Technikos paveldas yra viena iš tų sričių, kurią sunku ideologizuoti. Galima abejoti dėl techninių charakteristikų, ginčytis dėl technikos tobulumo ar primityvumo, tačiau tiesiogiai sieti ją su vienu ar kitu totalitariniu režimu vargu ar pavyks.

Kadaise šie motociklai, dabar „sovietiniais“ vadinami, nebuvo nei geri, nei patogūs. Tačiau ši nepatikima ir nepatraukli technika išliko iki šių dienų, o jos gerbėjų gretos jei ne auga, tai tikrai nemažėja. Kaip atsitiko, kad motociklai, kuriuose atsispindi visos juos sukūrusios sistemos ydos, pergyveno savo kūrėjus?

Vyresniąją kartą galima suprasti – kamuoja prisiminimai ir nostalgija jaunystės technikai, tačiau kuo šie motociklai patrauklūs jokių emocinių ryšių su jais neturinčiai naujajai kartai?

Buvo laikai, kai motociklininkai daugiausiai važinėjo „Ural“ ar „Dnepr“ motociklais, o „Jawa“ ar „Iž Planeta Sport“ buvo nepasiekiama svajonė. Laikai keitėsi, keitėsi ir motociklų mados, tačiau, atrodo, ratas apsisuko, ir šiandien geros būklės, originalūs „Ural“ ar „Iž“ vėl tampa senovinės technikos mėgėjų svajone. Ne vieną tokį motociklą, suremontuotą, sutvarkytą, galima išvysti ir mūsų miestų gatvėse, renginiuose ar net reklamose.

Žavi „Dnepr“ stabilumas

Jau 30 metų motociklus vairuojantį Remigijų Juzėną-Remį neakivaizdžiai pažįsta daugelis Lietuvos ir ne tik Lietuvos... krepšinio sirgalių. Mat prieš porą metų, kai Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas, reklaminiame vaizdo klipe su savo motociklu buvo įamžintas būtent Remis.

Remigijus Juzėnas
Klipe jis nufilmuotas vairuojantis dar 1980 m. įsigytą „Dnepr “, tačiau motociklininko „karjerą“ Remis pradėjo vairuodamas jau ne visiems jaunesniems pažįstamą „Kavrovecą“ (vėliau šie motociklai buvo pavadinti „Voschod“). Teko jam važinėti ir „56 Iž“, ir „Jawa 350“, tačiau po pažinties su modeliu „K 750“, dar vadinamu „emke“, patraukė sunkieji motociklai. Pasak pašnekovo, jį sužavėjo sunkiųjų motociklų stabilumas, tvirtumas. „Ural“ motociklai buvo gaminami kiek subtiliau, jie patikimesni, tačiau „Dnepr“, kuriuo jis šiandien ir važinėja, yra galingesni ir pasižymi geresniu pravažumu. Su savo „Dnepr“, kurį „puošia“ „Ural“ priekinis sparnas ir ant „Dnepr“ rėmo sumontuotas „Ural“ lopšys, Remis yra žiemą keliavęs ir į „Elephant treffen“, ir į Jaroslavlį.

Pasak Remio, jo dabartinis motociklas, kai įsigijo, buvo važiuojantis, tik daug metų stovėjęs garaže. Jis 1980-ųjų laidos, o paskutinį kartą važinėtas buvo, geriausiu atveju, devyniasdešimtaisiais, tad nusipirkus reikėjo pridėti nemažai rankų darbo ir išmonės. „Dnepr“ silpni važiuoklės guoliai, bet detalės jiems vežamos iš Maskvos, tai nėra labai didelė problema. O kainos, kaip juokauja motociklininkai, jeigu kai kurie mazgai mažiau gestų – būtų labai pigu. Čia kaip „VW Golf“: visi sako, kad pigu, bet jeigu „išlekia“ važiuoklė, tada visas pigumas dingsta.

Taigi, rusiški motociklai palyginti nebrangu, betgi jie, kaip žinia... su kirviu padaryti. „Kaip aš sakau, sugadintas BMW. Nukopijuotas modelis“, – įsitikinęs motociklininkas. Bet čia pat priduria, kad kelionės juo apskritai būtų pasaka, jei tik motociklas mažiau gestų. Mat dabar važiuojant kur nors toliau tenka vežtis krūvą atsarginių detalių.

