Miškininkai gerai mena sparnuotus Vytauto Landsbergio žodžius: „Miškas – ne morkų lysvė.“ Taigi pabandysiu rasti analogiją. Įsivaizduokime, kad pavasarį atvažiavę į vasarnamį pasėjote lysvę morkų. Nelaistę, neravėję, rudenį bandote rauti derlių. Džiaugiatės – kažkas vis tiek užaugo.
Straipsnis publikuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Greiti medelio priešai
Panašiai ir su jaunais medeliais. Pirmieji jaunų daigų priešai prisistato dar sodintojams neišėjus iš biržės – taip greitai ką tik pasodintas pušaites randa pušiniai straubliukai. Šie vabalai nugraužia pušaičių žievę, brazdą, ir medeliai masiškai žūsta praėjus vos mėnesiui nuo pasodinimo. Viskas vyksta taip sparčiai, kad net patyrę miškininkai dažnai nespėja imtis veiksmų. Vakar pavyko rasti kelis vabalus, šiandien – keliolika, rytoj atidžiau panagrinėję jau pastebėsite, kad kone pusė pušaičių apgraužtos. Graužia naktimis, lietingu oru, kai net chemikalų panaudoti nebeįmanoma.
Miškininkai su šiais kenkėjais bando kovoti ekologiškomis priemonėmis: neželdo šviežių kirtaviečių, laukia mažiausiai 8 mėnesius arba kasa stačiašlaites duobutes. Kasama maždaug 10x10 m atstumu. Į šias duobutes ropinėdami ir sukrenta vabalai. Abi priemonės nėra labai efektyvios, tačiau chemikalų naudojimas valstybiniuose miškuose stipriai suvaržytas. Savininkams gerokai paprasčiau. Vos radus kelis vabalus būtina sodinukus nupurkšti insekticidais. Šie vabalai ganėtinai atsparūs, tad dozes reikia rinktis didžiausias iš leistinų. Viso ploto purkšti nerekomenduojama – naudojantis nugariniu purkštuvu vaikštant apdorojama kiekviena pušelė atskirai, taip nežūva naudingi vabzdžiai ir reikia mažiau chemikalų.
Želdinių priežiūra
Sugrįžkime prie morkų lysvės. Kiekvienas save gerbiantis daržininkas daržą ravi, nes piktžolės auga kelis kartus greičiau už morkas. Deja, miške nepageidautina augalija irgi gerokai greitesnė už mūsų sodintus medelius. Pokariu pasodintas pušeles pirmus trejus metus ravėdavo bent 3–4 kartus per vasarą. Dabar rankų darbas brangus, jo atsisakyta, sodinami didesni medeliai, pasitenkinama tik žolės šienavimu ar lapuočių atžalų kapojimu. Kiek kartų tai reiks daryti, priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Skurdžiuose smėlynuose sodintos pušelės dažnai be priežiūros gali augti pirmus 2–3 metus. Vėliau jau teks kapoti berželių atžalas, bet persistengti nereikėtų, nes nukirtus vieną iš tos vietos atželia kelios, tad kapojant per dažnai atžalų tik padauginama.
Eglutės sodinamos derlingesnėje dirvoje. Kai dėl drėgmės pertekliaus dirvos neįmanoma suarti, žolynai, drebulių atžalos atsigauna daug greičiau. Gali būti, kad avietes, gervuoges, drebules, baltalksnius, berželius čia teks šienauti jau pirmais metais ir net du kartus per vasarą. Jei želdiniuose vyrauja žolės, plotas nedidelis, dažnai šienaujama trumpu dalgiu, jei daugiau medžių atžalų – čiumpame krūmapjovę. Žolės pavojingos ne tik tuo, kad tiesiogiai stelbia medelius, konkuruoja dėl maisto medžiagų, šviesos. Didžiausia bėda išryškėja pavasarį, kai paaiškėja, jog rudenį nenušienautos žolės sukrenta ant medelių, jas prispaudžia sniegas ir medelis nulenkiamas arba net nulaužiamas, prispaudžiamas prie žemės. Pavasarį tikrai ne visi medeliai gebės atsitiesti. Daugelis jų tiesiog sušunta. Todėl žoles verta šienauti ir vėlų rudenį, net spalio ar lapkričio mėnesį. Šiek tiek padeda ir žolių apmindymas apie medelius.
Kartais miško savininkai sunerimsta pastebėję, kad pavasarį ima ruduoti ir kristi penkerių–septynerių metų amžiaus pušaičių spygliai. Vienas miško savininkas net nusprendė, kad tai nuo padidėjusios jonizuojančiosios spinduliuotės... Iš tikro tai natūralus procesas. Spygliai keičiami, nuo spyglių nusivalo medelio kamienas ir storesnės šakos, tad panikuoti tikrai nereikia.
