Į tokį faktus iškraipiusį reportažą įsipainiojo žurnalistas Audrius Lelkaitis ir netgi Seimo narys Mantas Adomėnas. Kaip ir kodėl?
Praėjusią savaitę į Lietuvą atvykusi kanalo NTV filmavimo grupė turėjo nufilmuoti reportažą apie balandžio 11-ąją keliose Lietuvos vietovėse – pasienyje, Šalčininkuose ir Vilniuje vykusias iš anksto neskelbtas Vidaus reikalų ministerijos pratybas.
Nemenką šurmulį visuomenės, žiniasklaidos ir politikos sluoksniuose sukėlusios pratybos įvertintos nevienareikšmiškai, ypač dėl ne itin sėkmingai Lietuvos pareigūnams pasibaigusios operacijos Šalčininkuose.
Čia tariami „žalieji žmogeliukai“ sugebėjo nepastebėti atvykti nuo pasienio, užimti policijos komisariatą, nuginkluoti pareigūnus ir juos paimti įkaitais, o chaotišką ir nekoordinuotą gelbėjimo operaciją vykdę pareigūnų kolegos buvo „nukauti“. Tuo tarpu vietos gyventojai ir miesto valdžia piktinosi iš anksto neskelbtu ir, jų manymu, įžeidžiančiu pratybų scenarijumi.
Maža, susipriešinusia nevykėlių valstybe Lietuvą mėginančiai parodyti Kremliaus propagandai tokia padėtis buvo tarsi balzamas.
Tad nenuostabu, kad į Lietuvą komandiruota kadaise paskutiniuoju nepriklausomu Rusijos kanalu laikyto, o dabar Kremliaus kontroliuojamo NTV filmavimo grupė nėrėsi iš kailio, stengdama parodyti neva tariamas grėsmes išsigalvojusios „militaristinės Lietuvos“ nepasiruošimą ir susipriešinimą: esą valdžia nusiteikusi karingai, o nuo to „paprasti žmonės“ tik kenčia.
Pareigūnas provokatoriams parodė duris
Maždaug 4 minučių trukmės reportažas pradedamas energingai po mišką ir Šalčininkus lakstančios žurnalistės pasakojimu apie siaubą ir sumišimą vietos gyventojams įvariusias pratybas. Tiesa, jau nuo pirmųjų sekundžių meluojama sakant, kad pasienį kirtusi „maskuojamomis uniformomis vilkinčių vyrų grupė sėkmingai užėmė pirmą pasitaikiusią pasienio užkardą“.
Iš tikrųjų uniformuotus „žaliuosius žmogeliukus“ Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai balandžio 11-ąją ne tik laiku pastebėjo, bet ir sėkmingai atrėmė jų puolimą, suimdami arba „nukaudami“ įsibrovėlius. Panašiai baigėsi ir Vilniuje vykusi operacija. Ir tik Šalčininkuose sportine apranga vilkintys ginkluoti vyrai sėkmingai užėmė policijos komisariato pastatą.
Savo reportaže NTV „žurnalistai“ sumaniai naudojo vaizdo medžiagą, kurioje vaizduojami ne tik VRM pavaldžių institucijų pareigūnai, bet ir kariškiai, kurie šiose pratybose iš viso nedalyvavo. Vis dėlto panaudota medžiaga iš kariuomenės pratybų, kurios vyko dar pernai.
NTV „žurnalistė“ A. Davidova pasakojimą tęsia iš Šalčininkų policijos komisariato, kuriame mėgino pakalbinti policijos pareigūną. Kodėl policija neatidengė ugnies? Ar žinojo, kad vyksta pratybos?
„Jokių komentarų, viso gero“, – mandagiai lietuvių kalba pareiškia Lietuvos policininkas, parodęs A. Davidovai duris. Tokių ar panašių atsakymų NTV grupė sulaukė ir daugiau. Svečius iš Rusijos vis labiau siutino, kad trumpo „jokių komentarų“ sulaukta ir iš dalies pakalbinti mėgintų gyventojų, ir iš pratybas kritikavusio Šalčininkų mero, ir iš Lietuvos politikų.
„Ši pareigūnų ir kalbėti atsisakiusių politikų reakcija man paliko gerą įspūdį. Tai parodo, kad šie tokie Kremliaus kanalai neinterpretuojami, kaip žiniasklaida. Ir visai teisingai, nes tai yra valstybinės propagandos įrankiai.
