Apie atsinaujinančią energiją daug kalbama, tačiau nieko nedaroma, kad ji atsirastų. Vis dar šildomasi iškastiniu kuru, nors visiems aišku, jog biokuru šildytis yra pigiau ir ekologiškiau.
Biokuro Lietuvoje yra pakankamai: apskaičiuota, jog kasmet Lietuvos miškuose susidaro apie 2,5 mln. kietmetrių šakų, krituolių, kelmų, kurių energetinė vertė sudaro pusę šalies centralizuotai tiekiamos šilumos poreikio.
Valstybinių miškų valdytojos – šalies miškų urėdijos sukūrė biomasės tiekimo tinklą ir yra pasiruošusios kasmet patiekti ne mažiau nei 250 tūkst. kietmetrių miško kirtimo atliekų. „Jeigu pirktų, ant rankų jas iš miškų išneštume“, – prisiekė Biržų miškų urėdas Romanas Gaudiešius. Tačiau paruošta biomasė guli miškuose.
Laukia gaisro
Biržų miškų urėdija paruošė 100 kub. m biomasės. Pabandyti, kaip sakė urėdas Romanas Gaudiešius.
Biomasę Biržų urėdija būtų pardavusi po 18 litų – tokia jos pradinė kaina. Tačiau ir už tiek jos niekas nepirko: praėjo trys medienos aukcionai – šakų kaugės tebestovi.
Šįmet Biržų miškų urėdija turės paruošti 6 tūkst. kub. m biomasės – toks jai nustatytas metinis planas. O šiam kiekiui pagaminti vien miško atliekų neužteks – Biržų miškai drėgni, tad nemažai šakų reikia valksnoms. Teks kirsti krūmų bei kitos mažiau vertingos medienos.
Pagaminta ir neparduota biomasė – ne tik nuostolis urėdijai, bet ir pavojus miškui. „Su nerimu laukiame pavasario. Šakos tuoj pradžius, mestelės į jas kas degtuką – fakelas miške“, – baiminosi urėdas R. Gaudiešius.
„Šeši tūkst. kubų – tai beveik 24 tūkst. erdmetrių. Tad galite įsivaizduoti, kokios krūvos susikaups“, – sakė jis.
Paruošta, bet neparduota biomasė guli ne tik Biržų girioje. Jos yra visuose valstybiniuose miškuose. Generalinės miškų urėdijos duomenimis, 2010 m. šalies urėdijos pagamino 90 tūkst. kub. m biomasės, iš jų buvo nupirkta 74,8 tūkst. tonų. Pernai biomasės pagaminta 210, nupirkta 155,2 tūkst. kub. m.
Praėjusiais metais, generalinio miškų urėdo pavaduotojo Gintaro Visalgos teigimu, šalies urėdijos prie privažiuojamų kelių įrengė 1 600 miško kirtimo atliekų sandėliavimo vietų ir šįmet pagamins apie 250 tūkst. ktm miško atliekų biokurui. 250 tūkst. ktm sudaro 7 proc. bendros visų valstybinių miškų kirtimo normos.
Šakų niekam nereikia
Galima tik spėlioti, kodėl biokuro gamintojai iš valstybinių miškų negriebia biomasės. Urėdijos yra pelno siekiančios valstybės įmonės ir nepelningai jos negali parduoti nė šapo. Todėl biomasę jos pageidauja parduoti pagal energetinę vertę.
Kainos už biomasę, kaip ir už pagamintą biokurą, skiriasi. Vieni biokuro gamintojai biomasę perka mokėdami už kubą, kiti – už energetinę vertę. Taip pat nevienodai skaičiuoja kainas ir biokurą perkantys šalies šilumos tinklai.
Tokia maišalynė – ne atsitiktinumas. Daugelis šalyje esančių katilinių, kurios skelbiasi šilumą išgaunančios iš biokuro, kūrena ne susmulkintas miško atliekas, o medžio drožles, vadinamuosius čipsus. Šie, žinoma, yra didesnės energetinės vertės nei šakos ir spygliai, tačiau skiriasi ir jų kaina. Miško atliekų kubas, kaip minėta, kainuoja apie 18 litų be PVM, malkų – apie 60 litų. Netgi dabar, kai kritusios medienos kainos. Be to, deginti plokščių gamybai tinkamą medieną būtų nuodėmė, kai pilni miškai šakų ir kelmų.
