papildomu apmokestinimu 5 proc. tarifu, surinktas lėšas skiriant bendrosioms miškų ūkio reikmėms. Tai nuo šio įvykio ir pradėsiu.
Nemokamai – tik sūris spąstuose
Visi supranta, kad šiaip sau niekas pinigų nedalija ir už atliekamus darbus reikia susimokėti. Tačiau kai kuriems miško savininkams atrodo, kad už jų miško inventorizavimą, duomenų apdorojimą ir pateikimą jiems patiems turi sumokėti kažkas kitas, taip pat už mokymus, konsultacijas, gaisrinę jų miško saugą, įskaitant gaisrų gesinimą, miško kelių priežiūrą, remontą ir dar už visą eilę vadinamųjų bendrųjų miškų ūkio darbų.
Negaliu ant tų savininkų pykti: dalis prie „nemokamų“ paslaugų įpratę dar nuo sovietmečio, kitus sugadino jau šiandiena – kad ir tie patys Europos Sąjungos pinigai, dar kiti, gerai „prasisukę“ per miškų privatizaciją, tiesiog neturi polinkio dalintis. Nėra tikslo dabar leistis į priežasčių paieškas, pakanka konstatuoti, kad tie privačių miškų ūkio sektoriui būtini bendrieji darbai, kuriuos per valstybės biudžetą anksčiau apmokėdavo miškų urėdijos, nuo 2015 m. turės būti apmokami pačių miško savininkų lėšomis. Na, bent jau didesnioji tų darbų dalis. Taigi tokia tų 5 proc. mokesčio prasmė. O kaip atrodo šio reikalo piniginė pusė?
Privačių miškų savininkai per 2015 m. pirmąjį pusmetį sumokėjo apie 1,3 mln. eurų šio mokesčio. Visų metų rezultato dar reikės palaukti, bet laukti nėra kada, todėl atlikę nesudėtingą aritmetinį veiksmą gausime, kad tas rezultatas suksis kažkur tarp 2,5 ir 3 mln. eurų. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad būtent tokia apimtimi ir prisidės privačių miškų savininkai prie jiems reikalingų bendrųjų darbų.
Ar tai daug, ar mažai? Maždaug ketvirtadalis metinės Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos apimties. Tikrai nemažai, bet gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, iš tos pačios programos 2015 m. skirta bendrai miško kelių priežiūrai ir remontui. Dar tas skaičius reiškia, kad mes kalbame apie maždaug 50 mln. eurų legalią metinę apyvartą privačių miškų sektoriuje, o tai atitinka apie 2–3 mln. m3 parduotos medienos, jei įvertinsime tuos Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, pagal kuriuos didesnė dalis privačių miško savininkų fizinių asmenų medieną parduoda kaip nenukirstą mišką (priminsiu, kad miškų urėdijos kaip nenukirstą mišką parduoda tik nereikšmingą dalį metinės kirtimų apimties, o analogišką 5 proc. mokestį moka nuo gerokai brangesnės apvaliosios medienos, todėl lyginti tarpusavyje privačių miškų savininkų ir miškų urėdijų sumokamas sumas absoliučiais skaičiais vien pagal iškertamos medienos kiekius nekorektiška).
Tie 2–3 mln. m3 yra tikrai reikšminga Lietuvos medienos rinkos dalis, tenkanti legaliai veikiančiam privačių miškų ūkiui ir man tai akivaizdus rodiklis, kad privačių miškų ūkis, nors ir iš lėto, bet auga, netgi nepaisant medienos pardavėjams nepalankių apvaliosios medienos kainų 2015 m. ir daugiausia dėl to sumažėjusio privačių miškų kirtimo. O kokią įtaką tas mokestis turės privačių miškų ūkiui, pasakyti bus galima tik po keleto metų, kai bus galima kompleksiškai įvertinti ne tik bendrosioms miškų ūkio reikmėms surinktų pinigų sumą arba vieno ar kito miško savininko konkrečią patirtį, bet ir realų šio mokesčio lėšų naudojimą privačių miškų labui.