Šiuo atveju jie tikslingai bandė išnaudoti mūsų vidines problemas, gilinti įtampas, nes juk tos naujienos transliuojamos ne tik Rusijos auditorijai bet ir rusakalbiams Lietuvoje“, – pastebėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris nagrinėja informacinius karus.
Lietuvį žurnalistą vadina parsidavėliu
Vienintele ir itin netikėta išimtimi tapo Seimo narys, konservatorius Mantas Adomėnas.
„Kuo daugiau NATO sąjungininkų, tuo Lietuva saugesnė, jei JAV kariai čia būtų dislokuoti ne rotaciniu principu, o nuolat, saugumo lygis Lietuvoje būtų aukštesnis“, – reportaže cituojamas M. Adomėnas. Kaip jis ten atsidūrė, jei beveik visi kiti pašnekovai atsisakė bendrauti su Kremliaus žiniasklaidos atstovais? Anot M. Adomėno, jis buvo apgautas, mat jį NTV „žurnalistai“ pasigavo ne tiesiogiai, o per tarpininką Lietuvoje.
„Praeitą ketvirtadienį manęs pradėjo intensyviai ieškoti žurnalistas Audrius Lelkaitis: skambino į Seimo biurą, prašinėjo telefono iš padėjėjų, klausė, ar nesutikčiau duoti interviu apie JAV karių dislokavimą Lietuvoje. Nelabai buvo laiko, nelabai mano tema, bet jis, kaip sakoma, primygtinai prašė. Atvažiuos, kur tik man patogu.
Kokiai laidai? „Aš čia filmuosiu siužetą ir pardavinėsiu agentūroms, gal kas paims.“ Šioje vietoje turėjo pradėti skambėti aliarmo varpeliai, bet – ak ta beprotiška gyvenimo skuba! – nepradėjo. Sutikau pakalbėti į kamerą“, – vėliau, jau paviešinus NTV reportažą, savo feisbuko paskyroje nuoskaudą liejo Seimo narys.
DELFI M. Adomėnas patvirno, kad A. Lelkaitis susisiekė su jo biuru ir parlamentaras sutiko pakalbėti. Kalbėjo apie 10 minučių, o filmavimo grupė pernelyg įtarimų nesukėlė, nes svečiai iš Rusijos nepratarė nė žodžio.
„Operatorius buvo nelietuviškų, o kaukazietiškų bruožų, bet pati kamera buvo nežymėta. Klausimai buvo agresyvoki ir primityvoki – dalis apie JAV karių dislokavimą, apie nepavykusias VRM pratybas, apie grėsmę Lietuvai.
Bet man abejonių nekilo, juk klausinėjo lietuviškai, nesakė, kad jis iš NTV – tai buvo jo pareiga, kurios jis neįvykdė, bet kodėl turėčiau manyti, kad kažkam kitam dirba? Blogiausia, ką pagalvojau, kad jis Janutienės pasiųstas.
Juk kiekvieną dieną žurnalistai prašo interviu ir politikai neturi begalinio laiko išteklių patikrinti, kas tas žurnalistas“, – sakė M. Adomėnas, A. Lelkaitį atvirai pavadinęs parsidavėliu arba apgaviku.
„Audrius Lelkaitis akivaizdžiai puikiai žinojo, kokiai „agentūrai“ jo medžiaga reikalinga. Galėtų dabar papasakoti, už kiek sutiko prisidėti prie Lietuvos šmeižimo“, – feisbuke piktinosi M. Adomėnas, paraginęs visus savo sekėjus žurnalistą pašalinti iš savo draugų rato.
M. Adomėnas pats kaltas ar apgautas?
Tuo tarpu pats A. Lelkaitis pateikė kiek kitokią įvykių versiją ir savo sprendimo bendradarbiauti su NTV motyvus. Laisvai samdomas žurnalistas savo ilgą įrašą pavadino „Pamokomis iš kitos pusės“.
„Rusijos žiniasklaida į Lietuvą važiavo ir važiuos. Čia apie tai, ką jie daro atvažiavę. Kai sulaukiau skambučio iš NTV prodiuserės, pasidarė smalsu, kaip jie dirba“, – rašė A. Lelkaitis.
Jį nustebino už vadinamo „fikserio“ – vietinio žmogaus, kuris padeda užsienio žurnalistams suorganizuoti transportą, padėti surasti norimas vietoves, pašnekovus, darbą pasiūlyta nedidelė pinigų suma. Tačiau savo sprendimą lietuvis žurnalistas motyvavo ne pinigais, o būtent smalsumu.
