„Tiesos“ kalbinti mechanikai klientų stygiumi nesiskundė. Ir nors kiekvienas verslininkas turi savo automobilių remonto sritį, kurioje specializuojasi, dauguma siūlo tokias pačias paslaugas, kaip ir britai ar atvykėliai iš kitų šalių.
Linas Rakauskas, drauge su kolega Erlandu Einingiu Birminghame įkūręs remonto darbų kompaniją „M8 Car And Van Servicing“, gali pasiūlyti visas paslaugas, kokių prireikia automobilio savininkui. Kaip sakė L. Rakauskas, jie siūlo visą automobilio servisą, MOT (techninė automobilio apžiūra). Taip pat, prireikus, pas tautiečius galima įsigyti ir naujas padangas.
Statistikos, kaip dažnai į saviškius meistrus kreipiasi automobilius vairuojantys užsienio lietuviai, nėra, tačiau pasirinkimą dažniausiai lemia regionas, kuriame yra servisas. Pavyzdžiui, Rytų Londone esama mažiausiai 20 lietuviškų remonto salonų, didžiąją dalį kurių klientų sudaro lietuviai, mat jų populiacija čia – didžiulė.
Britus pritraukti nelengva
Tuo metu Pietryčių Londone saloną „Auto South“ įkūręs Sergėjus Melkovas teigia iš pradžių nesulaukęs itin daug lietuvių. Tačiau ilgainiui klientų ratas plečiasi.
„Vis daugiau atsiranda naujų klientų lietuvių, nes vis daugiau žmonių kuriasi būtent šioje Londono pusėje, – „Tiesai“ pasakojo S. Melkovas. – Be to, aš niekur nesireklamuoju, tad mane tautiečiai randa perduodami informaciją iš lūpų į lūpas.“
Pagrindinė priežastis, dėl kurios Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai renkasi saviškių teikiamas paslaugas, yra kaina. Įvairiose srityse verslaujantys emigrantai dažniausiai siūlo ją žemesnę nei artimiausi konkurentai, tad tautiečiams klientams prie bendros kalbos ir panašaus supratimo apie konkrečias paslaugas patrauklumo prideda, jei kišenėje lieka pinigų.
Wolverhamptone servisui „A-Team Body Repair Centre“ vadovaujantis Arūnas Narmontas sako, kad stengiasi konkuruoti su britų salonais, tad kainos panašios. Nors lietuvio paslaugos visgi kainuoja pigiau nei didžiuosiuose salonuose, tautiečiai į jo servisą užsuka gana retai.
L. Rakauskas, kurio servise net 35 procentus klientų sudaro lietuviai, tvirtina tik iš pradžių viliojęs žemomis kainomis. Nuo 2009-ųjų, kai įkūrė verslą, situacija pasikeitė, tad ir paslaugas teko pabranginti.
„Dabar mūsų kainos labai panašios į britų, tik mes esame lankstesni, geriau remontuojame, siūlome daugiau paslaugų“, – vardija vienas „M8 Car And Van Servicing“ savininkų.
Londone automobilius remontuojantis S. Melkovas taip pat siūlo žemesnes kainas nei toje pačioje srityje dirbantys britai, tačiau pastebėjo, kad sudėtinga pritraukti britų klientų.
„Britai nepasitiki užsieniečiais, dirbančiais šioje srityje. Jie ateis tik tokiu atveju, jeigu konkretų užsienietį rekomenduos artimas draugas britas“, – atvirai pasakojo prieš pat krizę garažo, kaip pats vadina, duris atvėręs ir beveik visas, išskyrus elektroninės dalies bei diagnostikos, paslaugas siūlantis lietuvis.
Lietuviai automobiliais rūpinasi labiau
Vyrauja mitas, kad lietuviams, ypač gyvenantiems svetur, labai svarbi automobilio išvaizda, prekinis ženklas ir kaina. Visi trys mechanikai patvirtino: lietuviai išties dažniausiai atvyksta populiariausiais automobiliais – neretai, galima spėti, per brangiais jų kišenei.
L. Rakausko manymu, mūsiškiams labiausiai prie širdies BMW markės automobiliai. Tačiau, nors ir labai nori, ne visada gali juos išlaikyti, tad tenka taupyti kitur.
„Pastebime, kad atvykėliams iš Rytų bloko automobilis vis dar yra labai svarbus įvaizdis, tad dažnas perka ne pagal kišenę. Kai reikia remontuoti – neturi už ką. Arba, pavyzdžiui, pila vogtus degalus, kad sutaupytų. Dažnai perka didesnius automobilius nei vietiniai, ir, žinoma, vokiškus“, – kalbėjo Birminghame dirbantis lietuvis.
