Kaip veikė XX amžiaus propagandos mašina?
Vilniaus Universiteto, Komunikacijos fakulteto, studentų mokslo draugija organizavo antrąją propagandinių filmukų peržiūrą.
Renginyje buvo rodomi šeši animaciniai filmukai: trys iš Sovietų Sąjungos, du iš JAV ir vienas iš Šiaurės Korėjos. Visuose trumpametražiniuose kūriniuose dominavo primityvi simbolika, kuri palankiai formavo mažiausiųjų piliečių savimonę.
Sovietinės animacijos filmukuose buvo atvirai kritikuojama buržuazija, satyriškai piešiama kaip apsirijėlių visuomenė. Smerkiama bažnyčia ir tokios religinės šventės kaip Kalėdos.
Dziga Vertovas – šiuo slapyvardžiu prisidengęs žydų kilmės sovietų dokumentinio kino pradininkas ir režisierius Davidas Kaufmanas buvo animacinio filmuko „Sovietiniai žaislai“ kūrėjas. Animacija sukurta 1924 metais, todėl matoma skurdi multiplikacija.
Vis dėlto, atmetus minusus, filmuke perteikiama aiški to meto mintis – atsisakyti senojo pasaulio atstovų ir „kurti naują ateitį su raudonarmiečiais, valstiečių bei darbo liaudies“ atstovais. Senojo pasaulio žmonės – išpampę turčiai, buožės, kunigai pakariami ir pakabinami vietoje Kalėdinių žaislų. Taip jau nuo mažų dienų vaikams sufleruojama, kad komunistinio teroro naudota praktika – karti priešus yra teisinga ir smagi veikla, palydima nuotaikingos muzikos.
Kitas, diskusijų sulaukęs animacinis filmukas – „Mašos koncertas“. Tai – ne šiais laikais populiari rusiška „Mergaitė Maša ir lokys“ animacija su propagandos priemaišomis.
„Mašos koncertas“ ekranus išvydo 1948 metais – sunkiu metu, praėjus vos keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo, kai šalyje trūko net maisto, nors Kremlius vykdė grobuonišką įtakos plėtimo į Vakarus politiką. Režisuotas Mstislavo Paščenko šis filmukas iš pradžių atrodo nuotaikingas ir jame sunku įžvelgti propagandos elementų.
Istorija prasideda apie mergaitę Mašą, kuri panaši į Raudonkepuraitę. Jos gimtadienio išvakarėse, dukra su mama grįžta namo iš teatro. Mergaitė džiaugiasi, nes gimtadienio proga dovanų gavo tortą, žalią balioną su raudona žvaigžde ir juodaodį vaizduojančią lėlę.
Jau vien balionas su komunistine žvaigžde ant baliono savaime yra propagandinis, tarsi "netyčia" atsiradęs elementas. Naivi mergaitė klausia: „Mama, kodėl mano lėlė Tomas toks liūdnas?“, – smalsauja Maša.
Mama pasakoja, jog juodaodžių gyvenimas – labai sunkus ir priduria: „Taip, Maša, dabar tu turėsi pralinksminti savo lėlę“.
Kadangi animacinis filmukas ekranus išvydo 1948 metais – Šaltojo karo pradžioje, tai šio mamos ir dukros pokalbio metu metamas akmuo į JAV daržą, nes jau tuo laikotarpiu sovietai stengėsi pabrėžti juodaodžių priespaudą Amerikoje. O į bet kokią kritiką Kremliui klasikiniu tapęs sovietų propagandistų atsakymas „o pas jus negrus muša“ prisimenamas iki šiol.
Mergaitės Mašos užduotis – pralinksminti Tomą, tad ji sugalvoja namie surengti koncertą turimiems žaislams, tačiau mama pagrūmoja pirštu ir parodo į laikrodį: juk jau vėlus vakaras. Mergaitė eina miegoti ir susapnuoja koncertą, kur žaislai demonstruoja įvairius pasirodymus, vienas jų – šokis „obuoliukas“.
Pasak žurnalisto bei Komunikacijos fakulteto dėstytojo Viktoro Denisenko, tai yra porevoliucinis pergalės šokis. Taip pat demonstruojamas Sovietų sąjungoje skatintas populiarus mitas – tautų draugystė, mat juodaodis Tomas vienas buvo liūdnas, o kartu su kitais – už parankių šokio metu jis laiko skirtingas etnines ir tautines grupes atstovaujančias lėles, Tomas jau laimingas.
Taip sudaromas įspūdis, kad būtent Sovietų sąjunga, kurioje – daug skirtingų tautų, yra tarsi viena didelė laiminga šeima. Galima tik pridurti, kad šis animacinis filmas sukurtas tuo metu, kai Lietuvoje dar vyko partizaninis pasipriešinimas okupacinei valdžiai, o iš „laimingos sovietų šeimos“ ištrūkti visais įmanomais būdais bandė milijonai už geležinės uždangos atsidūrusių europiečių.
„Mašos koncertas“ buvo siekiama parodyti pavyzdingą sovietinę šeimą: dukra klauso mamos ir nepuola į ginčus. Tėvo nematome, tačiau galima suprasti, jog jis grįžta labai vėlai vakare ir anksti ryte išeina į darbą. Koks tas darbas galima tik spėlioti, tačiau filmuko pabaigoje parodyta, kad šeima gyvena prabangioje vietoje – su vaizdu į Kremlių.