„Komentaruose kai kas argumentuoja, kad aš parsidaviau už 30 sidabrinių, tai galiu pasakyti, kad pinigai nebuvo argumentas, nes info svarbesnė tam tikrai grupei žmonių – žurnalistams ar politikams“, – sakė A. Lelkaitis. Jis teigė, kad jam paskambino NTV prodiuserė. Beje, jis prisipažino, kad Rusijos žiniasklaidos užklausų jis sulaukęs ne pirmą sykį.
„Bandė susisiekti dar prieš gerą dešimtmetį, bet tuomet man nebuvo įdomu. Ot dabar priešingai, nes norėjau sužinoti, kiek jiems pavyks susirinkti informacijos Lietuvoje, kokius darbo metodus jie naudoja toje „priešiškoje teritorijoje“.
Taip, be abejonės aš nutuokiau, ką jie gali parengti, juk būtų naivu to nežinoti, bet viena yra nutuokti, ką jie daro ir kaip elgiasi, bet pamatyti iš vidaus ir suprasti su kokiomis problemomis jie susiduria ir kaip bando spręsti yra kas kita“, – savo motyvus aiškino A. Lelkaitis.
Jis tikino, kad visi jo kalbinti politikai, politologai ar kiti ekspertai atsisakė duoti interviu, sužinoję, kad užsakovas yra NTV. Kai kurie net bandė mokyti A. Lelkaitį, pabrėždami, jog jis bendrauja su propagandiniu Kremliaus kanalu.
„Žurnalistė desperacijoje. Ji man aiškina, kad Ukrainoje jie dirba per prodiuserines kompanijas – prašo, kad jos tarpininkautų, imtų interviu. (…) Skambinu į Seimo nario Manto Adomėno biurą. Pareiškiu, kad interviu pardavinėsiu visame pasaulyje.
Mano nuostabai, interviu suorganizuojamas itin greitai, su pačiu M. Adomėnu deriname laiką, vietą, nes vėluojame. M. Adomėnas skuba, jis nesiteirauja, kur ši medžiaga bus naudojama.
Interviu metu jis gina Lietuvos kariuomenės prestižą, pabrėžia, kad pritaria JAV karių nuolatiniam dislokavimui Lietuvoje. Manyčiau, kad tokių bandymų imti interviu bus, dėl to rekomenduočiau aiškintis, kur medžiaga gali nukeliauti“, – rašė A. Lelkaitis.
Į tai Seimo narys atkirto, jog būtent žurnalisto pasiteisinimai neįtikino.
„Aš tame reportaže nieko blogo apie Lietuvą nepasakiau. Blogumas tas, kad žurnalistas sąmoningai žinodamas sutiko bendradarbiauti ( su NTV). Jei jis būtų parašęs apie savo motyvaciją kitą dieną po NTV išvažiavimo – būtų kitas reikalas, bet tik po to, kai jis buvo apkaltintas parsidavimu, tai žinokite, skamba, kaip tokio pat lygio pasiteisinimas, kad „šuo suėdė mano namų darbus“, – sakė M. Adomėnas.
Sutriko sulaukę lietuvių atsakymų
Vis dėlto A. Lelkaitis nenusileido ir tikino, kad jei ne jis, Lietuvoje greičiausiai būtų atsiradęs kuris nors kitas pagalbininkas.
„Tad aš susidariau įspūdį, kad jų neįmanoma sustabdyti, nes jie eina, kaip tankai – jiems nėra jokių ribų“, – sakė žurnalistas.
A. Lelkaitis savo pastebėjimuose atkreipė dėmesį į tai, kad rusų „žurnalistai“ pasirinko pigius svečių namus, stengėsi neišlaidauti.
„Televizija pinigų prabangai nešvaisto. Įkaušęs svečių namų tvarkytojas įleidžia į smirdančius kambarius. Kol ryte važiuojame į Šalčininkus, karštligiškai ieškoma pašnekovų. Ministrai, politikai, politologai, vien išgirdę, kad juos nori pakalbinti NTV, kategoriškai atsisako (arba yra „labai užsiėmę“). Rasa Juknevičienė su pasitenkinimu liepia perduoti, kad NTV yra propagandinė televizija. Perduodu. Reikia pripažinti, kad tokie atsakymai korespondentus veikia, jie į tai reaguoja jautriai. Matyti, kad tai jiems nemalonu“, – pirmąją NTV grupės darbo dieną aprašė A. Lelkaitis.