Tiesa, tuo tarybiniai motociklai ir geri, kad „Dnepr“ tinka „Ural“ detalės, ir atvirkščiai. Galima keisti vietomis priekinius ir užpakalinius ratus. Be to, tokius motociklus galima remontuoti ten, kur jie sugedo – kad ir pievos viduryje. Šitie motociklai buvo kurti taip, kad prireikus būtų galima panaudoti kariniais tikslais, tad jie patikimi, neįnoringi, išvažiuos ten, kur užstrigs naujesni modeliai. Kaip sako Remis, svarbiausia, kad motociklas nebūtų perdarytas, tada remontuojant problemų nekils.

Paklaustas, kokį atstumą be ilgesnio sustojimo tokiu motociklu galima komfortiškai nuvažiuoti, prisiekęs motociklininkas sako, kad su tokiu jis pats yra nuvažiavę iki Maskvos, tik su įmontuotais BMW varikliais, o per vieną naktį nuvažiavo 500 km. Be abejo, tai įmanoma tik su sąlyga, kad motociklas sutvarkytas, kad lopšys netraukia į šoną ir keliai geri. Tiesa, vis tiek kartais turi sustoti, nes bakas ne pats didžiausias, 18 litrų. Dabartinėmis kainomis Lietuvoje, deja, negali žmogus daug juo važinėti, o Rusijoje važiuoti buvo pigu.

Remis prasitaria, kad svajoja apie BMW su lopšiu ir labai norėtų motociklą pasigaminti pats, bet tam vis pritrūksta arba laiko, arba pinigų, arba noro, tad kol kas į keliones ar varžybas keliauja su „Dnepru“.

„Ural“ atlaiko išbandymus

Remio išsakytoms mintims apie „Ural“ ir „Dnepr“ motociklus pritaria ir motociklų kroso čempionatų dalyvis Bobausis iš motoklubo „Vorai MC“, „Ural“ motociklo patikimumu ir patvarumu susižavėjęs po 2007 m. žiemos kelionės į Vokietijoje vykstantį tradicinį motociklininkų sąskrydį „Elephant treffen“. Tąkart jis su to paties klubo nariu Vasia į Vokietiją vyko prabėgusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pagamintu motociklu „Ural“. Nors važiuoti teko žiemą ir ne vieną šimtą kilometrų, „Ural“ puikiai atlaikė šį išbandymą. „Tik pylėme kurą, ir viskas. Neturėjome net atsarginio žvakių komplekto“, – prisimena Bobausis.

Grįžus iš Vokietijos ir nusprendus dalyvauti „Retro motokroso“ čempionate, išbandytas „Ural“ variklis buvo perkeltas ant krosinio motociklo „ML“ rėmo ir dar tvarkingai tarnavo apie metus. Mat „Retro motokrosas“ vyksta visais metų laikais, o žiemą technikai tenka ypač dideli išbandymai, tad kartais jų ir nebeatlaiko.

Kita vertus, tiek „Ural“, tiek „Dnepr“ varikliai paprasti, jų eksploatacija palyginti pigi, todėl variklio gedimas nėra didelė problema. Aišku, nemalonu, kai variklis stringa per varžybas, tačiau iškart po varžybų jį galima susitvarkyti ir sėkmingai rungtyniauti toliau.

Panašiai mąsto ir kiti „Retro motokroso“ ar Lietuvos motokroso čempionato dalyviai. Pasak Bobausio, lengviau šiandien suskaičiuoti motociklus, kurių varikliai ne rusiški. Kai kurie dalyviai nusprendė pereiti prie „Honda“ variklių, tačiau tokių mažuma. Aišku, jei turi atliekamų pinigų ar turtingus rėmėjus, gali naudoti ir brangiausius – BMW variklius, tačiau kai tenka varžyboms ruoštis „iš savo kišenės“, geresnio varianto už rusiškus nėra.

„Reikia tik tinkamai variklį paruošti, – pasakoja pašnekovas. – Rusai gamino bet kaip, tai dabar kartais tenka stūmoklius palyginti, skyles pergręžti, bet po to variklis tarnauja ilgai. Be to, nėra problemų dėl atsarginių dalių. Na, gal jau kiek sunkiau rasti „Ural“ dalių, tačiau „Dneprui“ rasi vos ne kiekviename kaime ar miestelyje. Būtent todėl šiuo metu tvarkome antrą krosinį motociklą, kuris turės „Dnepr“ variklį.“

„Koks nors stūmoklio pratekėjimas šitam motociklui – ne gedimas, tas pats, kaip žvakę pakeisti. Kartą grįžtant iš vienos kelionės nutrūko stūmoklis, tai atsitiko dėl geresnio, nei numatyta gamykliniuose parametruose, benzino detonacijos“, – priduria Remis.

