Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja 2011-uosius paskelbė tarptautiniais miškų metais, tikėdamasi atkreipti dėmesį į miškų išsaugojimo svarbą.
Atsakomybė tenka žmonėms
Metų, skirtų miškams, pagrindinė tema – „Miškai – žmonėms“. Ja norima pabrėžti, kad miškai atlieka didžiulį vaidmenį siekiant išsaugoti švaresnę aplinką ir darnų vystymąsi, todėl žmogus, nuolat naudodamasis mišku, privalo jį tausoti ir juo rūpintis.
Tarptautiniams miškų metams buvo sukurtas logotipas, kurio centre esantis žmogaus siluetas simbolizuoja žmonių atsakomybę už planetos miškų išsaugojimą ir plėtrą, o aplink jį esantys elementai pabrėžia miško teikiamų gėrybių svarbą žmonijai. Medis simbolizuoja visos Žemės miškus – nuo šiaurinėse dalyse paplitusių spygliuočių per vidutinėse platumose vyraujančius lapuočių miškus ir medžiais apaugusias paatogrąžių savanas iki tankių džiunglių atogrąžų regionuose. Logotipas kartu simbolizuoja Žemės rutulį ir visą visatą, kurią sudarančios dalys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios.
Miškų plotai mažėja
Nuo gilios senovės visais žmonijos vystymosi etapais miškas turėjo ypatingą reikšmę žmonių gyvenime.
Skaičiavimai rodo, kad 1,6 mlrd. planetos gyventojų egzistavimas priklauso nuo miškų. Miškai jiems teikia pastogę, yra daugelio žaliavų – medienos, kuro, vaisių, riešutų, vaistinių augalų – šaltinis.
Miškai – produktyviausia mūsų planetos ekosistema. Jų vaidmuo labai svarbus mažinant klimato kaitą ir švelninant jos padarinius žemės ūkiui. Miškai – mūsų planetos plaučiai: jie absorbuoja anglies dioksidą ir grynina orą.
Miškai planetoje užima 4 mlrd. ha, arba 31 proc. sausumos teritorijos. Net 93 proc. miškų yra natūralūs, 36 proc. – neliesti žmonių. Kiekvienam planetos gyventojui tenka po 0,6 ha miško.
Du trečdalius visų planetos ekologinių išteklių sudaro įvairių tipų miškai: atogrąžų, paatogrąžių, Viduržemio jūros, vidutinių platumų ir subarktiniai. Jie yra tapę namais milijonams įvairių rūšių augalų, gyvūnų ir vabzdžių. Remiantis kai kuriais skaičiavimais, maždaug 80 proc. mūsų planetos biologinės įvairovės priklauso nuo miškų ekosistemos būklės. Ypatingais biologinės įvairovės turtais išsiskiria atogrąžų miškai. Užimdami tik 10 proc. sausumos paviršiaus, jie teikia buveinę daugiau nei 60 proc. visos augalijos ir gyvūnijos.
Deja, kasmet planetoje miškų plotai mažėja. Katastrofiškai mažėja didieji atogrąžų miškai. Per šimtmetį, nuo 1850 iki 1950 m., buvo išnaikinta pusė planetos miškų. Nuo 1900-ųjų išnaikinta 90 proc. Vakarų Afrikos ir 88 proc. Pietų Azijos atogrąžų miškų. Kartu su miškais nyko tūkstančiai gyvybės formų, atitinkamai menko ir kita miškų teikiama nauda. Tiesa, pastaraisiais metais šis procesas lėtėja. 1990–2000 m. miškų kasmet sumažėdavo po 8,6 mln. ha, o 2001–2005 m. miškų plotas sumenko 7,3 mln. ha. Miškai sparčiausiai nyksta Pietų Amerikoje ir Afrikoje – daugiau kaip po 0,5 proc. per metus.
Lietuviai negali be miško
Miškas lietuviui visada buvo svarbus, nes jį maitino, gynė, šildė. Miškas jam – daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos, gydomosios žolelės ir medus. Miškas yra mūsų sąmonės dalis, mūsų gyvenamoji aplinka, šimtmečius formavusi sveiką baltų gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Senovėje tikėta, kad medžiai ir augalai – gyvos būtybės. Giria buvo šventa mūsų protėviams. Ją apdainuodavo dainose, apie ją sudėjo legendas, padavimus, mitus. Didžiausias mūsų protėvių rūpestis buvo išsaugoti gamtą, kurioje gyveno, kuri juos maitino ir šildė.
Į Lietuvą skverbiantis Vakarų kultūrai, pradėjus vystytis pramonei, ėmė augti miestai, plėtėsi kaimai, didėjo ariamos žemės plotai, o miškų masyvai gerokai sumažėjo – XX a. pradžioje šalies miškingumas tesiekė 14 proc. Todėl, jusdami nepaprastai artimą nuo gilios senovės juos jungiantį ryšį su gamta, lietuviai susirūpino miškingumo atkūrimu.
Šiandien Lietuvoje miškų plotai užima 2,2 mln. ha, o miškingumas jau siekia 33 proc. šalies teritorijos. Kiekvienam gyventojui tenka po 0,65 ha miško (net šiek tiek viršijamas pasaulinis vidurkis). Mūsų krašte kasmet užauginama po 6–8 tūkst. ha miško, pasodinama po 2–3 tūkst. ha, o iškertama mažiau, nei priauga. Vadinasi, padėtis Lietuvoje yra geresnė nei pasaulyje.
Lietuvos Respublikos miškų įstatyme rašoma, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įsiveisti.
Mūsų šalyje yra apie 18 tūkst. miškų. Devynių masyvų plotai didesni nei 20 tūkst. ha. Dažnai miškų masyvai turi savus pavadinimus (paprastai pagal aplinkinius kaimus, upes, ežerus). Lietuvoje didžiausi miškų masyvai plyti nederlingose vietose, nes derlingose buvo iškirsti ir paversti dirbamąja žeme. Dėl to Lietuvoje vyrauja spygliuočių medžiai: pušys sudaro 36,4 proc., eglės – 22,4 proc. Iš lapuočių labiausiai paplitę beržai – 20,2 proc. Didžiausi Lietuvos miškų masyvai – Druskininkų–Varėnos miškai (bendrasis plotas – 145 tūkst. ha), Labanoro–Pabradės giria (91 tūkst. ha), Kazlų Rūdos miškai (58,7 tūkst. ha).
Šiuo metu mūsų šalyje yra 242 tūkst. privačių miškų savininkų, kuriems priklauso 795 tūkst. ha miškų. Privatūs miškai sudaro 38 proc. visų miškų. Vidutinis miško valdos plotas siekia tik šiek tiek daugiau nei 3 ha. Daugiausia yra mažų – iki 5 ha – privačių miško valdų (85 proc.).
Varėnos rajonas – miškingiausias. Čia miškai sudaro 64,6 proc. bendrojo ploto. Mažiausiai miškų yra Vilkaviškio rajone – vos 9 proc.
2004 m. Lietuvoje pradėta įgyvendinti Miškingumo didinimo programa – numatoma per artimiausią dvidešimtmetį šalies miškingumą padidinti 3 proc. Nuo 2000 m. iki 2010-ųjų miškų plotas pagausėjo nuo 1,978 mln. iki 2,15 mln. ha.