Kaip tik tada automobilių krosas sušvinta naujomis spalvomis: startuoti nacionalinio čempionato varžybose su tarkim „D-Super 1600“ diviziono techninius reikalavimus atitinkančiu ratuočiu kainuoja tiek, kad užkopti ant garbės pakylos įmanoma neturint nuosavo naftos gręžinio. Štai kodėl.
Truputis istorijos
Kalbą apie autokroso specifiką reikia pradėti nuo nedidelės ekskursijos į šiandieninio automobilių sporto eros priešaušrį. Pavarčius mūsiškių lenktynių kronikas tampa akivaizdu, kad iki pat 1959-ųjų be keleto primityvokų slalomo varžybėlių Lietuvoje realiai nevyko absoliučiai nieko. Padėtis sparčiai keistis pradėjo po metų, kai prie Kačerginės, 5450 metrų ilgio kelio Kaunas-Šakiai atkarpa, buvo paversta vienu SSRS ralio čempionato greičio ruožu. Amžininkų teigimu, šis renginys sulaukė neregėto susidomėjimo, o netrukus po to jauno architekto Vikio Oleko (beje, gegužę švęsiančio 85-ąjį gimtadienį) iniciatyva buvo įkurta Lietuvos automobilių sporto federacija bei pradėtos organizuoti nacionalinės ralio bei žiedo pirmenybės. Didžiausi to meto benzingalviai sukirtę rankomis su Vilnius bei Kauno taksi parkų vadovais subūrė Lietuvos rinktinę, kuri jau 1962-aisiais tapo sąjungos ralio čempione. 1962-aisiais kilo susidomėjimo automobilių sportu banga, ant kurios iškilo tokie lenktynininkai kaip S. Brundza, K. ir A.Girdauskai, L. Potapčikas, J. Šiaudkulis, V. Tarailė, E. Tumalevičius bei didelis būrys kitų vyrų, SSRS čempionatuose dominavusių kone tris dešimtmečius.
V. Oleka prisimena, kad ankstyvieji ralio čempionatai išsiskyrė tuo, jog lenktynėse dalyvaujantys ekipažai trasos iš anksto nežinodavo – legendos būdavo įteikiamos starto išvakarėse. Po keletą tūkstančių kilometrų tekdavo įveikti sprendžiant vidutinio judėjimo greičio apskaičiavimo rebusus ir dalyvaujant specialiose vairavimo rungtyse. Dėl to gerai vairuoti privalėjo abu ekipažo nariai, nes nuolat keisdavosi vairuotojo ir šturmano pareigomis. Vėliau ralio trasos tapo atviromis prieš dvi savaites. Norint pasiekti teisingų rezultatų realiai reikėjo visą tą laiką treniruotis bei skirti dėmesio automobilio tobulinimui.
Pastarosios aplinkybės tapo viena pirmųjų autosporto kryžkelių bei davė impulsą kitų – pigesnių ir mažiau sudėtingų lenktynių disciplinų proveržiui. Šiuo požiūriu automobilių krosas buvo viena patraukliausių alternatyvų tiek sportininkams, tiek žiūrovams.
„Visų pirma tai buvo sąlyginai pigus būdas lenktyniauti, nes „kovinė“ technika dažniausiai būdavo konstruojamos iš nurašytų mašinų, naujam gyvenimui prikeliant metalo laužui skirtas detales. Kadangi varžybų metu tarp treniruočių, kvalifikacinių važiavimų, pusfinalių ir finalo būna tam tikros pertraukėlės, o trasoje vienu kartu reikia įveikti sąlyginai neilgą distanciją, automobiliai atlaikydavo tokį krūvį arba būdavo suremontuojami lauko sąlygomis. Automobilio registracija taip pat buvo paprastesnė (pakakdavo „sportinių“ numerių), startiniai mokesčiai mažesni, reikalavimai lenktynininkų aprangai gerokai kuklesni, – pasakoja vienas automobilių kroso patriarchų Kazimieras Gudžiūnas. – Trasoms paruošti taip pat nereikdavo didelių investicijų. Krosui puikiai tikdavo baigti eksploatuoti karjerai ar tiesiog raižyto reljefo žemės lopiniai, nepatrauklūs žemdirbiams. Antai Vilkyčiuose kroso trasa buvo įrengta buvusio tarybinio ūkio sąvartyno vietoje. Šiek tiek pasidarbavus buldozeriais būdavo suformuojamas keletą posūkių ir tramplinų turintis žiedas, kuriame beveik visas vykstantis veiksmas būdavo kaip ant delno žiūrovams. Kadangi krose tradiciškai daug įtemptos kovos dėl pozicijų ir nemažai kontaktinių grumtynių, stebėti net rajoninio lygio varžybų susirinkdavo minios žmonių“.
