„Washington Post“: norite pamatyti purvinus Rusijos triukus? Aplankykite Baltijos šalis

Keistas dalykas nutiko Lietuvoje vasario mėnesį. Anonimas nusiuntė elektroninį laišką Parlamento vadovui ir keliems žiniasklaidos kanalams. Laiške buvo rašoma, kad Vokietijos kariai iš NATO kontingento, kurie buvo neseniai išsiųsti į Lietuvą, išžagino paauglę mergaitę, rašo „Washington Post“.

Tai buvo melagingas pranešimas. Lietuvos vyriausybė suskubo tai pranešti, kol ši žinia nepasklido socialinėje žiniasklaidoje. Potencialus didžiulis skandalas buvo operatyviai užgesintas. Laiško autorius iškart pradingo, pasirūpinęs ištrinti visus elektroninius pėdsakus. Lietuvos vadovybė kaip kaltininkę iškart nurodė Maskvą ir greičiausiai buvo teisi. Tačiau problema ta, kad nėra jokių svarių įrodymų – kaip dažniausiai ir būna apgavysčių internetinėje erdvėje atvejais.

Amerika ir Vakarų Europa tik dabar pradėjo pastebėti, kad Rusija manipuliuoja informacija, siekdama savo nedorų tikslų. O štai trys Baltijos valstybės, kurios dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje atgavo nepriklausomybę nuo senosios Sovietų Sąjungos, tai žinojo jau seniai. Pastaruosius dvidešimt penkerius metus jos deda visas pastangas, bandydamos atremti destabilizuojančią dezinformaciją, kurią skleidžia didžioji Rytų kaimynė.

Rusija kišasi į rinkimus, rengia kibernetines atakas, skleidžia dezinformaciją ir meistriškai nukreiptus gandus, svarbūs šalių politikai turi neaiškių ryšių su Kremliumi. Šiais laikais Lietuva, Latvija ir Estija yra ištikimos Europos Sąjungos ir NATO narės, ir tai neabejotinai padeda joms apsiginti nuo išorinio įsikišimo. Bet jose nuo senų sovietinių laikų gyvena daug rusakalbių, dauguma kurių žiūri vien rusiškus pramoginius ir informacinius televizijos kanalus, todėl yra lengvas Maskvos propagandos taikinys.

„Prieš septynerius ar aštuonerius metus straipsniuose buvo rašoma, kad informacinės operacijos turi remti karines. Dabar paaiškėjo, kad informacija ir yra operacija“, – sako Estijos televizijos veteranas Raulis Rebane, kuriam priklauso agentūra, teikianti konsultavimo paslaugas strateginių komunikacijų klausimais.

Šis klausimas ypač aktualus dabar, kai NATO didina savo kariuomenės dalyvavimą trijose Baltijos šalyse, kad Maskva negalėtų čia pakartoti tokio paties scenarijaus, kaip invazijos į Krymą ir Rytų Ukrainą atveju.

Vis dėlto rusai turi daug erdvės savo purviniems triukams. NATO kariai, atvykstantys į Estiją, įspėjami apie seksualinio šantažo pavojų arba apie bandymus įsilaužti į jų paskyras socialiniuose tinkluose. Maskvos kontroliuojami žiniasklaidos kanalai, nepateikdami įrodymų, Baltijos šalių gyventojus vaizduoja kaip rasistus, kurie netoleruoja nebaltaodžių karių. Paradoksalu, kad kitose Europos šalyse Rusijos kanalai iš visų jėgų kursto antimigracines nuostatas. Šiais laikais Maskvai mažiausiai rūpi nuoseklumas. Kaip kartą pasakė britų žurnalistas Peteris Pomerantsevas, „tikslas yra labiau sukelti sumaištį, o ne įtikinti, labiau sujaukti informacinę erdvę, kad auditorija nusiviltų ir nebesitikėtų rasti tiesos visame tame chaose.“