Atsodinimas
Paprastai prigyja apie 95 proc. pasodintų medelių. Tačiau taip pasiseka toli gražu ne visada. Gali būti, kad dėl sodintojų nepatyrimo, blogos sodmenų kokybės (šaknų) arba dėl kenkėjų, ligų, žolių stelbimo žus gerokai daugiau medelių, todėl vėlų rudenį želdinius reikėtų apžiūrėti, apskaičiuoti prigijimo procentą. Jei prigijo mažiau kaip 85 proc., pavasarį žuvusius reikia atsodinti. Jei tai įmanoma, atsodinama kiek stambesniais sodmenimis. Sodinti galima ir rudenį, tačiau reikia nepamiršti, jog spygliuočiai turi būti pasodinti anksti, kad prieš žiemą spėtų prigyti. Jei išliko mažiau kaip 25 proc. sodmenų, želdiniai laikomi žuvusiais, iš naujo ruošiama dirva ir sodinama.
Apsauga nuo žvėrių
Daugelis miško žvėrių, nuo smulkiausių pelėnų iki stambiausių briedžių ir stumbrų, minta medžių žieve ir ūgliais. Pelėnai gali apgraužti ąžuoliukų žievę prie šaknų. Tai atsitinka žiemą, po sniego danga, bet pažeidimai paprastai nebūna dažni ir rimti, tad specialios apsaugos priemonės netaikomos. Pušaites, eglutes tenka saugoti nuo stirnų, danielių, elnių, briedžių. Dažniausiai tam naudojami repelentai, kuriais rudenį nutepamas kiekvieno medelio viršūninis ūglis. Tepti verta pradėti trečiais–ketvirtais metais, kai medeliai žiemą jau nebeapsaugomi sniego. Jei miškas Vakarų Lietuvoje, kur sniego mažiau, repelentus teks pradėti naudoti anksčiau.
Repelentai nėra nuodai, kurių reikėtų ypač saugotis. Paprastai tai tik žvėrims neskani ir lipni, sunkiai nuplaunama priemonė, pagaminta iš smėlio, muilo, dervos ar panašių medžiagų. Patepus medelius nelyti turėtų bent 3 valandas, kad repelentai spėtų apdžiūti, kitaip lietus juos nuplaus. Ten, kur žvėrių gausu, repelentus tenka naudoti kasmet, kol medeliai paauga ir tiesiog nepasiekiame jų viršūnių.
Patikimiausia apsauga nuo žvėrių - tvoros. Kadangi spygliuočių medelių kiškiai negraužia, tam užteks tankesnės karčių tvoros, per kurią nepralenda stirnos. Tvora turėtų būti bent 2,5 m aukščio. Net ir per tokią briedžiai kartais ryžtasi šokti. Tvoras sugadina griūnantys medžiai, gali nugriauti briedžiai, tvorų tinklas kartais tiesiog pavagiamas, tad želdinius aptvėrus darbai nesibaigia. Tvorą reikia nuolat tikrinti, taisyti.
Ąžuoliukai, uosiukai, kleveliai irgi tepami repelentais, tačiau tepti tenka visą stiebelį. Jie taip pat apsaugomi individualiomis plastikinėmis apsaugomis, tveriami tvoromis. Tik reikia nepamiršti, kad šiuos medelius graužia kiškiai, tad su karčių tvora vargu ar išsiversime, teks ieškoti tinklo, kurio bent jau apatinė dalis tanki. Jei naudojame plastikines apsaugas, jas kasmet teks apžiūrėti, pataisyti, be to žvėrys dažnai pakenkia ir medelių viržūnes, ne tik stiebus.
Želdiniai virsta mišku
Daugelis miško lankytojų mišku laiko tik šimtametę girią, kiti gi reikalauja sengirių – atseit tik toks miškas yra visavertis. Miškininkai pasodintus medelius mišku ima vadinti po 6–8 metų. Per tiek laiko susiformuoja miško aplinka, želdiniai jau pasiekia 1,5–2 metrų aukštį, jų nebestelbia žolės, mažėja nepageidautinų atžalų, nes medeliai jau patys jas ima stelbti. Šeštais metais minkštųjų lapuočių ir aštuntais metais spygliuočių bei kietųjų lapuočių želdiniuose ar žėliniuose atliekamas kokybės vertinimas, jie jau vadinami jaunuolynais ir tolesnės ūkinės priemonės įvardijamos kaip miško kirtimai (jaunuolynų ugdymai, retinimai, einamieji kirtimai).