Nauja ES milijonų dozė
Jei jau pradėjau apie 2015 m. pinigus, tai būtent tais metais realiai atsivėrė Europos Sąjungos naujojo finansinio kaimo plėtros laikotarpio (2014–2020 m.) piniginė – miškų priemonėms skirta apie 130 mln. eurų, arba daugiau kaip po 20 mln. eurų kasmet. Bet sprendžiant iš labai jau negausios informacijos žiniasklaidoje šia tema, tie milijonai jau niekam įspūdžio nedaro, o miško savininkai ir miškininkai priima tai kaip savaime suprantamą dalyką, lyg kitaip ir būti negalėtų. Per daugiau kaip dešimtmetį išmokome, kad Lietuvoje kaimo plėtra ir miškų ūkis – du vienas nuo kito neatsiejami dalykai, ir taip pripratome prie tų Europos Sąjungos pinigų, kad baisoka darosi pagalvojus, kas bus po 2020-ųjų, kai reikės išsiblaivyti ir pripažinti sau, kad toliau reikia gyventi už savus.
Šito fakto labai nesinori girdėti, todėl nors ir pavieniais balsais, bet vis dar traukiam seną dainą apie tai, kad europinių pinigų miškų ūkiui gal ir per mažai, kad finansuojami per maži projektai, o remiama tik tiesiogiai miške vykdoma ar su miškų ūkiu susijusi veikla, kad labai sumažintos galimybės gauti paramą miškų urėdijoms. Dainos dainomis, bet bendrai galiu konstatuoti, kad Europos Sąjungos parama vis labiau kreipiama tinkama linkme – pirmiausia skiriama ne komercinei veiklai ir pirmiausia tiems, kurie be tokios paramos į mišką iš viso neinvestuotų. Aiškus to pavyzdys – jau 2015 m. smarkiai suaktyvintas jaunuolynų ugdymas privačiuose miškuose, vis dar reikšminga naujų miškų įveisimo apimtis.
Šiek tiek gaila, kad Žemės ūkio ministerijos pastangomis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programoje nebeliko miškų aplinkosaugos išmokų, skatinančių kertinių miško buveinių išsaugojimą ar plynųjų miško kirtimų keitimą neplynaisiais privačiuose miškuose. Bet laiko iki 2020 m. yra, ir tą klaidą dar būtų galima atitaisyti, jei tik miško savininkai, miškininkai ir gamtosaugininkai bent šioje vietoje suvienytų pajėgas.
Didesnis dėmesys miško keliams
2015 m. pagaliau pradėtos sistemiškai spręsti visiems žinomos, bet labai nepatogios miško kelių problemos, kurios kaupėsi nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Tai galėčiau įvardyti vienu svarbiausių praėjusių metų įvykių Lietuvos miškų ūkyje. Kalbu ne vien apie naują sukurtą bendros miško kelių priežiūros ir remonto visų nuosavybės formų miškuose sistemą, kurią Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis (dar 2015 m. pabaigoje tam skirta 4 mln. eurų, o 2016-aisiais ir vėlesniais metais bus skiriamos naujos lėšos) įgyvendins miškų urėdijos, kuri pirmiausia nukreipta į privačiuose miškuose esančius miško kelius ir kuri realiai pradės veikti nuo šių metų.
Taip, priežiūra ir remontas yra svarbu, tačiau norint spręsti problemą sistemiškai, ne mažiau svarbu yra normali miško kelių inventorizacija, kurios iki šiol Lietuvos miškų ūkio istorijoje nebuvo. O būtent tokios inventorizacijos pradžia padaryta taip pat 2015 m. – pradėta kurti visiškai nauja miško kelių inventorizacijos metodika, kuri leis pagaliau atsakyti į klausimus, kiek, kur, kokių ir kam tinkamų miško kelių turime, nuspręsti, kiek jų reikia ir tuo remiantis pradėti tvarkingą, o ne chaotišką miško technologinio tvarkymo projektavimą ir įgyvendinimą. Sutinku, kad tai gana didelis miškų politikos uždavinys ateičiai ir iššūkis visiems miškininkams bei miško savininkams, bet tik padarius pirmą žingsnį galima eiti toliau.
