Kodėl žemė dreba ir kas tas Richteris?

Žemės drebėjimas, arba žemėdreba, yra virpesiai, susidarantys žemės gelmėse ir paviršiuje, kuriuos sukelia kelių sekundžių ar minučių trukmės požeminiai smūgiai, kilę dėl staigaus Žemės gelmių potencinės energijos proveržio, kuris išsilaisvina seisminių (akustiniu) bangų pavidalu.

Žemės drebėjimai yra tyrinėjami registruojant ir analizuojant seismines bangas bei jų sklidimą vidinėse Žemės sferose. Seisminės bangos yra registruojamos seismometrais – specialiais grunto judesių jutikliais, kurie fiksuoja žemės virpesius. „Lietuvoje modernūs seismometrai veikti pradėjo tik 1999 m., bet šiandien jų veikia jau 6 ir Lietuvos geologai intensyviai dirba su kolegomis iš kitų šalių, priklauso bendram žemės drebėjimų stebėjimo tinklui“, – GRYNAS.lt pasakojo Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Geologas sako, kad visuomet susilaukia klausimo apie Richterio skalę. Charles Francis Richteris (1900-1985) buvo garsus amerikiečių seismologas, kuris 1935 m. pirmasis panaudojo savo sukurtą skalę žemės drebėjimo galiai matuoti. Nors jis rėmėsi kolegos iš Japonijos Kiyoo Wadati tyrinėjimais, visgi nusistovėjo Richterio skalės pavadinimas. Tačiau svarbu žinoti, kad vien Richterio skalės įvertinti žemės drebėjimui – nepakanka.

Seisminių įvykių galingumui nustatyti yra naudojami keli parametrai: magnitudė ir intensyvumas. Magnitudė yra žemės drebėjimo stiprumas arba balai pagal Richterio skalę, ji nusako kiek energijos išsiskyrė drebėjimo židinyje. Intensyvumas – grunto virpesių intensyvumas įvairiose vietose, kurį sukėlė tas pats vienas drebėjimas. Stiprumas apskaičiuojamas pagal seismografais užfiksuotų virpesių amplitudes, o intensyvumas – pagal žmonių, pastatų ir gamtinės aplinkos reakcijas. Taigi, Richterio skalė charakterizuoja tik požeminių smūgių galią, o sugriovimo mastas matuojamas pagal intensyvumo skalę.

Šie du dydžiai yra susiję, tačiau nėra vienas ir tas pats, nes priklausomai nuo vietinio grunto sąlygų, žemės drebėjimo gylio ir kitų rodiklių – juntami žemės drebėjimo padariniai gali būti skirtingi, t. y. 5 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimo stiprumas nevienodai pasijaus skirtingose pasaulio vietose.

Geologai iš tiesų daug dažniau vadovaujasi intensyvumo skalėmis, o ji nurodoma romėniškais skaitmenimis (I-XII), matuojamas EMS-98 skale: kai intensyvumas „I“ – žemės drebėjimas nejuntamas žmonių, o esant intensyvumui „XII“ - sugriaunami beveik visi pastatai.

Taigi, kai kitą kartą per TV žinias klausysitės pranešimo apie žemės drebėjimą – įtempkite ausis: „žemės drebėjimas, kurio magnitudė yra 6 (pagal Richterio skalę)“ – tai reiškia, kad užfiksuotas atitinkamos galios požeminis smūgis, o pranešimas apie „10 balų stiprumo žemės drebėjimą“ – tai jau padarytų sugriovimų charakteristika.
Richterio skalė

Drebėjimus gali sukelti ir žmogus

90 proc. visų žemės drebėjimų vyksta litosferos plokščių pakraščiuose, jų sandūrose. „Viena seismiškai aktyviausių pasaulio dalių yra taip vadinamas „Ugnies žiedas“, į kurį patenka Japonija. Šią šalį labai dažnai niokoja žemės drebėjimai, iš kurių garsiausias: 2011 m. įvykęs Sendajaus žemės drebėjimas, po kurio įvyko Fukušimos atominės jėgainės avarija“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Giluminių tyrimų skyriaus vedėja dr. Jurga Lazauskienė.