„Kokią dalį jūsų tiekiamo biokuro sudaro miško atliekos?“ – tokį klausimą elektroniniu paštu išsiuntėme visiems Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ Biokuro gamintojų ir tiekėjų sekcijos nariams. Iš 19 atsakė šešios: uždarosios akcinės bendrovės „Biovoice“, „Ragirama“, „Euromiškas“, „Lignineko“,UAB “Joniškio hidrostatyba” bei „Durpeta“.
UAB „Durpeta“ paaiškino, jog ji miško atliekų nenaudoja, nes eksploatuoja durpyną. Kai susidaro atliekų – kelmų, krūmų, gamina biokurą, kurio 90 proc. ir sudaro durpyno atliekos.
UAB „Biovoice“ tvirtino, jog jų gaminamame ir tiekiamame biokure miško atliekos sudaro 90 proc, „Euromiškas“ – 75 proc, UAB “Joniškio hidrostatyba” – 30 proc.
Tik UAB „Ragirama“ buvo kuklesnė. Jos atstovas Mindaugas Vainoras prisipažino, jog bendrovės teikiamame biokure miško atliekos sudaro 20 proc. Na, o UAB „Lignineko“ atstovas Tomas Prusas prisipažino, jog bendrovės tiekiamame biokure yra 0 proc. miško atliekų.
Kitos biokuro gamintojos ir tiekėjos, tarp jų ir stambiausios, kaip UAB „Bionovus“, „Vilniaus energija“, į šį klausimą visai neatsakė.
Biokuro gamintojas ir tiekėjas vienijančios Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas neneigė, jog šilumos tinklai, kuriems asociacijos narės tiekia biokurą, pageidauja, jog jame būtų kuo daugiau malkinės medienos, tačiau negalėjo pasakyti, ar įmonės pildo šį pageidavimą. „Tarp biokurą tiekiančių įmonių yra didelė konkurencija“, – tepasakė jis.
Konkurenciją didina ir iš Baltarusijos bei Latvijos įvežamos plokščių gamybai tinkamos skiedros. Jos, pasak R. Lapinsko, sudaro apie 20 proc. viso šalyje naudojamo biokuro. „Šiose šalyse daugiau miškų, pigesnė darbo jėga, jos geba pagaminti pigesnį biokurą. Esant laisvai prekybai, įvežti joms savo produktą neuždrausi“, – pripažino jis, tačiau tuo nesipiktino.
Biokurui nėra katilinių
Biomasės energetikos asociacijos prezidentas mano, jog biomasės supirkimas stringa ne todėl, kad biokuro gamintojai nenori šakų ar kad katilinės negali ar nenori jų kūrenti, o todėl, kad apskritai šalyje yra labai nedaug šiam kurui tinkamų katilinių. „Ten, kur yra biokuro katilai, sėkmingai deginti gali ir drožles, ir smulkintas miško atliekas. Problema ta, jog kai kurie miestai, kaip antai net Kaunas, visai neturi biokuro katilų“, – sakė jis.
Biokuro katilinės yra Tauragės, Radviliškio, Molėtų, Utenos, Širvintų, Raseinių, Ignalinos, Varėnos, Šilalės, Birštono, Mažeikių, Kretingos, Lazdijų, Švenčionių, Kelmės, Šilutės ir Plungės miestuose. Kiti miestai, tarp jų ir didieji – Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda kūrenti biokurą pritaikytų katilinių neturi. Todėl kainos už šilumą šių miestų gyventojams šįmet pranoko visos Europos kainas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, šių miestų gyventojai vasarį už 60 kv. m buto ploto šildymą mokėjo vidutiniškai nuo 575 iki 1 080 litų.
„Kaip ketinate piginti šilumą gyventojams?“ – tokį klausimą uždavėme Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentui Vytautui Stasiūnui. „Norint iš esmės sumažinti mokėjimus už šilumą, būtina brangų šilumos gamybos šaltinį (gamtinių dujų ir naftos produktų) pakeisti daug pigesniu – vietiniu biokuru“, – atsakė V. Stasiūnas.