Metų skaičius – 42
Kai kurių miškininkų skubotai išreikštu pageidavimu Seimo nariams ir tų Seimo narių stipria valia 2015 m. Miškų įstatyme atsirado įrašas, kad Lietuvoje veiklą vykdo 42 miškų urėdijos. Tiesiog konstatuotas faktas, bet kartu ir pasakyta, kad nepakeitus Miškų įstatymo negalimas kitoks urėdijų skaičius, pvz., 41 ar 43. Šis, švelniai sakant, keistas aukščiausio lygio lietuviškos teisėkūros šedevras iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip genialus sprendimas visiems bet kokių pertvarkų bijantiems miškininkams, bet realiai tai tas konkretus skaičius gali padaryti meškos paslaugą, ypač stipresnėms miškų urėdijoms ir jų darbuotojams. Kodėl? Ogi todėl, kad teks solidarizuotis, suremti pečius ir bendromis pastangomis (t. y. savo uždirbtais pinigais) gelbėti kad ir priešingame Lietuvos kampe nuostolingai veikiančios urėdijos urėdo kėdę, kad tik bendras tų kėdžių skaičius išliktų 42, ir tada visai nesvarbu, ar „bendram labui“ sumažinsime girininkijų skaičių, ar tiesiogiai miške dirbančių specialistų atlyginimus, ar paprasčiausiai mažiau investuosime į bendrą mūsų turtą – valstybinį mišką. Arba miškininkams teks vėl eiti pas Seimo narius su prašymu...
Tiek to, reikia sutikti, kad rengiant Nacionalinę miškų programą (oficialiai vadinasi Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programa) nepavyko surasti visiems priimtinų sprendimų dėl valstybinių miškų ūkio valdymo ateities, gal išskyrus vieną įsipareigojimą – nemažinti tiesiogiai miške dirbančių specialistų (nors ir to įsipareigojimo praktikoje nelabai laikomasi). Todėl nenuostabu, kad bandoma apgraibomis ieškoti kelio kažkur, nors ir tokiais keistais sprendimais.
Kur link reikėtų eiti kalbant apie valstybinių miškų ūkio valdymą, ganėtinai subtiliai tais pačiais 2015 m. įvardijo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare dar nuo 2002 m. siekia tapti Lietuva. Išvertus EBPO siūlymą į suprantamą kalbą, jis reikštų, kad valstybės įmones miškų urėdijas siūloma sujungti bendrai veiklai (konsoliduoti) miškų ūkio sektoriaus viduje, taip efektyviau naudojant turimus išteklius, pritaikant aukštus valdymo ir veiklos skaidrumo standartus. Abejoju, kad tokie siūlymai suras savo vietą Lietuvos miškų politikoje dar iki rinkimų šių metų rudenį, bet nieko nedarymo scenarijus ilgesnį laiką šioje vietoje irgi nepadės, nes narystė EBPO Lietuvai akivaizdžiai svarbesnė nei 2015 m. skaičius – 42.
Pradėjus apie miškų urėdijas, atskirai galima būtų pakalbėti apie pernai mažėjusį miškų urėdijų veiklos efektyvumą ir prastėjusius veiklos rezultatus (daugiausia siejama su tais metais kritusiomis apvaliosios medienos kainomis), apie nelabai kokią situaciją valstybiniuose miško medelynuose, bet šiais klausimais jokių rimtesnių miškų politikos sprendimų 2015-aisiais nebuvo, tai ir aptarti nėra ko.
Žinoma, pernai buvo ir kitų visos šalies miškų ūkiui svarbių įvykių, kurie vienaip ar kitaip veikė, veikia ir veiks miškų politiką, bet mano tikslas nėra surašyti įvykių kroniką, o veikiau supažindinti skaitytoją su svarbiausiais 2015 m. miškų politikos sprendimais, kurie pagal posakį „du žingsniai į priekį, vienas atgal“ po truputį traukia miškų ūkio vežimą pirmyn.
Deja, ir toliau išlieka iš esmės nesprendžiamos tokios svarbios miškų politikos problemos kaip nenaudojami nuosavybės teisėms atkurti rezervuoti (nors dažnai jau nereikalingi) valstybiniai miškai; privačių miškų ūkiui smulkiose valdose netinkama miškininkystės praktika; perdėtai smulkmeniškas ūkinės veiklos reguliavimas tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose; į baudimą, o ne švietimą orientuotas privačių miškų ūkio valstybinis reguliavimas; nesubalansuota miškų ūkio valstybinio reguliavimo institucinė sąranga ir t. t. Bet tai tik reiškia, kad darbų ateičiai yra ir tikrai užteks ne tik miške, bet ir miškų politikoje.