Pasakodamas apie tautiečius, vairuojančius populiariausių prekių ženklų automobilius, S. Melkovas sako pastebėjęs neįprastą tendenciją. Dažnas lietuvis, neišgalintis įsigyti naujos mašinos, perka naudotą, tačiau vis tiek BMW, „Audi“ ar „Mercedes“. Automechanikas nesupranta tokio pasirinkimo, nes naudoti automobiliai ilgainiui supanašėja ir iš esmės skiriasi tik kaina.
„Sunku pasakyti, kodėl taip yra, gal norisi pasipuikuoti?“ – svarstė pašnekovas.
Anot S. Melkovo, keista tai, kad lietuviai perka brangesnes mašinas ir jiems nesvarbu, kad jos jau nuvažiavusios, tarkime, 200 000 mylių, – svarbiausia markė.
„Naudoti brangūs automobiliai susilygina su pigesniais, tad skirtumo nebelieka, – dar sykį patikina specialistas. – Jei perka naujus, tuomet prabangių automobilių privalumas tas, kad jie išbaigti, kokybiškiau pagaminti, jų nebereikia tobulinti. Kitų markių naujas mašinas dažnai reikia tobulinti.“
„Anksčiau mūsiškiai dar mėgdavo „papimpinti“ automobilius, bet ta mada jau praėjo“, – su šypsena pridūrė S. Melkovas.
Lyginant lietuvius bei kitataučius bei jų požiūrį į automobilius, pašnekovų nuomonės išsiskyrė. A. Narmonto teigimu, mašiną besirenkantiems britams svarbiausia jos amžius, nuvažiuotos mylios bei komplektacija. Tuo metu su klientais londoniečiais reikalų turintis S. Melkovas tikino, kad britams svarbiausias labai paprastas dalykas – kad važiuotų.
Gajus požiūris, kad bene kiekvienas lietuvis daugiau ar mažiau išmano apie automobilius, geba atlikti elementarius darbus ir išspręsti mažas problemas – pavyzdžiui, pasikeisti kelyje sprogusią padangą. Taip pat manoma, kad mūsiškiai savo transporto priemonėms prižiūrėti išleidžia daugiau nei kitų tautų atstovai bei yra dėmesingesni pastebėję gedimą.
L. Rakauskas patvirtino šiuos įsitikinimus sakydamas, kad lietuviai, lyginant su britais, automobiliui išleidžia daug daugiau – tiek kalbant apie pirkimą, tiek ir vėlesnę priežiūrą. Pašnekovo manymu, šiuo atžvilgiu lietuviai panašūs į vokiečius – mėgsta, kad automobilis būtų tvarkingas.
S. Melkovas juokiasi, kad kartais būna nejauku įsėsti į kitataučio automobilį, nes viduje netvarka, salonas nešvarus. Lietuviai, savo ruožtu, pasak pašnekovo, skuba į autoservisą vos supratę, kad kažkas ne taip. Jie labiau rūpinasi ir mašinos vidumi, ir išore, negaili jai dėmesio ir, kaip sako meistras, „neužvažiuoja“ iki sugedimo.
Svarbiausia – gera reputacija
Visi kalbinti mechanikai verslą toje pačioje srityje įkūrė savo jėgomis ir tvirtina, kad labai sunku nebuvo. O ir vietos didelėje rinkoje nemažai.
Tiesa, prieš dvejus metus Wolverhamptone servisą atidaręs A. Narmontas prisipažino: nors žinojo, kaip ir ką daryti, sunkumų pasitaiko visur.
„Pats daug metų prieš tai dirbau šioje srityje, tad žinojau, nuo ko pradėti. Visgi verslą sukurti sunku visur. Prireikė dvejų metų, kad susikurtume nuolatinį klientų ratą, žmonės mus pripažintų“, – pasakojo pašnekovas, į kurį lietuviai dažniausiai kreipiasi norėdami suremontuoti sudaužytą automobilį.
Savo verslą pradėjęs kaip laisvai samdomas ir kompanijos nekūręs S. Melkovas nuo pat pirmosios dienos savo salone dirba vienas pats. Jungtinėje Karalystėje yra galimybė užsiimti individualiąja veikla ir be kompanijos, o mokesčius mokėti pagal gautą pelną. Vyro manymu, taip gerokai paprasčiau, ir kol nejaučia būtinybės samdyti darbuotojų, apie įmonės kūrimą jis nesvarsto.
„Pradėjau dirbti sau, nes kaip specialistui pabodo gauti menką algą“, – atvirai sako Sergėjus, tikinantis, jog labai sunku nebuvo.