LŠTA duomenimis, 79 proc. šilumos pagaminama iš dujų bei mazuto ir tik 19 % – iš biokuro.
LŠTA prezidentas patvirtino, jog šilumos tinklai pereiti prie biokuro negali, nes neturi tam tinkamos įrangos. Lėšų pertvarkyti turimus dujinius katilus, jog jie būtų tinkami biokurui deginti, pačios šilumos tiekimo įmonės neturi – jų pelnas yra ribojamas ir gali sudaryti iki 5 proc. nuo likutinės įmonės valdomo turto vertės. VKEKK išaiškinimu, taip yra todėl, kad nedidėtų žmonėms kainos už šildymą. O jos didėja – dujos juk brangsta.
Pasak LŠTA prezidento, asociacija ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, kad ši skirtų biokuro įrenginių statybai lėšų iš ES struktūrinių fondų, tačiau parama buvo nepakankama.
„Todėl didžiuliai kiekiai daug pigesnio už gamtines dujas biokuro kasmet pražūsta be naudos, o didžioji dalis šilumos gaminama naudojant brangias gamtines dujas“, – apibendrino V. Stasiūnas.
Paraiškos paramai sustabdytos
Už energetinius išteklius atsakinga Energetikos ministerija net nežino, kiek Lietuvoje katilinių yra pritaikyta kūrenti biokuru. „Energetikos ministerija tokių duomenų neturi. Manau, juos galėtų pateikti Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija“, – žurnalui „Miškai“ patarė Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos išteklių ir energijos efektyvumo skyriaus vedėja Viktorija Sankauskaitė.
Tačiau ji tvirtina, jog Energetikos ministerija remia tokių katilų įsigijimą. „Tokia parama buvo teikiama iš ES lėšų ir 2004–2006, ir 2007–2013 metais. Įgyvendinta nemažai projektų. Taip pat katilinėms įrengti numatyta parama iš Aplinkos ministerijos koordinuojamos Klimato kaitos specialiosios programos. Susidomėjimas šiomis priemonėmis tikrai didelis, akivaizdu, kad tokia parama prisidėjo prie biokuro naudojimo plėtros“, – rašoma jos atsakyme žurnalui.
LŠTA teigimu, katilinėms pritaikyti kūrenti biokurą reikia 3 mlrd. litų investicijų.
Biokuro rinkos plėtrai ir skatinimui Lietuvoje 2004–2011 m. skirta apie 150 mln. litų. Šilumos tiekimo įmonių paraiškos ES paramai gauti buvo sustabdytos.
Skaičiai ir faktai
- Lietuvoje 74,4 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos pagaminama naudojant gamtines dujas, iš biokuro – 19,3 proc., mazuto – 4,6 proc., kito kuro – 1,7 proc.
- Biokuras naudojamas Tauragės, Radviliškio, Molėtų, Utenos, Širvintų, Raseinių, Ignalinos, Varėnos, Šilalės, Birštono, Mažeikių, Kretingos, Lazdijų, Švenčionių, Kelmės, Šilutės ir Plungės miestų katilinėse.
- LŠTA duomenimis, biokurą naudojančiuose miestuose šilumos kaina – 20 ct/kWh, deginant dujas – 32 ct/kWh.
- Miestų, kuriuose šilumos energija gaunama iš dujų, gyventojai už 60 kv. m buto ploto šildymą vasarį mokėjo vidutiniškai nuo 575 iki 1 080 litų, miestų, kuriuose šilumos energija gaminama iš biokuro, – 385 litus.
- Kasmet Lietuvos miškuose susidaro apie 2,5 mln. ktm miško atliekų. Jų energetinė vertė – 5 TWh. Šalies centralizuotai tiekiamos šilumos poreikis – 10 TWh energijos per metus.
- Lietuvos valstybiniuose miškuose 2012 m. numatoma pagaminti ir parduoti 250 tūkst. ktm miško kirtimo atliekų, kurių energetinė vertė – 0,5 TWh.
- * Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą 2020 m. 60 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos turėtų būti pagaminta iš biokuro.
