Prieš prasidedant šaltajam sezonui automobilių skelbimų tinklalapiuose mirgėjo pasiūlymai įsigyti kvadrinį automobilį ir taip užklupti žiemą nepasiruošusią. Įsibėgėjus vasariui dienas, kai susirengus į tolimesnę kelionę iš tiesų džiugino visų varančiųjų ratų (VVR) koziriai, buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Ar tikrai šią žiemą visos įmanomos 4×4 sistemos yra mušta korta? Jei ne – kurios automobilių gamintojos VVR receptas geriausias?

Ieškodami atsakymo į šį klausimą surengėme nedidelę bandymų stovyklą Dusetose. Ant Sartų ežero kranto esantis 1609 metrų ilgio hipodromas beveik ideali vieta išbandyti mašinas slidžiame kelyje. Legaliai (pasukus ant ledu sukaustyto ežero rizikuojama gauti klizmą pagal LR ATPK 78 (1) straipsnį: neteisėtas važiavimas per žolinę dangą, miško paklotę ar vandens telkinių ledu motorinėmis transporto priemonėmis užtraukia įspėjimą arba baudą nuo penkiasdešimties iki penkių šimtų litų), nenudėvint geležinių kurpaičių į valdininkų slenksčius prašant leidimų. Garsiųjų ristūnų lenktynių organizatoriai, ruošdamiesi žiemos žirgų ir vadeliotojų fiestai „Sartai 2014", dvi šalčiausias šių metų savaites hipodrome laistė vandenį ir formavo ledo trasą. Kasdien žirgyno darbininkai pripumpuodavo bent 10-15 sklidinų dešimttonių cisternų vandens ir išpildavo būsimoje ristūnų kovų arenoje. Kad paviršius būtų lygus it stiklas, sustingusius ledo kristalus keletą kartų šlifavo kelininkų greideris.

Nors hipodromo pločio per akis būtų tuzinui įvairių markių aparatų su VVR, šįkart pasirinkome tris solidžiausiųjų klubui priklausančius automobilius: „Lexus GS 350 AWD", „BMW 3 xDrive GT" ir „Audi Q5 S-line". Žinoma, jie skirtingi, tačiau puikiai reprezentuoja gamintojų inžinierių požiūrį į eismo saugumą apskritai ir VVR reikalą konkrečiai. Privalu pabrėžti, kad visi automobiliai mūvėjo nedygliuotąsias žiemines padangas, todėl jų elgsenos ypatumai buvo apnuoginti itin greitai.

Japonas pasirodė esąs didžiausias apsidraudėlis. Teoriškai išjungti stabilumo kontrolės sistemą galima, tačiau... nors prietaisų skydelyje įsižiebia indikatorius su žaibus iš po ratų svaidančiu automobiliuku, ratų buksavimą sedanas toleruoja tik agresyviau startuodamas. Užsimanius pasilepinti šoniniu slydimu, „Lexus GS 350 AWD" išrašo raminamųjų tą pačią akimirką, kai vairuojamųjų ratų pasukimo kampas viršija viso labo keletą laipsnių, o elektronika užfiksuoja drifto užuomazgas. Kadangi karališko patogumo sedanas ne toks nuovokus, kad įžvelgtų skirtumą tarp avarinės situacijos slidžiame kelyje ir bandymo pademonstruoti vadinamąjį vyriškumą prieš fotografo objektyvą, mašina tiesiog stabdoma iki sraigės greičio. Reikalų iš esmės nepakeitė ir bandymai kaitalioti važiavimo režimus - tiek „Eco", tiek „Sport S+" atveju aktyviosios saugumo sistemos pasirodė budinčios taip pat akylai.

Su tokiu savavaldžiavimu yra tekę susidurti kažkada Suomijoje surengtame „Volvo XC90" pristatyme. Tąkart elektronikos diktatūrą pavyko apgauti prieš posūkius įsibėgėjant iki beveik savižudiško greičio ir pamišėliškai metant visureigį į posūkį. Tada stabilumu besirūpinančios ir kėbulo pasvirimo kampą matuojančios sistemos norom nenorom tapdavo vairuotojo sąjungininkėmis. Gal tokie triukai būtų pavykę ir Sartų hipodrome, tačiau, prisipažinsiu, pritrūko pilietinės drąsos. Viena yra eksperimentuoti ant Baltijos jūros įlankos suformuotoje ledo trasoje, kur visos vairavimo klaidos baigiasi puraus sniego glėbyje, ir visai kas kita metaline tvora kaustytame hipodrome.

Liežuvis neapsiverčia sakyti, kad toks „Lexus" rūpestis prabangiuoju sedanu keliaujančiais žmonėmis yra perteklinis. 317 AG ir galimybė 100 km/val. greitį pasiekti per šiek tiek daugiau nei 6 sekundes, dievaži, yra nevaikiška. Įsigyjantys panašaus kalibro mašinas turėtų arba nuolat šlifuoti vairavimo įgūdžius, arba pasirūpinti, kad transporto priemonėje būtų daugybė išmaniųjų technologijų.

