Bandytą „Audi Q5“ kolega Ramūnas Pletkus jau aprašė daugiau nei išsamiai, todėl mano įspūdžiai – teksto pabaigoje. O šįkart daugiau – apie kaimyninės Latvijos kelius ir šios šalies vairuotojų įpročius. Viskas prasidėjo nuo to, kad, kaip jau minėjau, subjurus orams, vietoje kelionės po Lietuvą nusprendėme aplankyti broliukų latvių sostinę Rygą – taip pat pajūris, bet visgi didmiestyje pramogų daugiau nei prie jūros Lietuvoje.

Dešimtis, o gal jau šimtus kartų važiuotas įprastas kelias pro Bauskę neviliojo – norėjosi ne tik nuvykti įprastu maršrutu, bet ir išbandyti mašiną skirtinguose keliuose, tad ėmėmės ieškoti alternatyvių kelių. Ir, didelei nuostabai, labai nenukrypstant nuo pagrindinio maršruto, tokių, bent jau asfaltuotų, nelabai ir radome.

Kiek ieškojome internete, taip ir nesupratome – galima pravažiuoti keliu į Latviją pro Rokiškį ar ne? Kad šiek tiek nuošaliau važiuoja autobusai į Rygą pro Obelius, tą žinojome – tik jau Latvijoje pats kelias vingiuoja palei Lietuvos sieną, o mes norėjome aplankyti Jėkabpilį ir tada sukti Rygos link, važiuojant palei Dauguvos upę.

Kaip Latvijoje išvengti žvyrkelių?

Žinodamas, o tiksliau, būdamas tikras, kad keliai Latvijoje, švelniai tariant, ne kokie, pasižiūrėjau „Google Maps“ kokia gi kelio nuo Lietuvos pasienio link Jėkabpilio danga. Pamačiau žvyrkelį... Nežinau, gal ir pasikeitė kas per tą laiką, kai ten važiavo filmuojantis automobilis (parašykite komentaruose kaip dabar ten yra), bet dardėti vieškeliu, kad ir SUV automobiliu, keliasdešimt kilometrų neturėjau nė mažiausio noro.

Todėl neliko nieko kito (su sąlyga, kad nenorėjome važiuoti įprastu keliu), rinktis maršrutą per... Daugpilį. Taip taip, būtent pro rytinėje Latvijos pusėje netoli pasienio su Lietuva ir Baltarusija esantį miestą, kurį nuo Rygos skiria daugiau kaip 200 kilometrų (o jei tiksliau – 228 km). Bet tuo pačiu atsirado ir iššūkis – kadangi Daugpilis yra antras didžiausias Latvijos miestas, norėjau sužinoti, koks gi susisiekimas tarp jo ir šalies sostinės.

Naujasis ir senasis "Audi Q5"
Foto: Jurgis Paplaitis

Taigi, kad ir koks keistas atrodytų planas, leidžiamės į kelionę – tuo labiau, kad kelias veda Dauguvos pakrante, o tai jau kelia šiokį tokį panašumą su Panemunės keliu Lietuvoje (kuri visada renkuosi, jei nereikia skubėti link ar nuo pajūrio).

Latvijos keliai pasitiko remontais

Nuo Vilniaus iki Latvijos važiavome pro Švenčionis ir Ignaliną – kur kas mielesnis kelias nei Utenos „betonkė“, be to, ir su gerokai mažesniu eismu. Įvažiuojame į Latviją – kuo gražiausias kelias Daugpilio link... vos kelis kilometrus. Na, taip – čia nieko naujo – pamenu, prieš aštuonerius metus per čia keliavome į Latgalos kraštą ir atsikratėme tiek, kad grįžus į gimtąją Lietuvą mūsų šalies keliai po latviškų atrodė kaip Vokietijos ir Šveicarijos drauge sudėjus.