Jo teigimu, Šalčininkų turguje pakalbinti žmonės palankiai atsiliepė apie NTV, jie esą tik šią televiziją težiūri. Kalbinami žmonės atsakė, kad nori taikos, o karo – jokiu būdu.
„Vykstame prie policijos pastato, kurį per mokymus buvo „užėmę“ „sukilėliai“. Korespondentė su įjungta kamera veržiasi pas budėtoją, nori pakalbinti viršininką. Ją sutrikdo tai, kad viršininko pavaduotojas nesiteikia kalbėti rusiškai.
Prie pastato keliolika kartų filmuojamas pasakojimas prieš kamerą. Tik po keliolikos dublių, kai jau viskas buvo nufilmuota, civiliais drabužiais apsirengęs vyras prašo netrukdyti dirbti.
Beje, korespondentė, pribėgusi prie policininko automobilio, atplėšė dureles ir bandė jį kalbinti, tačiau šis kalbėti nesutiko nes... esą važiavo pietauti. Maloniai sutinka kalbėtis eilinis kareivis, kuris prašo nefilmuoti jo veido ir pavardės. Kareivis pareiškia, kad apie karinius reikalus sprendžia ne jis, o jo viršininkai.
Tuomet ėjome šturmuoti savivaldybės, nors mero sekretorė telefonu buvo pareiškusi, kad meras ir jo pavaduotoja laiko pokalbiui tikrai neturės, nes darbotvarkė esą labai užimta. Su įjungta kamera užlipame į trečią aukštą. Praeinanti moteris paslaugiai atidaro koduotas duris. Į mero kabinetą eina jauna šeima. Korespondentė veržiasi į kabinetą. Šeima protestuoja.
Sekretorė siūlo palaukti priimamajame. Beje, sekretorė neištaria nė žodžio rusiškai, o tai žurnalistus trikdo. Meras atsisako kalbėtis, tai daro mandagiai, nepaisant korespondentės nenoro išeiti iš kabineto. Operatorius filmuoja tarpduryje. Galų gale, iš savivaldybės išeinama, bandymas prakalbinti merą užfiksuotas“, – agresyvius NTV grupės veiksmus aprašė A. Lelkaitis.
Visa tai išties buvo parodyta NTV reportaže, tik kiek apkarpius kadrus. Tuo tarpu sulaukus komandos iš Maskvoje esančių redaktorių NTV kurybinė grupė ėmė elgtis dar dramatiškiau.
„Filmuoja labai įdomiai – mergina veržiasi per krūmus ir rėkia. (…) Susidaro įspūdis, kad jie į Lietuvą vyksta nusifilmuoti vaizdų, tinkamų paruoštai schemai. T.y. realybė nelabai domina, realybė kišama į rėmus (dėl to, beje, dirbti žymiai sunkiau). Pareiškiu, kad Lietuvos miškuose siaučia erkės. Tai ilgam sugadina korespondentės nuotaiką“, – rašė A. Lelkaitis.
Iš vėliau parodyto reportažo akivaizdu, kad korespondentei rūpėjo parodyti, jog Lietuvos mėsos ir pieno įmonės itin nukentėjo dėl nutrūkusios galimybės eksportuoti produktus į Rusiją. Ir nors, anot A. Lelkaičio, nė viena mėsos ar pieno perdirbimo įmonė bendradarbiauti su rusų „žurnalistais“ nesutiko ir net kategoriškai atsisakė leisti filmuoti cechus, buvo surastas vietinis ūkininkas.
Pristatytas kaip pasienyje gyvenantis Vladimiras Šiškovskis, vyras prieš kameras gyrėsi esąs komunistas, kuriam nepasimoka laikyti karvių, nors pieno jis neeksportuoja, nes „neapsimoka“.
NTV reportaže ši ūkininko problema siejama su išaugusiu „militaristinės“ Lietuvos gynybos biudžetu, kuris esą naudojamas ne karinei galiai stiprinti – NTV kaip mat priminė „auksinių šaukštų“ istoriją ir ją iliustravo prezidentės Dalios Grybauskaitės kritika Krašto apsaugos ministerijai. Beje, įdomu tai, kad po trumpo siužeto apie D. Grybauskaitę ir po jos žodžių vaizdas tarsi netyčia pasikeičia ir pašaipiai pereinama prie mūkiančios V. Šiškovskio karvės.