Bavarų sukurta „xDrive" sistema montojama į 46 BMW modelius, todėl galima drąsiai teigti, kad pasivažinėjęs vienu 3 serijos GT modeliu susidarysi nuomonę apie visus likusios BMW šeimos narius. Kaip teigia patys BMW žmonės, „xDrive" kontrolės sistema didina automobilių stabilumą ir palengvina jų valdymą važiuojant slidžia kelio danga. Ji reaguoja į besikeičiančias kelio sąlygas ir varomąją jėgą paskirsto visiems ratams. Automobiliui pradėjus slysti, didesnė varomoji jėga iš karto perkeliama tiems ratams, kurių geresnis sukibimas su kelio danga.

Užsimoję šiuos dalykus patikrinti ant gyvo ledo, visų pirma konstatavome faktą: „xDrive" krikštatėviai būsimais klientais pasitiki kur kas labiau nei japonai. Mūsų komandos į Sartų hipodromą atvairuotas „320d xDrive Gran Turismo" su 184 AG motoru dinamika beveik nenusileidžia „Lexus GS", tačiau elektroniniai tramdomieji marškiniai kur kas laisvesni, t. y. stabilumo sistemų veikimo algoritmas panašus į japonišką, tačiau į vairuotojo veiksmus jos pradeda kištis gerokai vėliau. Mašina tiesiog leidžia pajusti, kada ir kodėl dingsta sukibimas su keliu. Tuomet viską perima savo žinion.

Kita vertus, stipriai abejoju, ar beveik 150 tūkst. litų už prabanga tviskantį BMW trečiuką paklojęs žmogus labai sielosis, jei viso hipodromo viražo nepavyks įveikti slystant šonu. Mums taip pat šiek tiek pritrūko, tačiau dėl to nepuolėme pjaustytis venų. Masyvi ketverių durų kupė galinė dalis ir įrašas apie 1650 kg masę automobilio techniniame pase buvo kuo puikiausias paaiškinimas, kodėl užrašo „BMW sport" ant mašinos slenksčio nereikia suvokti tiesmukai. Svarbiausia, kad pavyko patenkinti fotografo pageidavimus - kolegos Andriaus užfiksuotose nuotraukose bavarų sedano ir hečbeko mišrūnas atrodo puikiai.

Trečiasis „TopGear" žygio į Aukštaitiją dalyvis - „Audi Q5" su dviejų litrų, 225 AG turbininiu TFSI varikliu - vienbalsiai buvo pripažintas daugiausia teigiamų emocijų generuojančiu ratuočiu. Nepretenzingos ir net nuobodokos išvaizdos krosoveris užkariauja prie vairo sėdusių simpatijas apsukus vos porą ratų. Solidus 350 Nm sukimo momentas (nuo 1500 sūkių per minutę) nedaug nusileidžia dyzeliniam BMW (380 Nm nuo 1750 sūkių per minutę) ir sukuria gyvybingumu kunkuliuojančio automobilio įspūdį. Reakcijos į akceleratorių bei komandas vairaračiu itin tikslios. Ratams perduodamą variklio jėgą lengva dozuoti net ir turintiems sunkią dešinę pėdą. Aštuonių laipsnių automatinė pavarų dėžė „Tiptronic" krumpliaračius keičia taip sklandžiai, kad šį momentą sunkoka pastebėti net agresyviai įsibėgėjant.

Žinoma, pati skaniausia razina „Audi Q5" pyrage - quattro. Normaliomis eksploatacijos sąlygomis galia perduodama priekinei ir galinei ašiai santykiu 40 ir 60. Visureigiuko kompiuteriui užfiksavus ratų slydimą, priklausomai nuo situacijos, iki 65 proc. galios gali būti nukreipta į priekinę ašį ir iki 85 proc. į galinę. Bent taip sako „Audi" technikai. Pats galėčiau pridėti tik tiek, kad ledo trasoje apie elektroninių pagalbininkų egzistavimą apskritai nesunku pamiršti, nes jie veikia ypač diskretiškai.

LEXUS GS 350 AWD

Kaina: 181 720 litų

Variklis: 3456 cm3, V6 benzininis, 317 AG esant 6400 sūkių per minutę, 378 Nm esant 4800 sūkių per minutę

Dinamika: 0-100 km/val. per 6,3 sekundės, 210 km/val.

Transmisija: 6 laipsnių automatinė, VVR

Sąnaudos: 10,2 l/100 km, 237 g/km CO2

Masė: 1685 kg

BMW 320d xDRIVE GT

Kaina: 146 850 litų

Variklis: 1995 cm3, 4L turbininis dyzelinis, 184 AG esant 4000 sūkių per minutę, 380 Nm esant 1750-2750 sūkių per minutę

Dinamika: 0-100 km/val. per 7,9 sekundės, 230 km/val.