Vis dėlto rusai turi temų, kurias nuolat atkakliai ir nuosekliai kartoja: Maskva teigia, kad Baltijos šalys kaip ir kitos Vakarų Europos šalys niekina tradicines šeimos vertybes, entuziastingai priima ateizmą, gėjus ir pedofilus. Maskva taip pat kartoja, kad Baltijos šalys yra žlugusios, jų ekonomika silpsta. (Nors 2016 m. vidutinis darbo užmokestis Estijoje buvo du kartus didesnis nei Rusijoje). Tačiau ko gero labiausiai nerimą kelia tai, kad Rusijos remiamos žiniasklaidos priemonės vis plėtoja idėją – kaip ir Sovietų Sąjunga savo laiku – kad Baltijos valstybės yra netikros, kad jos neturi jokio pagrindo būti nepriklausomos.

Tiriamosios žurnalistikos ekspertė iš Rygos Sanita Jemberga yra viena iš dokumentinio filmo, kuriame atskleidžiama, kaip Rusija bando kištis į Baltijos šalių reikalus, kūrėjų. Jai pavyko atsekti tikruosius dezinformuojančių internetinių svetainių savininkus per įvairių priedangos bendrovių labirintus iki jų pirminio šaltinio Maskvoje. Taip pat ji aptiko, kad pinigų srautai iš Maskvos iždo siekia korumpuotus Latvijos politikus.

Visa tai padeda diskredituoti akivaizdžiausias melagystes, bet kaskart atsiranda naujų.

„Kai jie apibūdina jus kaip supuvusius Vakarus, kaip „homoseksualistų“ rojų, iš to galima pasijuokti, – sako S. Jemberga. –Bet vertėtų prisiminti, kaip pasitelkus fašizmo vaizdinį ukrainiečiai iš draugiškos tautos buvo paversti pačiais didžiausiais priešais.“

Baltijos šalys išmoko svarbias pamokas, kurias reikėtų įsidėmėti ir jų draugams iš Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos.

Dauguma ekspertų pabrėžia, kad mėginimas demaskuoti kiekvieną melagingą pranešimą ar istoriją, kuriuos sukuria milžiniška Maskvos melo mašina, yra neteisingas kelias.

„Jie turi didžiules jų atsargas, – sako Estijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Mikkas Maranas. – Rusija aktyviai puola, o Vakarams belieka atsakomoji reakcija.“

„Susikoncentruodami tik į tai, kaip atremti informacinį puolimą, atsiduriame jos teritorijoje“, – sako Benas Heapas iš Strateginių komunikacijų kompetencijos centro – Rygoje įsikūrusios NATO ekspertų grupės.

Baltijos šalys bando priešintis įvairiais būdais. Jos sunkiai dirba, kad sustiprintų kibernetinę apsaugą. Jos deda daugiau pastangų, siekdamos labiau integruoti – kai kuriais atvejais gan sėkmingai – rusakalbius šalies gyventojus. Estija, pavyzdžiui, įsteigė savo rusakalbį televizijos kanalą – kuklus bandymas įveikti kone nenugalimą V. Putino propagandos imperiją. (Kaip pasakė Estijos visuomeninės televizijos vadovas Ainaras Ruussaaras, „kartais komunikacija yra daug svarbesnė už prieštankines raketas.“)

Latviai skiria daug dėmesio visuomenės švietimui žiniasklaidos srityje. Pavyzdžiui, mokyklose organizuojami seminarai, kuriuose mokytojai ir mokiniai mokomi atskirti žurnalistinius faktus nuo išgalvotų. Taip pat vykdoma socialinė reklama, atkreipianti dėmesį į melagingas žinias.

Baltijos šalys Rusijos skleidžiamos dezinformacijos grėsmę vertina rimtai. Iš savo karčios patirties Sovietų Sąjungoje jos žino, kaip svarbu išsaugoti savo istoriją, išlaikyti ją gyvą, kad ir kaip sunkiai dėl to tektų kovoti.