Anot A. Lelkaičio, „žurnalistė“ buvo įsitikinusi, kad maisto produktų sankcijas Rusijai įvedė būtent Vakarai, o ne atvirkščiai, nors būtent Rusija, atsakydama į Vakarų sankcijas dėl Kremliaus agresijos Ukrainoje, boikotuoja dalį vakarietiškų prekių, tarp jų ir pieno produktus.
A. Lelkaičio teigimu, rusų „žurnalistus“ nuvylė ir lietuviškas maistas ir netgi Kremliaus propagandą kartais palaikantis buvęs parlamentaras Zigmas Vaišvila. Pas šį signatarą į namus atvykusi NTV grupė jį išklausė, tačiau korespondentę sutrikdė lėta Z. Vaišvilos maniera.
„Išvada paprasta: jiems reikia energingai, kapotais sakiniais kalbančių žmonių“, – reziumavo A. Lelkaitis. Ir išties – be ūkininko iš pasienio vienintelis ekspresyviai Lietuvos saugumo tarnybų veiksmus išjuokęs žmogus, kuris pateko į reportažą, buvo Anatolijus Ivanovas – paties Kremliaus pinigais išlaikomo projekto „baltnews“ vadovas, turintis Rusijos pilietybę.
Kiti pašnekovai – ar buvęs 16-osios lietuviškos divizijos veteranas iš Antrojo pasaulinio karo laikų, ar stebėtinai prieš NATO nepasisakę Marijampolės gyventojai, ar juo labiau rusiškai nešnekantis Lietuvos karys reportažui tiesiog netiko. Tačiau iškraipančią informaciją apie Lietuvą sukurptas reportažas buvo vis tiek parodytas.
Geriau atsikirsti ar ignoruoti?
„Mano manymu, vienintelis veiksmingas būdas yra jų sulaikymas, nes jie bijo prarasti laiką – komandiruočių trukmė yra ribota, jie taupo pinigus, tad jei esi sulaikomas dokumentų patikrai, prarandi brangų laiką. O juk jie jaučia spaudimą, labai bijo prarasti savo darbą“, – teigė A. Lelkaitis.
Jis DELFI pabrėžė nesijaučiantis auka, mat esą tenorėjo parodyti situaciją – papasakoti NTV darbo metodus, parodyti, ko bijo rusų žurnalistai ir pasiūlyti galimus problemos sprendimus.
– Bet juk jūs buvote ne tik stebėtojas – pats dalyvavote, organizavote, tiesa?
– Na, matote, kitaip neišeina – jei esi kartu, negali būti aikštinga mergaitė ir priešgyniauti.
– O ką jūs manote apie reakcijas, kurių sulaukė jūsų dalyvavimas NTV filmavime?
– Mane truputį erzina, kad žmonės neišklausę abiejų pusių iškart puola tave vadinti blogais vardais. Aš juos suprantu, bet jų reakcijos ne visai atspindi realią situaciją, kuri yra labiau komplikuota.
Pajutau savo kailiu, bet tai nelabai nustebimo. Ir aš M. Adomėno vietoje irgi būčiau taip reagavęs, bet yra du svarbūs dalykai: šis klausimas iškeltas į viešumą ir apie tai kalbama, aš savo įraše pateikiau visus faktus. Neabejoju, kad filmavimo grupės važiavo ir važiuos. O žinojimas, kaip vyksta procesas, yra svarbesnis už mano kuklią personą. Jaučiuosi nemaloniai, niekas maloniai nesijaustų mano vietoje, bet mano sąžinė rami, žinau, ką dariau.
– Bet ar nemanote, kad dėl šito, kaip jūs vadinate, eksperimento ir kuklios pinigų sumos praradote daugiau nei gavote?
– Kiekviena patirtis kainuoja. Savęs klausiu, ar, pavyzdžiui, dar būtų tokių galimybių? Manau, kad pamačiau svarbių dalykų ir juos išviešinau. Bendras vaizdas ne toks juodai baltas, nes dalis žmonių, kurie perskaitė mano įrašą, gavo įdomios informacijos, kuria remiantis galima priimti sprendimus.
– Ar taip pat pasielgtumėte dar kartą, žinodamas, kas jūsų laukia?