Remontas ir šviesoforai tęsiasi keliolika kilometrų – matyt, kažkada ir čia bus Europos standartus atitinkantys keliai. Laimei, nusukame į Daugpilio aplinkkelį Rygos link – jo vaidmenį atlieka siauras dviejų juostų keliukas, bet eismas čia neintensyvus. Kertame Dauguvą, kuri vėliau visą laiką mums bus iš kairės ir išvažiuojame į kelią Daugpilis-Ryga – oho, taigi plačiausia autostrada su keturiomis juostomis ir dar panašaus pločio skiriamąja juosta!

Bėda tik ta, kad asfaltas čia klotas dar sovietmečiu (o ir visas kelias panašu, kad buvo pritaikytas sovietų karinių lėktuvų leidimuisi), tad danga, lopyta ir perlopyta, keičiasi nuo blogos iki labai blogos.

Bet niekas neskuba – tikriausiai ne tik todėl, kad greičiau važiuoti būtų tiesiog nesaugu, bet ir todėl, kad čia maksimalus greitis yra 90 km/val. Kaip suprantu, Latvijoje oficialiai nėra nė vieno greitkelio ruožo, tad net ir pasienyje informaciniuose ženkluose nurodytas maksimalus greitis – 90 km/val. Bala nematė, bet virš 200 km tokio kelio tikrai nevilioja. Liūdnos pasakos pabaiga.

Linksmoji Latvijos dalis

Bet po keliolikos kilometrų važiavimo sovietmetį menančia autostrada kelias susiaurėja iki dviejų juostų... O jo danga tampa nepalyginamai geresnė – tolimesnį kelią iki pat Rygos galima apibūdinti kaip gerą arba net labai gerą. Danga, žymėjimas – viskas puiku. Pamenu, kažkada tiek pas mus, tiek ir čia būdavo ilgiausios ištisinės juostos, draudžiančios lenkti, nelogiškose vietose pastatyti greitį ribojantys ženklai, už kurių slėpdavosi baudėjai-pareigūnai – laimei, tie laikai jau praeityje...

Dabar gi – viskas pagrįsta, greitis ribojamas tik ten, kur būtina, kelio žymėjimas tvarkingas – važiuoti vienas malonumas. O ir eismas neintensyvus – žinoma, važiavome savaitgalį, bet tikriausiai labiau lemia tai, kad gyvenimas Latvijoje sukoncentruotas Rygoje, tad mašinų srauto kaip Lietuvoje tarp didžiausių miestų tiesiog nėra.

Bet netikėtai atkreipiau dėmesį į kitą aplinkybę. Tiksliau, prisiminiau Lietuvą. Pavyzdžiui, kai tenka važiuoti atkarpa tarp Panevėžio ir Šiaulių, darosi baisu – atrodo, kad ten, kur dviejų juostų kelias, lėčiau kaip 110 km/val. niekas net nevažiuoja. Kituose užmiesčio keliuose taip pat – 90 km/val. čia dažniausiai yra ne maksimalus, o minimalus greitis.

Latvijoje kitaip. Subjektyviai vertinant, 80 proc. važiuoja neviršydami maksimalus 90 km/val. greičio užmiestyje – ar Lietuvoje jus tą galite įsivaizduoti? Jau vėliau šia tema kalbėjausi su vietiniais žurnalistais – jų nuomone, itin daug keliuose važinėjančių nežymėtų policijos automobilių turėjo nemažai įtakos, kad vietos vairuotojai galiausiai ėmė laikytis eismo taisyklių. Be to, vis rečiau pavyksta „susitarti“, kas anksčiau buvo gana įprasta – kad nekiltų pagundų iš abiejų pusių, visi pokalbiai yra įrašomi.

Bet tęskime kelionę Žemgalos kraštu. Pats kelias palei Dauguvą išties smagus – drąsiai rekomenduoju jį rinktis savaitgalio išvykai, aplankyti čia išsibarsčiusius miestelius, būtinai užsukti prie kadaise stovėjusios įspūdingos Koknesės pilies griuvėsių. Važiuojant džiugina pašonėje tekanti plati Dauguvos upė, kuria dar vikingai iš Rytų plukdydavo prekes į Baltijos jūrą, pakeliui daug vietų, kur galima sustoti ir pasigrožėti gamta, papietauti įrengtose stovyklavietėse ar pakelės užeigose, tad keliauti juo – vienas malonumas.

