„Pirmiausia reikia, kad valstybė sureguliuotų mokytojų rengimą: neturime normalaus mokytojų rengimo standarto, mokytojų licencijavimo, kitų aiškių nuostatų. Kol nežinome, kaip norime rengti mokytojus, tos dalybos yra beprasmės“, – kalba ji.
LEU akademinė bendruomenė universiteto antklodę tampo į skirtingas puses – dalis nori jungtis su VU, dalis mieliau rinktųsi jungtuves su VDU.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys konservatorius Mantas Adomėnas pabrėžia prastą švietimo kokybę Lietuvos mokyklose, kurią, pasak jo, gerintų į mokyklas atėję stipriausiai parengti studentai. Tačiau, parlamentaro teigimu, to iš VDU tikėtis sunkiau nei iš VU.
„Tam, kad pagerintume situaciją, reikia, kad į mokyklas ateitų stipriausiai parengti absolventai. Jei VDU, kuriame studijų paklausia kritusi, būtų įvestas 4 stojimo į aukštąją mokyklą konkursinių balų reikalavimas, 2016-aisiais universitetui būtų tekę atsisakyti 35 proc. savo studentų. Akivaizdu, kad ten paklausa ir gabiausių, stipriausių studentų srautas yra mažesnis nei VU.
VU pradeda organizuoti edukologijos studijas ir būtų labai prasminga jas sustiprinti, perkeliant ten gerąją LEU patirtį, mokslininkus ir jų parengtas programas. Tuo metu iš VDU pusės yra matomas akivaizdus noras sustiprėti finansiškai, o ne rūpintis didžiausia edukologijos studijų kokybe“, – kalba M. Adomėnas.
Savo ruožtu VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis teigia, kad didžiausias pedagogų rengimo potencialas kaip tik yra VDU.
„Didžiausias edukologijos potencialas yra LEU ir VDU, VU praktiškai jokio potencialo neturi. VDU turi laisvųjų menų mokymo modelį, besiskiriantį nuo visų kitų valstybinių universitetų, kurie iš esmės yra tipinės posovietinės aukštosios mokyklos, duodančios labai mažai pasirinkimo studentams, neturinčios gretutinių studijų. Kai kurie elementai atsiranda tik dabar.
Be to, VDU turi demokratinę valdymo struktūrą, o ne tokią centralizuotą ir labai hierarchizuotą, kaip kitose aukštosiose mokyklose. Diskutuojama dėl kokybės, tačiau kokybė priklauso nuo studijų programos, o ne nuo universiteto“, – tikina Š. Liekis.
Klausimas dėl mokytojų rengimo ar turto dalybos?
Vilniaus politikos analizės instituto vadovė V. Būdienė, anksčiau vadovavusi prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjų švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais grupei, sako, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie švietimo reformos tikslą, o ne universitetų bei jų nekilnojamojo turto dalybas.
„Iš ministerijos jau girdėti, kad mokytojų rengimas vyks ir Vilniuje, ir Kaune, tačiau reikia atskirti mokytojų rengimą nuo nekilnojamojo turto dalybų ir pirmiausia kalbėti apie aukštojo mokslo reformos tikslą. Kalbant apie mokytojų rengimą, reikia, kad valstybė jį sureguliuotų: neturime normalaus mokytojų rengimo standarto, mokytojų licencijavimo, kitų aiškių nuostatų.
Kol nežinome, kaip Lietuvoje norime rengti mokytojus, tos dalybos beprasmės. Blogiausia šios reformos pusė ta, kad viskas tampa panašų į studento krepšelių, nekilnojamojo turto dalybas. Tai neprives prie nieko. Diskusijos, ar LEU atiteks VDU, ar VU, man atrodo kaip nekilnojamojo turto dalybos arba kažkieno noras skubiai LEU išstumti iš jo teritorijos ir pastatų“, – kalba V. Būdienė.
Pašnekovė pažymi, kad dėl aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo yra įregistruotas Seimo nutarimo projektas, tačiau jame daugiau situacijos analizė nei aiški baigtis, o reformatoriai atsikrato atsakomybės priimti sprendimus dėl aukštųjų mokyklų jungimosi.
„Sprendžiamojoje dalyje parašyta, kad universitetai patys teiks planus, kaip turėtų vykti universitetų optimizavimas. Reformatoriai tokiu būdu tarsi „nusiplauna rankas“ ir palieka universitetams kautis tarpusavyje. Tai – išvis juokinga.
Dabar yra puiki proga sutvarkyti mokytojų rengimą, kaip norime, šiuolaikiškai. Bet tai nevyksta arba visuomenė to nežino. Ką su kuo sujungti – kol kas saviveikliški judėjimai, bet nieko labai rimto“, – sako V. Būdienė.
Seimo narė Aušra Maldeikienė taip pat laikosi nuomonės, kad tokios universitetų dalybos panašesnės į resursų perskirstymą nei į reformą, bei pabrėžia, kad šalyje neturėtų būti nei tiek universitetų, nei studentų.
„Pirmiausia mes aiškiai turime suformuluoti, kam mums reikia auštojo mokslo. Ar tam, kad generuotume visuomenės elitą, „smegenis“, ar tiesiog mums reikia pasigirti, kad turime didžiausią kiekį žmonių su aukštojo mokslo diplomais Vakarų Europoje. Tą dieną, kai universitetuose mokysis daugiausia 20 proc. baigusiųjų mokyklas ir bus rimtas, sudėtingas prestižo reikalas ten įstoti, manau, viskas labai greitai grįš į savo vietą.
Lietuvai tiek nei studentų, nei aukštųjų mokyklų nereikia. O kalbėti, ką su kuo sujungs, yra visiškai beprasmiška. Diskusijos vyksta apie tai, kaip sumažinti išlaidas rektoratams, administracijai. Vykdoma ne reforma, o pinigų perskirstymas“, – teigia A. Maldeikienė.