„Ugnies žiedas“ (Ring of Fire) eina Ramiojo vandenyno R, ŠR, Š, ŠV ir V pakrantėmis. Ši zona taip vadinama todėl, kad Ramiojo vandenyno tektoninė plokštė sąveikauja su gretimomis plokštėmis, ir jų sąveikos ribose yra aktyvus magmatizmas, vulkanizmas, vyksta žemės drebėjimai ir kalnodara. Ramiojo vandenyno tektoninė plokštė juda ŠR kryptimi ir sąveikauja su Eurazijos tektonine plokšte. Plokštės susiduria ir jų sandūros vietoje, kai įtampos viršija trinties jėgas, įvyksta staigus vienos plokštės poslinkis kitos plokštės atžvilgiu. Taip atpalaiduojama dėl trinties susikaupusi įtampa ir įvyksta drebėjimas.

Tektoninių litosferos plokščių judėjimas yra nuolatinis geologinis procesas, kuris vyksta nuo seniausių laikų, dabar ir vyks ateityje. Tektoninės plokštės nuolat juda skirtingomis kryptimis ir skirtingais greičiais (vidutiniškai 0-10 cm/m)., pvz., maždaug prieš 1 mlrd. m. žemėje buvo vienas superžemynas Rodinija, kuris vėliau suskilo, o maždaug prieš 0,3 mlrd. m. susidarė kitas superkontinentas – Pangėja, kuris taip pat suskilo. Po kelių šimtų milijonų metų panašus superkontinentas vėl susiformuos iš dabar esančių žemynų. Taigi, ir žemės drebėjimai yra įprastinis geologinis procesas kuris vyko, vyksta ir vyks.

10 proc. likusių žemės drebėjimų vyksta vidinėse plokščių dalyse, nes įtampos kaupiasi ir yra perduodamos dideliais atstumais. Vidurinėse plokščių dalyse žemės drebėjimai dažniausiai vyksta palei tektoninio silpnumo zonas, be to, jie vyksta rečiau, nes įtampos kaupiasi ilgiau nei tektoninių plokščių pakraščiuose.

„Žemės drebėjimai gali kilti dėl įvairių priežasčių: tektoninių plokščių judėjimo, vulkanų išsiveržimų, ledyno judėjimo, meteoritų smūgių, didelių žemės nuošliaužų ir t.t. Be to, žemės drebėjimus gali sukelti ir žmogaus veikla. Dėl didelių masių pasiskirstymo pokyčio, pvz., kasyklose ar didelėse užtvankose, kartais įvyksta nestiprūs žemės drebėjimai, kuriuos fiksuojame ir Lietuvoje“, – teigia geologė J. Lazauskienė.

Pastarieji žemės drebėjimai įvyksta iš tiesų visai netoli mūsų: Baltarusijoje, Lenkijoje, Švedijoje.

Lietuvoje fiksuojama virš 100 vietinių drebėjimų
Žemės drebėjimai pagal epicentro atstumus iki registruojančių taškų yra skirstomi į tolimuosius (>3000 km), regioninius (700-3000 km) ir vietinius (

2011-2015 m. Lietuvos geologijos tarnyboje vykdytas jau trečiasis Lietuvos seismologinio monitoringo projektas. Projekto metu buvo fiksuojami, analizuojami ir vertinami įvairios kilmės žemės virpesiai. Pavyzdžiui, 2011 m. viso buvo identifikuoti 785 seisminiai įvykiai, 7 iš jų vietiniai, o 2015 m. identifikuota vos ne dvigubai daugiau – 1369, o iš jų – net 127 vietiniai. Tiesa, tam dėl išaugusio drebėjimų skaičiaus nerimauti nevertėtų, geologai sako, kad drebėjimų skaičius pasaulyje iš esmės yra pastovus: vienais metais daugiau, kitais mažiau, bet skaičius nėra augantis.

Iš 2015 m. Lietuvoje užfiksuotų vietinių seisminių įvykių, mokslininkai nustatė, kad net 13 jų buvo identifikuoti kaip tektoninės prigimties, bet nulemti žmogaus veiklos. Vienas manytina indukuotas žemės drebėjimas (stiprumas – M=2,0) buvo lokalizuotas pietinėje Baltarusijoje, Soligorsko apylinkėse, kur vykdoma intensyvi kalio druskų gavyba. Net 7 užfiksuoti pietvakarinėje Lenkijos dalyje, Vroclavo apylinkėse, kur intensyviai išgaunamas lignitas (rudoji anglis). Pietinėje Lenkijoje Krokuvos apylinkėse, kur intensyviai išgaunama anglis, užfiksuoti 3 indukuoti žemės drebėjimai. Vienas silpnas drebėjimas (M=1,6) užfiksuotas Baltijos jūroje netoli pietvakarinių Suomijos krantų ir kitas (M=1,9) centrinėje Švedijos dalyje. Tai silpni drebėjimai, kurių žmonės nepajautė, bet jautrūs mokslininkų prietaisai juos užfiksavo.