Vyresnės kartos skaitytojai puikiai prisimena, kad tarybiniais laikais žmonės pirko viską, kas pasitaikydavo po ranka, tad ir dabar senoliai turi sukaupę nemažai atsargų. Buvo situacija, kai ralio aplink Lietuvą dalyviai ieškojo atsarginių dalių, o įsigijo visą motociklo variklį. Ne tik įsigijo, bet čia pat pievoje, kur stovėjo motociklas su „užkalusiu“ senuoju varikliu, jį ir pakeitė.

„Pasiimi detalę, atsisėdi kur šalikelėje, jei reikia – pašlifuoji į asfaltą, patiesini akmeniu, sumontuoji ir važiuoji toliau“, – juokavo motokroso čempionatų dalyvis.

Bobausis prisiminė, kaip viename iš Lietuvos motokroso etapų bandė dalyvauti su „Zabel“ varikliu, tačiau baigęs etapą iškart grąžino motociklui senąjį „Ural“ agregatą.

„Nežinau, kiek dar važinėsiu, – pasakoja Bobausis, – bet kol važiuosiu, motociklas turės arba „Ural“, arba „Dnepr“ variklį. Agregatai puikiai pažįstami, patikimi ir, kas labai svarbu – įperkami. Be to, jiems nereikia užsakyti ir laukti dalių, kaip kad „Honda“ ar BMW varikliams.

Su šeimos relikvija – iki poliarinio rato

Pirmiesiems pašnekovams pritaria ir vilnietis Viktoras Jakovlevas, vairuojantis 1972 m. gamybos „Dnepr Mt-9“. Šis motociklas įdomus tuo, kad tai – 650 cc 23 kW motociklas su dviejų cilindrų opozitiniu varikliu (nors kitur, ne Lietuvoje, toks variklis vadinamas „boxer“). Šis variklis Sovietų Sąjungoje buvo pristatytas 1968-aisiais, minint 50-ąsias Spalio revoliucijos metines. Priešingai nei ankstesni varikliai, rinkti KMZ fabrikuose, jis turėjo vožtuvus degimo kameros viršuje, o ne šone. Tai paskutinis „Dnepr“ variklis, kuris buvo gaminamas su 6 voltų generatoriumi, ir pirmasis modelis, kuris jau turėjo posūkius.

„Dneprą“ vilnietis vairuoja pastaruosius ketverius metus. „Tai – šeimos relikvija, priklausiusi žmonos seneliui. Jis motociklą įsigijo 1972 m. tarnaudamas Karelijoje, – pasakoja Viktoras. – Senelis niekad neturėjo automobilio, turėjo sausą medinį garažą tik motociklui, kuriuo ir važinėjo visą gyvenimą, išskyrus pastaruosius dešimt metų. Motociklą radau jau atitarnavusį, teko jį prikelti gyvenimui – ir kosmetiškai, ir techniškai. Maždaug po pusantrų metų su žmona leidomės į pirmąją kelionę – susikrovėm daiktus ir per dvi savaites apvažiavom Baltijos jūrą per Suomiją ir Švediją, pasiekėm poliarinį ratą. Iš viso sukorėm 3500 km. Kasmet panašiai tiek su šiuo motociklu ir nuvažiuoju 3–4 tūkstančius km.“

Nors tai pirmas važiuojantis tarybinis Viktoro motociklas, tačiau ne vienintelis. Šiuo metu atsakingos restauracijos laukia 1957-ųjų IŽ-49. „Jeigu turėčiau didesnį garažą ir daugiau laiko, prisipirkčiau tarybinių motociklų dar daugiau. Pastaruoju metu ir šių motociklų, ir jų detalių kainos sparčiai kyla (kai kas juos superka ir, šiek tiek paremontavę, išsiunčia į užsienį ir taip užsidirba pragyvenimui), bet ekonominiai motyvai – ne svarbiausi“, – teigia Viktoras. Stebėdamas žmonių reakcijas į tokius motociklus ir klausydamasis istorijų jis sako įsitikinęs, kad dar neįvertiname jų kultūrinės vertės. Netrukus užaugs karta, kuriems motociklas yra tik brangi pramoga, ir jiems bus sunku suprasti, kad motociklas su lopšiu dar visai neseniai daug kam buvo vienintelė transporto priemonė, su kuria gudresnis net ir daržus susiardavo.