„Krokodilų“ era
Įdomu, kad pirmiausia kroso trasose pradėta lenktyniauti sunkvežimiais. Sovietų sąjungoje lengvasis automobilis labai ilgai laikytas prabangos dalyku, kurį laužyti ir murkdyti purvyne atrodė šventvagiška. Tuo metu GAZ ar ZIL markės sunkvežimiai buvo kasdienės rutinos dalis, todėl su jais lenktyniauti nieko pernelyg nešokiravo. Neatsitiktinai pirmasis SSRS sunkvežimių kroso čempionatas įvyko 7 metais anksčiau nei sąjunginės ralio pirmenybės.
Kurį laiką sunkvežimiai į varžybų startą būdavo atvairuojami be jokių rimtesnių patobulinimų – tokie, kokie nuriedėdavo nuo gamyklos konvejerio. 1980-aisiais, kai brežnevinė stagnacija pasiekė savo apogėjų, ši lenktynių atmaina buvo uždrausta. Tačiau po trejeto metų debiutavo naujos sunkiasvorės kroso mašinos – bagių klasė B12.
Šie monstrai paprastai gimdavo panaudojant „GAZ-51“ ar „GAZ-51“ rėmą ir nurašytas detales. Vizualiai B12 aparatai atrodė baisiai, kaip Rusijos revoliucija, todėl vos pasirodę trasose imti pravardžiuoti „krokodilais“. Kita vertus, B12 techninis reglamentas suteikė galimybes pasireikšti konstruktorių talentui, todėl nerangūs „krokodilai“ pamažu greitėjo, tapo geriau valdomais, o jų kovos virto neprastais spektakliais.
Kuo talentingo ir užsispyrusio sportininko rankose gali virsti tokio tipo bagis puikiai iliustruoja nesena jaunojo marijampoliečio Audriaus Pilipavičiaus istorija. Nusprendęs trasoje išbandyti tėvo konstruotą „krokodilą“, vaikinas jį radikaliai perdirbo, iš variklio „išspaudė“ 400 AG, išmokė įsibėgėti iki 180 km/val. greičio ir keletą kartų nuskynė Baltijos šalių autokroso čempiono titulą.
Apie 1985-uosius pagrindiniais herojais kroso trasose tapo lengvieji automobiliai – „Volgos“, „Moskvičiai“, „Žiguliai“, rusiški visureigiai UAZ ir savos konstrukcijos bagiai. Vienu metu LASF buvo nusprendusi iš čempionato eliminuoti rusišką techniką, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusių ekonominių transformacijų laikotarpiu persėsti į europietiškų markių mašinas ilgokai buvo pernelyg brangu.
Krosas išgarsino Lietuvą
Kaip ir visose gyvenimo srityse, krose taip pat buvo pakilimų bei krizių: periodų, kai į varžybų startą atvažiuodavo daugiau nei po 100 sportininkų (1987-aisiais Sungailiškių trasoje, į čia surengtą SSRS čempionato etapą susirinko 187 dalyviai), ir tokių, kai kildavo abejonių ar apskritai susirinks atskiros klasės. Bet kokiu atveju aštuntajame – devintajame XX amžiaus dešimtmetyje su kuo „valgomas“ autokrosas sužinojo ir savo akimis pamatė ko gero visų Lietuvos rajonų žmonės. Didžiausi jo entuziastai gyveno Šakiuose, Tauragėje, Marijampolėje, Plungėje, Telšiuose, Pakruojyje, Kaune, Ukmergėje, Šilutėje, Gargžduose, Anykščiuose.
