„Sąskaita už okupaciją: Rusija gali kaip mat sugriauti Lietuvos ekonomiką“ – taip pavadintas straipsnis neseniai pasirodė viename, regis, niekuo neišsiskiriančiame Rusijos portale „New Inform.com“.
Straipsnis kaip mat buvo išplatintas per kitus Rusijos portalus, tarp jų ir kitame portale „Južnyj federalny“, kurį pasirašė pastaruoju metu ypač daug negatyvaus dėmesio Lietuvai skirianti Irina Tiukačiova. Beje, originalus, dalijantis socialiniuose tinkluose vis dar matomas straipsnio pavadinimas buvo dar aštresnis: „Atsakomieji Maskvos veiksmai Vilniui grasina visišku žlugimu: Lietuvoje to neištvers“.
Straipsniu esą reaguojama į dar 2000-ųjų pavasarį Lietuvos Seimo priimtą įstatymą, įpareigojantį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940–1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. 1995 metais sudaryta komisija ją įvertino tuometiniais 80 mlrd. litų (23 mlrd.eurų).
Už tai, kad būtų reikalaujama kompensacijos už okupacijos metu padarytą žalą, 1992 metais vykusiame referendume pasisakė 90 proc. Lietuvos piliečių. Tačiau Rusija į derybas niekada nesileido ir nei skolos, nei Lietuvos okupacijos nepripažino.
Lietuvai prirašė dešimtis milijardų skolos
„New Inform.com“ straipsnyje dėstomi tie patys naratyvai, kad Rusija nesutinka su Lietuvos vertinimais, be to, atsiranda ir konkretūs kaltinimai Vilniui.
„Baltijos šalių politikų demagogija apie mistinę „sovietinės okupacijos žalą“ jau tapo įprasta. Tačiau, remiantis Rusijos Valstybės Dūmos užsakymu parengtu dokumentu, tampa akivaizdu, kas būtent ir kiek skolingas“, – rašo „New Inform.com“.
Straipsnyje tvirtinama, kad iki įstojimo į Sovietų Sąjungą Lietuva buvo maža agrarinė valstybė – 74 proc. gyventojų gyveno provincijoje ir tik 7 proc. dirbo pramonės įmonėse, kurios esą gamino paprastą įrangą ir ribotam vartojimui skirtą produkciją.
Žinoma, pamirštama paminėti, kad Lietuvos karo aviacija turėjo savos gamybos orlaivius, o šalyje buvo viena moderniausių amunicijos gamyklų Europoje. Taip pat neužsimenama, kad Baltijos šalių okupacija įvykdyta po to, kai Maskvoje pasirašytas Ribentropo ir Molotovo paktas, padalinęs Rytų Europą tarp dviejų tuomet sąjungininkėmis viena kitą laikiusių valstybių - Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos.
„Tuo metu Lietuvos pramonės produkcijos lygis tris kartus atsiliko nuo SSRS ir pagal gyvenimo kokybę Lietuva buvo viena skurdžiausių Europoje“, – teigiama straipsnyje.
Ironiškai lyginant Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą su 1941 nacistine okupacija, kuri vadinama „pirmuoju eurointegracijos pavyzdžiu“, teigiama, kad Adolfo Hitlerio padaryta žala lietuviams siekė 38 mlrd. dolerių.
„Tuomet visos Sovietų Sąjungos jėgų pastangomis ši šalis buvo atstatoma, atsikratant vieningos fašistinės Europos pasekmių. Taip nuo 1940 iki 1990 metų Lietuvos vystymui buvo skirti daugiau, nei 65 mlrd. dolerių vien investicijų. Čia reikia pridurti, kad viso buvimo SSRS metu respublika turėjo prieigą prie visų Sovietų Sąjungos išteklių, kuriais pasinaudojo už 72 mlrd. dolerių. Tai padėjo šaliai atsigauti ir sparčiai vystyti ekonomiką“, – teigiama straipsnyje.
Be to, straipsnyje skaičiuojama, Lietuvos SSR esą buvo skirta dar papildomi 35 mlrd. dolerių investicijų, o daugelio šiandieninių Lietuvos pramonės objektų sukūrė būtent Sovietų Sąjunga.
„Šiuo metu tie objektai, kuriuos pastatė SSRS, vertinami 6,3 mlrd. dolerių. Tad galiausiai akivaizdus tas faktas, kad Lietuvos pretenzijos dėl kompensacijų už „sovietinę okupaciją“ gali skaudžiai atsiliepti šiai valstybei. Aiškėja, kad sovietinių respublikų indėlis šios šalies vystymuisi gerokai lenkia Lietuvos ekonomikos galimybes ir Rusija, kaip teisėta SSRS teisių perėmėja, logiškai bandys reikalauti savo piniginių ir kitų indėlių su procentais, kurie buvo investuoti Lietuvoje.