– Tai yra neįmanoma, absurdiška. Dar kartą nenorėčiau patirti žmonių įtūžio, suprantu, kodėl jie taip jaučiasi, bet jie nežino visos situacijos. Be to, manau, kad nė viena Rusijos televizija man gyvenime nebeskambins. Kodėl? Nes aprašiau, kaip jie tą situaciją kūrė ir manau, kad Rusijos ambasada mano įrašą labai įdėmiai skaito ir verčia į rusų kalbą.
– Kodėl tuomet savo motyvų neatskleidėte anksčiau?
– Vienas esminių motyvų buvo sužinoti, kaip jie dirba. Tai atskleidžiau savo įraše. Ar to užtenka mano reputacijai metamo šešėlio numetimui? Nesu tikras, kad visus tai įtikins, bet žinau, ką ir kaip dariau. Tokie dalykai būna tik vieną kartą.
– Ar nesijaučiate išnaudotas?
– Iš esmės maždaug nutuokiau, kas bus, bet 100 proc. negalėjai žinoti, ką jie padarys, tai dar klausimas, kas ką išnaudojo.
– O ką jūs manote apie argumentą, kad jei neatsirastų nė vieno, kuris bendradarbiautų su Kremliaus televizijomis, nepadėtų joms, tai jo čia ir nebevažiuotų?
– Na, aš turiu kitą argumentą: jie įspraudžiami į kampą ir neturi su kuo kalbėtis, o tada ieško marginalų. Tai tokiu atveju man kyla klausimas: ar išmintingai darome? Gal tuomet reikėtų turėti žmogų, kuris Lietuvos vardu galėtų mūsų poziciją atspindėti?
Mes negalime jų kontroliuoti, bet galėtume sumažinti žalą. Jei procesai vyksta, geriau juos reguliuoti nei ignoruoti. Jie čia atvažiuoja, o politikai, politologai ir visi kiti griežtai juos ignoruoja. Juos tai veikia, jie jaučia spaudimą iš savo redaktorių, bet ką vis tiek susiranda ir padaro kažką, tad mes prarandame turinio kontrolę, net savo nuomonės neišsakome, neatliekama savo pareigos iki galo. Aš suprantu, kad tai, kuo jie čia užsiima, nėra jokia žurnalistika, bet rezultatas bet kuriuo atveju yra liūdnas, tad mano klausimas toks: ar ne geriau kontroliuoti tą procesą?
Tokiam požiūriui iš dalies pritarė net pats M. Adomėnas, kurio manymu tai gali būti naudinga.
„Bet manyti, kad jis tą vaidmenį atliko ir įrodė svarbią tiesą yra naivu. Aš šiuo atveju atlikau tą vaidmenį, net nežinodamas, kam bus panaudota. A. Lelkaičio bandymai pasislėpti po įžvalgomis yra juokingi“, – sakė M. Adomėnas.
N. Maliukevičius: A. Lelkaitis manipuliavo M. Adomėnu
Tuo tarpu N. Maliukevičius su tokia A. Lelkaičio nuomone kategoriškai nesutiko, mat tai, anot eksperto, legitimizuoja tokių žurnalistika prisidengiančių įrankių veikimą.
„Jokiu būdu. Yra net toks žanras Rusijos televizijos pokalbių šou – „mušamas berniukas“, kur kviečiasi ekspertus, politikus iš užsienio, kurie tarsi atstovauja alternatyvią nuomonę, bet tai pasitarnauja naratyvui, kad tarsi vyksta diskusija, o ne monologas, dalyvauja kitos pusės ir tokiu būdu agresyvias propagandos operacijas pradedame vertinti kaip žurnalistiką.
Jiems reikėjo gyvybiškai pademonstruoti alternatyvų veidą, net nereikia girdėti, ką jis sako – matome pareigūną, merą, kurie atsisako šnekėti, bent bent jau jie rodomi, reikia to dialogo iliuzijos“, – sakė N. Maliukevičius.
Jo manymu, A. Lelkaitis manipuliavo M. Adomėnu ir galimai paaukojo savo reputaciją. Tuo tarpu Kremliui iš dalies pavyko pasiekti savo tikslą, nes buvo išnaudota mūsų probleminė sritis – vykusios pratybos ir jų scenarijus, pagal tai sukurtas ir ištransliuotas „vaizdelis“, rastas žmogus, kuris sutiko bendradarbiauti ir padėti parengti reportažą, nes galėjo nieko nerasti.
„Kita vertus, iš mūsų pusės irgi yra pozityvių žinučių: daug kas atsisakė šnekėti, o tai parodė ekspertų, žurnalistų bendruomenės požiūrį į Kremliaus kanalus.