„Įvairius žemės drebėjimus gali sukelti įvairi žmogaus veikla: įvairūs sprogdinimai, hidraulinis ardymas gręžiant naftos gręžinius, kasyklų darbas, didelių užtvankų statybos ir t.t. Dėl to nerimauti nevertėtų. Paprastai tai būna silpni drebėjimai, nors yra pasitaikę atvejų, kai prieš kelis metus Šveicarijoje įvykęs drebėjimas dėl žmogaus veiklos buvo stiprus, sukėlė nuošliaužą ir sugriovė namus. Labai svarbu tokius darbus vykdyti atsargiai, su geologų pagalba, siekiant, kad nebūtų sukeltas didesnis drebėjimas nei jis natūraliai įprastas tame regione“, – teigė dr. J. Lazauskienė.

Beje, įvairius sprogdinimo darbus fiksuoja ir Lietuvos seismometrai: pvz. senų sprogmenų neutralizavimo darbus Baltijos jūroje arba karinius bandymus.
Žemės drebėjimai

Epicentro Lietuvoje nėra buvę

Iki šiol nėra užfiksuota nei vieno atvejo, kuomet žemės drebėjimo epicentras būtų po Lietuvos teritorija. „Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje žmonės negali pajusti svyruojančios žemės, kuo daugelis įsitikinome 2004 m., kuomet vidutinio stiprumo drebėjimas įvyko Kaliningrade“, – prisimena Geologijos tarnybos direktorius dr. J. Satkūnas.

Iš istorinių šaltinių bei instrumentinių stebėjimų regione yra užfiksuota daugiau nei 40 nestiprių ir vidutinio stiprumo žemės drebėjimų, įvykusių nuo 1303 m. iki dabar.

1303 m. P. Duisburgietis savo kronikoje aprašė didelį žemės drebėjimą Prūsijoje – „…visoje Prūsijoje drebėjo žemė. Tris kartus suvirpėjo žemė drauge su pastatais, kurių retas išliko nesugriuvęs…“.

1616 m. buvo juntamas stiprokas žemės drebėjimas Bauskės (Latvija) apylinkėse, 1908 m. netoli Daugpilio (Latvija) bei Gudogų (Baltarusija). Iš instrumentiškai užregistruotų žemės drebėjimų Rytinėje Baltijos pakrantėje paminėtinas 1976 metais 4,7 M žemės drebėjimas Osmusaarėje (Estija). Seismologai pažymi, kad maždaug kas kelis dešimtmečius Lietuvą sudrebina seisminės bangos, sukeltos regioninių žemės drebėjimų epicentrų kitose šalyse. 1904 metais Vakarų Lietuvos gyventojai jautė 3-4 balų intensyvumo virpesius, atsklidusius nuo 5,4 magnitudžių (pagal Richterio skalę) stiprumo drebėjimo Oslo fiorde. Čia taip pat buvo juntami Rumunijoje vykę žemės drebėjimai: 1940 m. (7,2 M), 1977 m. (6,1 M), 1986 m. (6,2M) ir 1990 m. (6,4M). Taip pat, žinoma, garsusis 2004 m. drebėjimas Kaliningrade.
Žemės drebėjimai

Negausūs duomenys rodo, jog Lietuvos teritorijos seisminis aktyvumas yra mažesnis nei greta esančių kraštų, taigi Lietuvai savotiškai sekasi, tačiau tai nereiškia, kad pas mus niekuomet drebėjimas negali įvykti.