Jei toks įvykių scenarijus bus realus, Vilnius kartu su visu valstybiniu 41 mlrd. Eurų biudžetu kaip mat taps bankrutavusia šalimi. O Rusija gaus galimybę visiškai sugriauti jos ekonomiką“, – konstatuojama straipsnyje.
Beje, straipsnyje išdėstyti paskaičiavimai dar kovo mėnesį pasirodė ir kitame Kremliaus finansuojamame projekte, tinklapyje rubaltic.ru. Šiame straipsnyje taip pat esą remiamasi tuo pačiu dokumentu.
Būtent mistinio dokumento, kurį Valstybės Dūmai esą parengė Rusijos Ekonominio vystymosi departamentas, rasti taip ir nepavyko. Vienintelis su Valstybės Dūma ir „Lietuvos skola Rusijai“ dokumentas datuojamas dar 2002 metais.
Tiesa, jame neįvardytos jokios konkrečios sumos, o dėl Lietuvos pretenzijų atlyginti už okupacijos žalą Vilniui išsakomos teritorinės pretenzijos – Lietuva esą turėtų būti dėkinga Maskvai, o jei toliau reikalaus kompensacijų, privalės „grąžinti“ Klaipėdą bei Vilnių teisėtai SSRS teisių perėmėjai – Rusijai.
Rėmėsi išgalvotais kliedesiais
Dar daugiau, didžioji dalis straipsnio remiasi neva minėto departamento skyriaus Europai pavaduotoju dirbusio I. V. Galaktionovo straipsniu komunistiniame leidinyje „Sovietskaja Rosyja“. Šį straipsnį, parašytą daugiau, nei prieš 7 metus, šių metų kovą vėl išplatino „rubaltic.ru“, o balandžio pabaigoje jis ėmė plisti iš „NewInform.com“. Šiuo metu minėtame departamente asmuo tokiu vardu ir pavarde iš viso nedirba.
Originaliame I. V. Galaktionovui priskiriamame straipsnyje ne tik neigiama Lietuvos okupacija, reiškiamos finansinės pretenzijos Vilniui, bet ir pateikiama jau nesyk iš Maskvos girdėta, tik dar labiau sutirštinta 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių „savi šaudė į savus“ versija.
Anot I. V. Galaktionovo, kuris esą remiasi kelių prie televizijos bokšto neva buvusių kariškių parodymais, 13 nekaltų civilių nužudė „Sąjūdžio“ smogikai, kurie „buvo gerai ginkluoti“.
„Mūsų vaikinai buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais su imitaciniais šoviniais, o ant namų stogų buvo įsitaisę snaiperiai. Jie buvo gerai ginkluoti – vien Televizijos bokšto patalpose buvo rasta 26 šaunamieji ginklai, 40 dėžių su amunicija ir du priešlėktuvinės gynybos kompleksai „Strela – 1“.
Tuo tarpu kelių tūkstančių jaunuolių minia buvo girta, agresyviai nusiteikusi ir rengė provokacijas – ginkluota strypais, akmenimis jie sužalojo apie 70 mūsiškių karių, seržantų ir karininkų“, – Sausio 13-osios nakties įvykių versiją aprašė straipsnio autorius.
Tai, jog tą naktį prie Televizijos bokšto buvo tūkstančiai liudininkų, iš kurių šimtai buvo sužeisti sovietų kariškių, šaudžiusių į žmones ir traiškiusių juos tankais bei šarvuočiais, anot straipsnio autoriaus, tėra išsigalvojimas.
Melo šaltinis – pažįstami troliai iš Savuškino gatvės
Vilnias universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, tai, jog ši dar 2010 metais tiražuota istorija vėl išvilkta į dienos šviesą, gali pasirodyti keista.
„Tai paruoštukas, kuris sukamas įvairiomis progomis – ir dėl Dūmos, ir be jos“, – sakė N. Maliukevičius. Jam pritarė Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas, kuris taip pat iš pradžių spėliojo, kad Lietuvą šmeižianti melaginga informacija paskleista prieš daugeliui rusų kone šventą gegužės 9-ąją, vadinamąją Pergalės dieną.
Kitaip nei dauguma Europos šalių, Maskva Vokietijos kapituliaciją Antrajame pasauliniame kare švenčia ne gegužės 8-ąją, o kitą dieną.
Bet kuriuo atveju artėjant šiai progai iš Rusijos dažnai sulaukiama įvairių provokacijų, o Kremlius itin aikštingai reaguoja į Europos valstybių, ypač Baltijos šalių atsisakymą „švęsti“, Rusijos teigimu, „Pergalės dieną“, ją minint kariniu paradu Maskvoje.
„Kai Rusija planuodavo valstybinių švenčių minėjimus, tai visada pridėdavo ir propagandinius ir kontrpropagandinius planus. Nors realiai tos šventės užsienyje nelabai kam buvo įdomios“, – teigė Seimo narys.