Foto: Jurgis Paplaitis

Viešo eismo juostos – ne visiems

Atvažiavus į Rygą, eismą čia vėl norisi palyginti su mūsų sostine. Kai Vilniuje stovi eismo spūstyje, atrodo, kad esi tik vienas iš tų kvailelių, kurie nevažiuoja viešam transportui skirta eismo juosta. Be to, dar ir įspūdis, kad šioje juostoje galioja kitokie greičio apribojimai – tiksliau jų visai nėra.

Kaip ir kitose Vilniaus gatvėse – vairuotojai tikrai žino tas vietas (ir jų yra ne viena), kur srautas važiuoja mažiausiai 20-30 km/val. greičiau nei leidžiama. Pabandyk lėčiau – iškart tapsi „balta varna“. Kada paskutinį kartą Antakalnio ar Žirmūnų, Laisvės prospektu ar Ukmergės gatve važiavote leistinu 50 km/val. greičiu? Nepamenate? Štai, ir aš ne. Apie važiuojančius dalijimosi automobiliais programos mašinomis net nekalbu – tik spėk trauktis iš kelio.

Sakote, didmiesčiuose visur taip? Bet Ryga – už Vilnių didesnis miestas. Kiek čia lankausi, visada stengiuosi išvengti piko valandų – Dauguvos upės padalintas miestas tuo metu skendi spūstyse – nori nenori, bet upę gali kirsti tik tiltais, tad jie ir jų prieigos tiesiog užgrūstos.

Bet šįkart čia lankėmės savaitgalį – gatvės, Rygos masteliais vertinant, tuščios, tačiau eismo greitis – 50 km/val. ir ne kažin kiek daugiau. O juk ten gatvės turi po tris ir kartais dar daugiau eismo juostų viena kryptimi – niekas nelaksto, taip pat nevažiuoja miesto transportui skirtomis juostomis.

Pasak tų pačių vietinių latvių, prasmės skubėti nėra – priekyje laukia eilinė spūstis, o ir mieste netrūksta greitį matuojančių policijos automobilių. O kada paskutinį kartą už greičio viršijimą mokėjote baudą Vilniuje, neskaitant tų žioplų „užlėkimų“, kai pamiršote vieną iš keliolikos tose pačiose vietose veikiančių radarų?

Foto: Jurgis Paplaitis

Nesu už baudas, bet už tai, kad visiems galiotų vienodos taisyklės – panašu, kad Latvijoje vairuotojai pagaliau tą įsisąmonino ir didžioji jų dauguma laikosi greičio apribojimų. O kaip reikia elgtis vairuotojui mūsų miestuose – važiuoti „kaip visi“? Jei taip, tai reiškia beveik visada viršyti greitį, kai kur vos ne dvigubai, tik retkarčiais pristabdant prie radarų. Taip pat „neužlėkti“ tada, kada kartą ar du per mėnesį vyksta „akcija“, kai važiavimą viešojo eismo juostomis kontroliuoja akivaizdžiai su pažeidėjų srautų nesusitvarkantys pareigūnai.

Jei ir toliau laikysimės tokios taktikos, ir toliau būsime vieni paskutiniųjų Europoje pagal žuvusiųjų ir sužalotųjų skaičių. O kad galima geriau, puikiai rodo latvių pavyzdys, o ką jau kalbėti apie toli mus pralenkusius estus.

Kelionės automobilis „Audi Q5“

Labai maloniai nustebino kelionės automobilis „Audi Q5“ – itin pažangus, neįtikėtinai tylus, galingas ir pakankamai taupus. Įspūdingas skaitmeninis prietaisų skydelis – „Audi“ arkliukas. Jame gali pasirinkti didelius rodmenis, taip pat gali būti atvaizduotas ir itin didelis „Google Maps“ žemėlapis. O kur dar MMI multimedijos sistemos valdiklis, leidžiantis patogiai įrašyti ieškomą vietą pirštu laukelyje.