„Reikėjo pradinės investicijos ir rasti patalpas. Tai turbūt didžiausias iššūkis, mat garažui nuomoti patalpas nedaug kas sutinka. O juk reikia, kad jos būtų patogioje geroje vietoje. Kai šituos sunkumus įveikiau, viskas buvo jau paprasta“, – anot S. Melkovo, nors dirbant vienam kartais tenka užsisėdėti iki išnaktų, kartais kelias dienas išvis nebūna užsakymų – tuomet vyras ir pailsi.
Mechanikas pabrėžia: labai svarbu rasti tinkamą vietą servisui, nes nuo to priklauso dalis verslo sėkmės. Jeigu salonas bus šalia pagrindinės gatvės ir nuolat atvertais vartais, į jį dažnai užsuks pro šalį važiuojantys nauji klientai.
Niekur nesireklamuojantis vyras taip pat įsitikinęs, jog itin svarbu ir gerai atlikti savo darbą, nes tik taip užsitarnaujamas pasitikėjimas ir susirenkama nuolatinių klientų grupė.
Birminghame, pasak L. Rakausko, verda nemenka konkurencija. Tad nors patį verslą įkurti jam nebuvę sudėtinga, reikia nuolat stengtis, kad jis būtų pelningas.
„Mes tik įsispraudėme į tarpą pritraukdami lietuviškai ir rusiškai kalbančių klientų, – pasakoja. – Mums atidarius servisą atsirado nemažai Rytų europiečių, vadinamųjų „perekupų“, prie kurių verslų sėkmės prisidėjome ir mes. Sunkiausia konkuruoti su nelegaliai dirbančiais azijiečiais, kurių čia daug.“
S. Melkovas savo verslo duris atvėrė 2008-aisiais, prieš pat krizę, tad po metų darbo jau planavo liautis stengtis, bet... Netikėtai klientai ėmė plūsti. Tuomet, kaip ir dabar – „Brexit“ akivaizdoje, vyras pastebėjo, kad nesaugumo jausmas verčia žmones taupyti ir automobilio remontui, nesirūpinti juo deramai. Savo akimis matęs, kaip vairuotojai važiuoja tol, kol automobilis galutinai subyra, tik dėl to, kad taupo, pašnekovas nusiteikęs optimistiškai. Jo teigimu, per artimiausią mėnesį gyventojai susitaikys su naujovėmis ir vėl gyvens kaip anksčiau.
Į Lietuvą negrįžtų
Paklausti, ar ryžtųsi verslą perkelti į Lietuvą, mechanikai neįžvelgė tam nei priežasčių, nei galimybių.
„Lietuvoje ši verslo sritis labai priklauso nuo aplinkinių šalių, – kalbėjo A. Narmontas. – Pavyzdžiui, į Rusiją buvo parduodama labai daug automobilių, tad kėbulų remonto servisams darbo anksčiau netrūko. Tačiau padidinus muito mokestį darbų smarkiai sumažėjo. Čia automobiliai parduodami vietoje, taip pat daug žmonių remontuojasi savo automobilius.“
Kiti du pašnekovai išskyrė menkas galimybes verslui plėtoti ir netinkamą valdžios požiūrį į naudą šaliai nešančius verslininkus.
„Tokio verslo Lietuvoje tikrai nebūčiau kūręs, – patikino L. Rakauskas. – Nes ir rinka labai maža, ir mūsų verslo pradžia buvo paremta migrantais klientais. Čia daug lengviau suderinti reikalus su valstybinėm įstaigom. Daug mažiau gaištama apskaitai. Valstybiniai reikalavimai ir draudimai logiškesni ir verslą skatina, jam padeda, o ne kiša pagalius į ratus.“
„JK įstatymai sukurti taip, kad palaikytų tvarką ir sveiką konkurenciją, o ne kad uždirbtų iš prasižengusiojo. Įstatymų leidėjai supranta, jog valstybė uždirba iš veikiančio verslo, o ne iš be darbo sėdinčių žmonių“, – skirtumus apibendrino specialistas.
Jam pritarė ir po krizės savo servisą į Lietuvą perkelti svarstęs S. Melkovas.
„Susidaro įspūdis, kad naujiems mažiems verslams Lietuvoje net neleidžia įsibėgėti ir pasmaugia mokesčiais. Čia priešingai – pirmus metus turi visokių nuolaidų, mokesčius skaičiuoja atsižvelgdami į pelną, – vardijo jis. – Manau, norėdami susigrąžinti emigrantus politikai pirmiausia turėtų rasti išeitį, kaip nepasmaugti mokesčiais verslininkų. Aš nusprendžiau kurti savo ateitį čia, bet jei būčiau priverstas išvykti, Lietuvoje rinkčiausi kardinaliai kitą sritį arba tiesiog kitą šalį, kur galėčiau perkelti dabartinį verslą.“
Daugiau naujienų saviems Jungtinėje Karalystėje – tiesa.com