Transmisija: 6 laipsnių automatinė, VVR

Sąnaudos: 4,9 l/100 km, 129 g/km CO2

Masė: 1565 kg

AUDI Q5 2.0 TFSI QUATTRO

Kaina: 181 655 litai

Variklis: 1984 cm3, 4L turbininis benzininis, 184 AG esant 4500-6250 sūkių per minutę, 350 Nm esant 1500-4500 sūkių per minutę

Dinamika: 0-100 km/val. per 7,2 sekundės, 222 km/val.

Transmisija: 6 laipsnių automatinė, VVR

Sąnaudos: 8,5 l/100 km, 139 g/km CO2

Masė: 1720 kg

Requiem Sartų rekordui

Ledo trikovę bene garsiausiame šalies hipodrome surengėme prabėgus mažiau nei savaitei nuo tradicinių ristūnų lenktynių „Sartai 2014". Istoriniai šaltiniai byloja, kad tai, kuris žirgas savo šeimininką greičiausiai nuskraidins 1609 m ilgio ratu, žmonės aiškinasi jau daugiau nei du šimtmečius. Pastarosios lenktynės išsiskyrė itin atkaklia kova. Nuo 2012-ųjų gyvavęs trasos rekordas - 2:03,219 minutės - per devynis važiavimus pagerintas net tris kartus. Galų gale po „Didžiojo žiemos prizo" bėgimo į protokolus buvo įrašytas šviežiausias skaičius - 2:00,775 minutės. Įspūdingą rezultatą pasiekęs uteniškis Egidijus Gudonis su ristūnu Rodney Augustinu atsiriekė didžiausią 72 tūkst. litų prizų fondo gabalą.

Tačiau pačių įdomiausių dalykų apie ristūnų lenktynes papasakojo Lietuvos žirgyno Rinkodaros skyriaus vadovė Justina Paknytė. Atrodo, kad čia įvairių triukų daugiau nei drage. Pavyzdžiui, finišo tiesėje draudžiama eržilą raginti botagu daugiau kaip tris kartus, nors kaip tik tada labiausiai reikia, kad jis įjungtų šį tą panašaus į KERS ar NOS sistemą.

„Kaip tik čia pradeda žaisti vadeliotojo patirtis ir gebėjimas perprasti žirgą. Tiksliau, jo reakcijas į įvairius dirgiklius. Todėl dažnai naudojami visiški ar daliniai akidangčiai, valdomi plonomis virvutėmis: prireikus pagreitėti vadeliotojas jas timptelėja, arklys pamato greta šuoliuojančius varžovus ir įjungia aukštesnę pavarą. Dar vienas greičio rezervas - lenktynių triukšmas. Prieš startą šiam dirgikliui jautriems žirgams į ausis įstatomi vaiko kumščio dydžio poroloniniai kamštukai su tokia pat virvelių sistema kaip ir akidangčiai. Reikiamu metu jie ištraukiami ir ristūnas paspartina žingsnį", - dėstė Justina.

Be to, prieš lenktynes ledo sukaustytame hipodrome arkliai kaustomi specialiomis žieminėmis pasagomis, į kurias įsukama po šešis kietmetalio dyglius. Vaizdas neką kuklesnis, nei žiūrint į „Rocket" tipo padangas, montuojamas ralio automobiliams. Pajėgiausi ristūnai vežimėlį su vadeliotoju tempia 45-50 km/val. greičiu.

Prisipažinsiu, kad paragauti tokios šuoliuojančio žirgo patirties norėjosi dar nuo Smetonos laikų. Tačiau įsigyti gerą ristūną, tinkamai prižiūrėti ir sėkmingai paruošti varžyboms kainuoja klaikiai brangiai. O kur dar nulinė vadeliojimo patirtis...

Tačiau išeitis pasirodė esanti paprastesnė, nei atrodė iš pradžių. Juk niekur neparašyta, kad negalima į sportinį ristūnų vežimaitį kinkyti automobilio. Žirgyno žmonės išgirdę apie tokius užmojus tik gūžtelėjo pečiais ir pakikenę į saują parodė, kurioje arklidžių kertėje stovi treniruočių inventorius.

Tada beliko tik smulkmena - pritvirtinti ienas prie mašinos ir imtis Sartų hipodromo rekordo šturmo. Geležinio arklio vaidmenį atliko „Nissan Juke Nismo". Atidarę galines šio aparato dureles buksyravimo trosais pritvirtinome vienvietį vežimėlį ir pajudėjome į trasą. Čia jau pirmuoju bandymu anglišką mylią pralėkėme per 1:45 minutės. Prijaukinę akis prie vėjo ir greičio spustelėjom dar smarkiau ir ratą apskriejom per 1:22 minutės. Tiesės pabaigoje lėkėm arti 125 km/val. ribos, o viražo viduryje, net ir gerokai pristabdžius, vežimėlis taip slydo šonu, kad nebūtume apsijuokę jokiose kinkinių drifto varžybose.

Žodžiu, jei tokį tempą pasiekus galvoje nebūtų pradėjusios tvinkčioti egzistencinės dvejonės, ar tikrai mazgeliais sunarplioti vežimėlio tvirtinimai patikimi, viskas būtų buvę beveik tobula.