Propaganda, kuri skatino pirkti
Amerikietiškuose propagandiniuose animaciniuose filmuose – visiškai kitokie akcentai. Kapitalistinėje šalyje visuomet aukštą vaidmenį vaidina pinigai, tad ir šioje situacijoje, vaikiškų pasakų personažai yra vaizduojami kaip investuotojai, kurių indėlis pergalę prieš nacizmą yra ypač svarbus.
Į Antrąjį pasaulinį karą 1941 m. gruodį įsitraukusios JAV turėjo perorientuoti karui visą savo pramonę, o šalį remti buvo skatinami visi amerikiečiai. Būtent todėl raginta įsigyti vertybinių popierių – karo obligacijų, kurios dėl optimistinio sąskambio vadintos ir pergalės obligacijomis.
Pavyzdžiui, Volto Disnėjaus 1941 metais sukurtame kūrinyje apie tris paršiukus, pastarieji investuoja į patvarias plytas, iš kurių pastatytas namas yra atsparus vilkui su nacio uniforma. Gyvūnai, kurie panašūs į realius personažus, sutinkami ir dažniau.
Animacijoje „Antinai diktatoriai“, pagrindiniu priešu yra piešiamas Adolfas Hitleris – rėksmingas antinas, išsiritęs iš juodo kiaušinio. Ančių aptvare sutinkamas didesnis paukštis – plikagalvis juodas žąsinas, kuris kalba su ryškiu itališku akcentu, o jo gestai – aiški aliuzija į Italijos diktatorių Benito Musolinį, kuris kartu su antinu A.Hitleriu kuria naują santvarką tvarte.
Prie jų prisijungia ir dar vienas antinas komiška išvaizda – siauros akys bei atsikišę balti dantys stereotipiškai vaizduoja dar vienos karo metų priešininkės, Japonijos premjerą Hideki Tojo. Animacija sukurta 1942 metais – Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai JAV tik neseniai buvo įsitraukusi į kovos veiksmus, o nepatyrę amerikiečiai pajuto tiek pergalių, tiek pralaimėjimų skonį prieš nacistinę Vokietiją, fašistinę Italiją bei Japoniją.
Animaciniame filmuke mintis išreikšta labai paprastai – jei nori taikos, kurią simbolizuoja priešų stumdomas taikos balandis su alyvmedžio šakele, turi kautis.
O besikaunančiam balandžiui padėti gali kiekvienas investuodamas į „pergalės“ obligacijas. Animaciniame filme tai tiesmukai ragina animaciniame filme „netyčia“ demonstruojamas plakatas ir iš jo šaudyti priešų iššokęs JAV Nepriklausomybės karų dalyvis.
Vaikus auklėjo šuns korimu ir sprogdinimu
Peržiūros pabaigoje buvo rodomas Šiaurės Korėjoje 1967 metais sukurtas animacinis filmas "Laiko bomba", persunktas antiamerikietiškos propagandos.
Filmuko protagonistai vaikai – karo nuniokotame krašte gyvenantys serganti sesuo ir darbštus brolis. Vaikai kovoja su JAV kareiviais, kurie nusprendžia nušluoti korėjiečių lūšnas – iš pradžių pasitelkia tanką, o vėliau ir sprogmenis bei šunis.
Šunys korėjiečių kultūroje nėra vertinami – tai parodo ir šiais laikais siaubingai atrodantis vaizdas, kaip korėjietis iš pradžių už virvės bando pakarti amerikiečių karininko šunį, o galiausiai prie jo kaklo pririša sprogmenį ir susprogdina JAV karius. Iš jų lieka tik į skutus sudraskyta JAV vėliava.
Visos animacijos eigoje, amerikiečių kareiviai piešiami taip, tarsi neturėtų žmogiškųjų bruožų: jie vaizduojami ilgais raganiškais nagais, perkreiptais veidais, ilgomis nosimis, tarsi būtų velniai. Žinoma, korėjiečių vaikai – gėris, kuris laimi prieš blogį.
Tokie praėjusio amžiaus propagandiniai animaciniai filmai atrodo primityvūs ir tiesmukiški, tačiau tokie pavyzdžiai, kaip nostalgiją sovietmečiui skatinanti „Mergaitė Maša ir lokys“ rodo, jog bandymai plauti smegenis nuo mažų dienų niekur nedingo.
„Turime žiūrėti į mus supančią aplinką ir mokėti ją analizuoti. Visumą galime interpretuoti kaip tekstą, o šis visuomet turės tarp eilučių parašytą prasmę. Jog įvykio esmę pavyktų perprasti, čia turi įžengti kritinis mąstymas, nes būtent jis yra geriausias priešnuodis prieš propagandą“, – paklaustas, kaip saugotis nuo propagandos, komentavo V.Denisenko.
Pasak V.Denisenko, propagandinį pranešimą formuoja propagandinio pranešimo idėjų lyderiai. Jiems paprastai yra būdingi filosofiniai, ideologiniai, komunikaciniai, popkultūriniai gebėjimai.
Dažnai propagandinius pranešimus formuoja tam skirti specialūs valstybės asmenys, institucijų atstovai, šiai veiklai gabūs žurnalistai, menininkai. Priežastis, kodėl masės renkasi tikėti populiaria nuomone, anot dėstytojo, yra susvetimėjimas.
„Susvetimėjęs žmogus tiesiog nepajėgus kompetetingai priimti sprendimų, todėl vadovaujasi populiariausiais, visuotinai paplitusiais teiginiais. Dėl to propaganda tampa tvirtu masių geismu. Masių žmogus trokšta būti formuojamas, todėl jis tampa propagandos subjektu“, – sakė V. Denisenko.