Salonas taip pat aukščiausios kokybės – gal šiek tiek per daug sterilus, bet ne per šaltas. Neįtikėtinai tylus važiavimas su 2 l turbobenzininiu 252 AG pasiekiančiu varikliu – tai pirmasis automobilis, kuriuo visą laiką važiavau įjungęs tik ekonomišką „Efficiency“ režimą – dviejų sankabų DSG pavarų dėžė labai sumaniai ir greitai perjungdavo pavaras, vos tik spustelėjus akceleratorių.

Sportiško režimo net neverta jungti – tada tik be reikalo palaikomi aukšti sūkiai, o pavarų dėžė pavaras moka perjungti itin greitai. Tiesa, kitas klausimas, ar verta rinktis „benziną“ vietoje 190 AG „dyzelio“, kuris dar ir pigesnis – jei daug keliaujate, taupiau bus su dyzeline versija. O su 252 AG benzininiu motoru, kad ir kaip taupiai važiavome, mažesnių kaip 7,7 l/100 km sąnaudų taip ir nepasiekėme – po visos kelionės jos buvo 8,4 l/100 km.

Virtualus "Audi Q5" prietaisų skydelis
Foto: Jurgis Paplaitis

Žinoma, ko norėti kai čia sumontuoti net 20 colių ratai su žieminėmis padangomis. Be to, žemas jų profilis taip pat nepagerina važiavimo komforto ir čia dar buvo papildomai sumontuota standesnė „Sport“ pakaba, dar labiau išryškinusi labiau sportišką nei komfortišką, tik „Audi“ būdingą važiavimą, bet jis man tikrai prie širdies.

Ieškantiems didesnio komforto rekomenduočiau rinktis arba mažesnius, 18 colių ratlankius, arba pneumatinę pakabą – tada net ir su 21 colio ratais turėtų būti komfortiška.

Šis automobilis – tarsi mažesnė Q7 kopija, tik beveik pusantro karto pigesnis (atitinkamai nuo 45 tūkst. 500 ir 61 tūkst. eurų). Kaip ir Q7, jis pagamintas naudojant tą pačią platformą. Debiutavęs prieš dvejus metus, jo didesnysis brolis tada nustebino itin geromis, lyg lengvojo automobilio važiavimo savybėmis, tad Q5 – dar smagesnis kelyje, siūlomas tiek su fantastiškai veikiančia automatine pavarų dėže, tiek ir „quattro“ visų varančiųjų ratų sistema su „ultra“ technologija, dėl kurios elektronika, dar prieš praslystant vienos ašies ratams, įvertina dinaminius automobilio parametrus ir aktyvuoja galinių ratų pavarą.

O ir vietos, išskyrus bagažinę, atrodo ne ką mažiau nei didžiajame Q7. Dar čia – ir patogios sėdynės, itin patogi vairuotojo sėdėjimo vieta – trūkumų šiame automobilyje rasti labai sunku.

Tad vertinant, kad šio „Premium“ segmento modelio tiesioginis konkurentas „BMW X3“ jau yra gerokai pasenęs, o „Mercedes GLC“ – sportiškas tik tada, kai gerokai paspirsi (akceleratorių), šiuo metu „Audi Q5“ tiesiog neturi konkurentų (vertinant važiavimą, ergonomiką ir multimedijos sistemos galimybes). Ir nors mėgstu ryškesnius automobilius (todėl labai laukiu naujojo „Volvo XC60“ bandymų) – „Audi Q5“ net sunku atskirti nuo ankstesniojo modelio – tačiau išvaizdos vertinimas yra per daug subjektyvu, kad tai būtų kriterijus, todėl tenka konstatuoti, kad šiandien jis klasėje yra geriausias!

Įvertinimas 10/10