LASF vadovai yra pripažinę, kad po SSRS griūties Europoje Lietuvą ir jos sportininkus labiausiai išgarsino būtent automobilių krosas ir ralis krosas. Bene pirmas langą į Europos automobilių kroso trasas atvėrė Leonas Vedeikis. Nutrūktgalvišku vairavimo stiliumi pagarsėjęs pilotas buvo daugkartinis Lietuvos čempionas, sugebėjęs savo meistriškumą įrodyti ir Senojo žemyno trasose. Nuo 1986-ųjų iki 2004-ųjų Leonas dalyvavo daugybėje tarptautinio kalibro varžybų, tapo atskirų etapų nugalėtoju ir prizininku. 1992-aisiais L. Vedeikis užėmė 6 vietą savo klasėje, o po metų – 4-ąją.
Estafetę iš L. Vedeikio perėmė žemaitis Arvydas Vaišė, 1997-aisiais Senojo žemyno čempionate iškovojęs ketvirtąją vietą. Ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio šiame lenktynių seriale 1999-aisiais užkopė Aurelijus Simaška (beje, techniką ruošęs ir startavęs už skolintus pinigus), o 2007 ir 2008 metais, laikomais Europos autokroso klestėjimo amžiumi, tą patį padarė šakietis Nerijus Naujokaitis. Klaipėdietis Paulius Pleskovas, šešiolika sezonų medžiojęs Europos čempiono trofėjų, pabuvojo visose turnyrinės lentelės vietose išskyrus pirmąją ir šeštąją (2015-aisiais titulas iš rankų išslydo paskutiniame etape sugedus degalų siurbliui).
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad 2007-aisiais tuomet septyniolikmetis plungiškis Martynas Padgurskis savo debiutiniame Europos ralio kroso čempionate pasipuošė bronzos medaliu bei gavo specialų „FIA Metų atradimo“ prizą. Pernai analogišką dovaną pats sau dvidešimtojo gimtadienio proga įteikė Kasparas Navickas, Europos ralio kroso čempionate „Super 1600“ klasėje iškovojęs trečią vietą.
Profesionalumo dividendai
Lengvas lietuvių pamišimas dėl automobilių kroso buvo įvertintas prieš gerą dešimtmetį, kai FIA suteikė teisę vieną Europos pirmenybių etapą surengti netoli Plungės esančiame „Žemaitijos“ auto-moto sporto komplekse. 2006-ųjų vasarą šios varžybos praėjo sklandžiai ir sulaukė gerų atsiliepimų tiek iš užsienio svečių, tiek iš savų žiūrovų, tačiau nesulaukę žadėtos finansinės paramos iš valstybinių institucijų organizatoriai įklimpo į skolas ir trasa pradėjo merdėti.
Beje, keletu metų anksčiau analogišką renginį buvo užsimojęs surengti šviesaus atminimo automobilių sporto legenda Romualdas Barkauskas, tačiau vien savomis jėgomis pertvarkyti Pavilkijo trasą taip, kad jai atitiktų griežtus tarptautinius reikalavimus, Šakių techninio sporto klubo vyrams nepavyko.
Praėjusiais metais tarptautinių automobilių kroso ir ralio kroso estafetę perėmė automobilių sporto klubas „Vilkyčiai“ ir jo vadovas K. Gudžiūnas. Kadangi ši automobilių sporto fiesta praėjo sklandžiai, šiais metais trasą apžiūrėję FIA komisarai pateikė tik keletą rekomendacijų dėl kosmetinių patobulinimų ir pirmąjį birželio savaitgalį leido „Vilkyčiuose“ rengti 2017-ųjų Europos automobilių kroso čempionato etapą.
T. y. visi Lietuvos benzingalviai vėl turės neeilinę progą savo akimis iš labai arti pamatyti geriausius Senojo žemyno automobilių kroso meistrus. Dėl itin demokratiškos tokio tipo varžybų atmosferos, primenančios roko festivalius, stebėti galima ne tik nuožmias kovas trasoje, bet ir veiksmą serviso zonoje. Dažnai čia vyksta ne mažesnės dramos, nes pastatyti ant ratų kvalifikaciniuose važiavimuose aplamdytą techniką, mechanikai turi itin mažai laiko ir būna priversti kurti tikrus išradingumo stebuklus.