„Tradiciniai propagandos šablonai, pagal kuriuos anksčiau buvo kuriami ir filmai, dabar yra perkeliami į virtualią erdvę. Dabar šiuos melagingus naratyvus toliau tiražuoja troliai ir jų valdomi informaciniai ištekliai. Nauja čia tik technologija, o ne propagandinės Kremliaus žinutės“, – antrino N. Maliukevičius.
Ir išties, „analitiniu“ save pristatantis „NewInform“ kartu su dar keliais kitais panašaus pobūdžio portalais, tokiais kaip „Politpazl“, „Inforeaktor“, „PolitEkspert“, yra siejamas su neseniai Rusijos informacinę erdvę apjungusiu „patriotiniu holdingu“, vienijančiu Kremliui palankią informaciją skleidžiančius tinklapius, kuriuos savo ruožtu atidžiai prižiūri Rusijos cenzūros įrankiu vadinama tarnyba – „Roskomnadzor“.
Be to, dar 2015 metais įtarta, kad už minėtų tinklapių slepiasi Sankt Peterburge, Savuškino gatvės 55 numeriu pažymėtame pastate, įkurta vadinamoji „trolių ferma“ – Kremliaus samdytų komentatorių armija, kuri kurpia melagingas istorijas, išgalvotus profilius socialiniuose tinkluose ir veliasi į diskusijas net patys su savimi, siekdami sudaryti Rusijai palankių nuomonių gausą.
Lietuva – ne SSRS išlaikytinė, o donorė
Tuo tarpu, A. Anušausko manymu, Rusijos trolius sukrusti ir į viešąją erdvę išmesti Lietuvai finansines pretenzijas primenantį straipsnį galbūt paskatino ir stiprėjanti Baltijos šalių vienybė keliant kompensacijos klausimus.
„Jiems tai jautri tema. Juk Rusija esą visada padėdavo žmonėms, o tie dabar neatlygintinos „pagalbos“ teikėjus laiko okupantais. Tai šekit „skaičius“. Ypač svarbu atsakyti į Baltijos šalių mokslininkų keliamus vis naujus faktus. Čia turiu galvoje neseniai latvių mokslininko paskelbtus duomenis apie Baltijos šalių resursų ištraukimą“, – teigė A. Anušauskas.
Pernai Latvijos Vidžemės taikomųjų mokslų universiteto rektorius Gatis Kruminis paskelbė tyrimą, kuriuo įrodė, jog Lietuva, kaip ir kitos šalys, buvo ne SSRS išlaikytinės, o donorės.
G. Kruminis taip pat pabrėžė, kad apie trečdalis Lietuvos nacionalinio biudžeto pirmąjį okupacijos dešimtmetį buvo skiriamas karinėms struktūroms, kovojusioms su lietuvių partizanais.
„Visa sovietinio periodo literatūra kalba apie tai, kad didžiulė pagalba buvo teikiama iš centrinio SSRS biudžeto. Tačiau duomenys, kuriuos radau apie Lietuvą, nors ne tiek ir daug, bet apie 5-6 procentus dotuodavo SSRS biudžetą“, – dar pernai BNS teigė G. Kruminis.
Jis, kartu su Latvijos Vyriausybės sudaryta ekspertų komisija, antradienį Vilniuje pristatė sovietinės okupacijos žalos apskaičiavimo metodiką ir surinktus archyvinius finansinius dokumentus. Mokslininkų skaičiavimais, 1946-1990-aisiais Latvija SSRS skyrė apie 18 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, arba 15,9 mlrd. rublių, skaičiuojant 1961-aisiais buvusiu rublio kursu. Šie metai pasirinkti kaip valiutos stabilumo atskaitos taškas.
Anot G. Kruminio, Lietuvoje šie skaičiavimai kol kas nėra atlikti, kadangi tam reikėtų surinkti daugaiu archyvinės medžiagos. Ekspertų teigimu, skirtumas tarp Baltijos ir kitų SSRS valstybių nacionalinių biudžetų surenkamų pajamų ir išlaidų, kurios buvo mažesnės keliais procentais, buvo skiriamas SSRS biudžetui – tiesa, kiek dalis šių dotacijų vėliau grįždavo į nacionalinius biudžetus.
Latvijos ir Lietuvos centriniuose valstybiniuose archyvuose mokslininko surinkti 1946-1949 metų dokumentai rodo, kad apie 30 proc. Lietuvoje tuo metu surenkamo biudžeto buvo išleidžiama kariuomenės ir nacionalinio saugumo sričiai. G. Kruminis neabejojo, kad ši metodika galėtų praversti Lietuvai skaičiuojant okupacijos žalą.
„Bet kompensacija iš SSRS man yra antraeilis dalykas. Svarbiausia, kad mes sugriautumėte tuos mitus (...), tą dezinformaciją, kuri yra pateikiama“, – teigė jis.
Su Latvijos mokslininku sutinka ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Burauskaitė priminė, kad galėtų būti papildyti 2000-aisiais atliktus skaičiavimus, pagal kuriuos okupacijos žala įvertinta apie 80 mlrd. litų (20 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį kursą).