Pasak vilniečio, jam svarbiausia, kad šią techniką gali remontuoti pats. „Prisipažinsiu, kad pradėdamas remontuoti savo „Dneprą“ dar nedaug tenusimaniau apie motociklus ir apie techniką apskritai. Ir užsiėmęs šitais motociklais daug ko išmokau – pirmiausia, kad perdegus lemputei nereikia automobilio varyti į servisą. Tai neteisingas vartotojiškas požiūris, kuris, deja, priveda prie ekonominių krizių. Prižiūrima technika gali važiuoti labai ilgai (žinoma, jei gamintojai specialiai nesistengia jos sukurti ribotam kilometražui, kad vėl skatintų vartojimą). Galiausiai, sovietinė technika yra hobis. Važinėti motociklais smagu, tačiau kai vingiuoji gražiu keliu ir supranti, kad viskas – variklis, kuris burzgia tarp kojų, važiuoklė ir elektra – yra surinkta tavo paties rankomis, ir viskas važiuoja, ir net visai neblogai, apima nenusakomas džiaugsmas.“

Kai negenda – neįdomu...

Tarybinių motociklų mėgėjai pripažįsta, kad, be abejo, būna įvairių reakcijų iš tų, kurie važinėja motociklais. „Bet iš tikrų motociklininkų ir aš, ir mano kolegos, kurie važinėja šiais motociklais, sulaukiam pagarbos. Ypač kai galiu pasigirti nuvažiuotais tūkstančiais kilometrų, nors teko atsisakyti ir komforto, ir greičio, – pastebi Viktoras. – O visas problemas, kurios kyla, šiais laikais vadiname technikos patikimumo problemomis. Kaip padaryti taip, kad motociklas nuvežtų ir parvežtų tave iš kelionės? Ar galima prognozuoti kai kurias technines problemas? Galiausiai radau daugelį atsakymų į šituos klausimus ir patobulinau nemažai netobulų mazgų. Bet svarbiausia suprasti, kad šita technika nėra ir niekada nebus „Toyota“ ir kad netikėtumai kelyje gali užklupti visur, kaip ir gyvenime, nesvarbu, koks variklis sukasi tarp kojų.“

Paprašytas prisiminti įdomiausias nutikusias istorijas motociklininkas tvirtina, kad jos visos, žinoma, yra susijusios su motociklo gedimais kelyje arba vairuotoju, kuris iš entuziazmo pamiršo tinkamai apsirengti, nors jau spalio vidurys. „Istorija, kurią visada prisiminsiu, nutiko kažkur vidury Suomijos, kai pliaupiant lietui atsisuko ir susitrynė degimo skirstytuvo varžtelis. Jis unikalus ir tik vienoj vietoj toks sukasi, tad atsarginio neturėjau. Galiausiai krapštantis lietuje ir žiūrint į vis labiau šąlančią žmoną, prie mūsų per pačias Jonines (o tai Suomijoj yra visuotinė šventė) sustoja suomis ir sako: važiuojam, padėsiu, turiu tokį pat motociklą. Nuvažiavom į jo dirbtuves ir išsriegėm naują varžtą. Tuo metu iš niekur atsiradęs žmogus, kuris irgi turi tokį motociklą garaže, atrodė kaip tikras stebuklas“, – prisimena nutikimo detales senuko „Dnepro“ savininkas.

Pabaigai Remigijaus Juzėno-Remio pasiteiravome, ką, jo manymu, tokio patrauklaus turi sovietiniai motociklai, kad juos restauruoja ir jais važinėja ne vien šią techniką prisimenanti ir ja važinėjusi karta, bet ir dabartinis jaunimas, kurio su ja nesaisto jokie nostalgiški prisiminimai.

„Svarbu, kad ne vien tūno prie kompiuterių. Jei žmonės konstruoja, tai jiems įdomu, – sako Remis. – Kaip kažkas rašė, kad turėjo „Hondą“, „čioperį“, važinėjo ilgai – o jis negenda, taigi, neįdomu. Norisi pasiterlioti. Yra toks posakis: viena malonumo dalis yra važiuoti, o kita – garaže krapštytis. Nors kai technika kelionėj sugenda – to malonumu nepavadinsi. Bet vis tiek tai ugdo valią, skatina domėtis, dirbti.“