Kaliningrado žemės drebėjimas – tikrai ne paskutinis

Iki šiol stipriausias instrumentiškai užfiksuotas žemės drebėjimas regione įvyko Kaliningrado srityje (Rusija) 2004 m. rugsėjo 21 d. Tą dieną Kaliningrado sritį sudrebino trys atskiri požeminiai smūgiai. Pirmojo stiprumas buvo 5, antrojo – 5,2 ir trečiojo stiprumas – 3 balai. Stipresnių požeminių smūgių hipocentro gyliai buvo ~16–20 km. Stipriausiojo žemės drebėjimo Kaliningrade generuotos seisminės bangos buvo juntamos visame Baltijos regione – Baltijos valstybėse, Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje bei Suomijoje. Lietuvoje tuo metu buvo juntami grunto virpesiai, kurių intensyvumas Klaipėdos krašte siekė iki 5 balus, centrinėje ir rytinėje šalies dalyje buvo 4–3 balai. Žiniasklaida tuomet gana gausiai aprašė žmonių liudijimus apie judančią žemę, svyruojančius šviestuvus ir nuo lentynų krentančius smulkesnius daiktus, įtrūkusias sienas.

Geologai juokauja, kad dažniausiai sulaukia dviejų klausimų: ar gali Lietuvoje įvykti žemės drebėjimas ir ar įmanoma juos apskritai numatyti. „Teoriškai – taip, Lietuvoje tikrai gali įvykti žemės drebėjimas. Tačiau greičiausiai jis neturėtų griaunamosios jėgos, tačiau pastatų įtrūkimų tikrai gali būti. Viskas priklauso nuo pastatų būklės. Baldai taip pat gan stipriai gali judėti. Taip pat daug įtakos turi tai, kaip pasiskirsto įtampa, kokiame gylyje vyksta žemės drebėjimas. Daug lemia suvirpinimo šaltinis ir begalė kitų faktorių“, – svarstė J. Satkūnas.

Žemės pluta Pabaltijo regione yra netolygiai sueižėjusi, išskiriami įvairaus rango tektoniniai lūžiai, kurie skiriasi dydžiu, orientacija ir geometrija. Seismingumas yra didesnis Latvijos teritorijoje, kurioje eina Liepojos-Saldus lūžių zona. Taip pat Kaliningrado srityje yra lūžių sistema, kuri įeina ir į Lietuvos teritoriją. Be to, pernai rudenį Buivydžių atodangoje (30 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus) nustatytos seisminės tekstūros – seismitai. Tokios tekstūros (nuosėdų raštai) susidaro dėl grunto suskystėjimo (likvacijos) žemės drebėjimo keliamų virpesių. Pavyzdžiui, Japonijoje, po 2011 metų kovo 11 d. Tohoku žemės drebėjimo (7,9 balo pagal Richterio skalę) buvo aptikta daug analogiškų struktūrų.

„Pagal Buivydžių atodangos duomenis, seismitus suformavo žemės drebėjimas, įvykęs prieš paskutinįjį apledėjimą, kai dėl ledyno masės apkrovos vyko tektoninių įtampų persiskirstymas. Pagal geologinio kartografavimo duomenis, Buivydžių atodanga yra ties aktyviu tektoniniu lūžiu“, – po atradimo žurnalistams kalbėjo J. Satkūnas.
Tekstūros Buivydžių atodangoje
Tuo tarpu J. Lazauskienė aiškino, kad tiksliai numatyti, kada ir kur bus žemės drebėjimas – neįmanoma. „Žemės drebėjimų nuspėti neįmanoma. Galima tik tikimybiškai, teoriškai apskaičiuoti, kokia yra tam tikrų stiprumų seisminių įvykių atsiradimo tam tikroje teritorijoje tikimybė. Tuo pagrįsti seisminio pavojingumo žemėlapiai. Tikimybė, kad Lietuvoje gali įvykti žemės drebėjimas vertiname, kaip labai žemą, bet ji tikrai nėra lygi nuliui“, – sakė mokslininkė.
Didžiausi praėjusio šimtmečio požeminiai smūgiai (pagal Richterio skalę)

Taigi, žemės drebėjimas Lietuvoje – greičiausiai tik laiko klausimas, tačiau gera naujiena ta, kad jei toks ir įvyks – jis neprimins didžiulių sugriovimų, kuriuos matome per TV ekraną iš kitų šalių. Užmeskite kartas nuo karto akį į šią nuorodą: realiu laiku fiksuojamus žemės drebėjimus pasaulyje ir taps akivaizdu, kad seismologiniu požiūriu Lietuvai – labai pasisekė. Tikriausiai nemažai pasaulio gyventojų norėtų su mumis susikeisti vietomis. Prisiminkite tai, kai kitą kartą būsite nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje.