Dėl šių priežasčių vilkikai ir puspriekabės konstruojamos taip, kad padarę klaidą lengvųjų automobilių vairuotojai bei keleiviai nukentėtų kiek įmanoma mažiau.
Nemaža dalis komercinių transporto priemonių nuo konvejerių nurieda ne visiškai parengti darbui – užsakovai pagal specifinius savo poreikius juos galutinai sukomplektuoja vadinamosiose antrojo gamybos etapo įmonėse (Lietuvoje tokių gamintojų yra mažiausiai trys). Tokiu atveju automobilis gali būti legaliai eksploatuojamas bendro naudojimo keliuose tik po vizito į technikos ekspertizių įmonę ir teigiamos ten dirbančių specialistų išvados.
Vieną tokių – Šiauliuose įsikūrusią bendrovę „Neigiamas pagreitis“ – aplankė CargoNews.lt žurnalistas. Prie Jungtinių Tautų Europos Ekonominės komisijos Techninės Tarnybos akredituota transporto priemonių ir jų komponentų bandymų laboratorija turi oficialius įgaliojimus atlikti 15 rūšių bandymus iš 125, numatytų JT „egzaminų“ automobiliams sąraše.
„Daugiausia darbo mes turime testuodami stabdžių trinkelių ir stabdžių diskų kokybę. Tačiau atliekame ir keletą sudėtingesnių ekspertizių („Neigiamas pagreitis“ be kita ko rengia mikroautobusų kėbulo atsparumo bandymus: matuoja konstrukcijų deformacijas po šoninio smūgio – virtimo ant šono imitacijos). Galinių ir šoninių apsaugų sunkvežimiams bei puspriekabėms atsparumo bandymus ko gero reiktų priskirti prie paprastesnių, tačiau iš esmės šie konstrukciniai elementai labai nepaprastai svarbūs“, – pabrėžė „Neigiamo pagreičio“ vadovė Violeta Greičienė.
Pastarosios apsaugos atlieka itin svarbų vaidmenį tais atvejais, kai dėl kokių nors priežasčių lengvasis automobilis taranuoja sunkiasvorę transporto priemonę iš galo. Tais atvejais, kai galinės apsaugos konstrukcijos nėra arba ji nepakankamai tvirta, lengvojo automobilio pasyvios saugos konstrukcijos iš esmės visiškai „nedirba“: svarbiausios kėbulo gniuždymo zonos, turinčios sugerti kinetinę energiją, su galiniu ratu kontaktuoja beveik tuo pat metu, kaip ir priekiniai automobilio-nelaimėlio statramsčiai su krovinių skyriaus apatine dalimi.
T. y. lengvoji mašina palenda po krovinių platforma ir akimirksniu virsta „kabrioletu“, o viduje esantys žmonės neturi net teorinės galimybės išvengti mirtinų traumų.
„Tam, kad galinė sunkvežimio apsauga atliktų savo funkciją, ji privalo būti ne tik standartuose numatytos formos ir dydžio, bet ir atitikti atsparumo reikalavimus. Ši konstrukcija turi atlaikyti bent pusės savo maksimalios masės, bet ne mažesnį kaip 10 tonų, krūvį. Bandymų metu su specialia hidrauline įranga būtent tokia jėga – 100 kiloniutonų – galines apsaugas mes ir testuojame, – aiškina V. Greičienė. – Šoninėms apsaugoms keliami mažesni (1 kiloniutono) reikalavimai. Jos jos iš esmės skirtos motociklininkams bei dviratininkams, todėl turi atlaikyti 100 kg apkrovą.“
Ar galinės ir šoninės apsaugos tinkamos, sprendžiama analizuojant lazerinio jutiklio parodymus. Didžiausia leidžiama šoninės apsaugos deformacija ties konstrukcijos viduriu yra 15 centimetrų, o ties tvirtinimo taškais – 3 cm. T. y. ji gana elastinga. Galinė apsauga negali leisti lengvajam automobiliui „palįsti“ po sunkvežimiu ar puspriekabe giliau kaip 40 cm.
Dažniausiai „Neigiamo pagreičio“ ekspertai tikrina puspriekabes, kurių konstrukcijų tinkamumą tenka vertinti po kapitalinio remonto ar perdirbimo. Klausiama, kiek apsaugų bandymų metu „išbrokuojama“, V. Greičienė patikino, kad beveik niekuomet nekyla problemų, kai antrojo etapo gamintojai ar patys vežėjais naudoja sertifikuotus gaminius. Tuomet paprastai tereikia jas sumontuoti tiksliai pagal pateikiamas schemas.
„Galime pasidžiaugti, kad didelių bėdų šioje srityje nėra. Dar prieš oficialius bandymus mes stengiamės pakonsultuoti visus gamintojus (ant bazinių konstrukcijų antstatus pagal klientų pageidavimus montuoja bendrovės „Žaibas“, „Altas“, „Patikima linija“) ir aptarti galimas problemas. Tarkim, jei apsaugos montuojamos ant šarnyrų, leidžiančių jas pakelti privažiavus prie rampos, analizuojama, koks turi būti tvirtinimas. Ačiū Dievui, proceso pabaigoje parastai konstatuojame, kad visi darbai atlikti tinkamai“, – pripažino V. Greičienė.
Minėtos įmonės dažnai pačios sertifikuoja tam tikro tipo nevariklines transporto priemones, todėl atlikus konstrukcijų bandymus su vienu egzemplioriumi, laikoma jog visi pagaminti vėliau bus tokios pat nepriekaištingos kokybės ir nieko papildomai tikrinto nereikia.
Išimtis yra autovežiai. Paprastai vilkiko resursai baigiasi kone triskart greičiau nei susidėvi antstatas, todėl pastarąjį pakeitus būtina gauti ekspertų „palaiminimą“ tolesniam darbui.
