Įvairios institucijos paruošė rekomendacijas, patarimus, į ką reiktų atkreipti dėmesį, kokie požymiai vaiko elgesyje turėtų tėvams kelti nerimą.
Svarbiausias klausimas, kurį sau kelia tėvai – ką daryti, kad mano vaikas nepakliūtų į šio žaidimo pinkles, kaip nuo to jį apsaugoti?
Vieni mano, kad tai padaryti gali ribodami, drausdami vaikams naudotis internetu, kompiuteriu, riboti prieigas prie socialinių tinklų paskyrų. Ar tai padės? Mažai tikėtina. Priešingai, daugelis vaikų, ypač paauglių, maištaus, pyks, ieškos galimybių, kaip apeiti šiuos ribojimus.
„Mėlynasis banginis“ – tai manipuliacija paremtas vaikų įtraukimas į tam tikrą grupę metant iššūkius, grasinant, vaikai skatinami atlikti pavojingas veiklas, privedančias prie savižudybių.
Šiuo atveju užkirsti kelią galima šalinant priežastis, dėl kurių vaikas įsitraukia į šią grupę.
Viena iš priežasčių – „Mėlynasis banginis“ pristatomas kaip „žaidimas“. Ir šis žodis jau sukuria įspūdį, kad neva tai pramoga ir smagu. Todėl labai svarbu vaikui paaiškinti, kad „Mėlynasis banginis“ toli gražu ne žaidimas – tai nusikaltimas ir smurto bei patyčių forma, kuri žaloja ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Kalbant apie šį reiškinį reikia sąmoningai vengti žodžio „žaidimas“.
Kita priežastis gali būti ta, kad realiame gyvenime vaikui trūksta paskatinimo ir palaikymo, todėl „žaisdamas“ jis tarsi gauna „teigiamą įvertinimą“, kad jis kažką daro gerai. Įsitraukus į „Mėlynąjį banginį“ ir vykdant užduotis vaikui gali susidaryti įspūdis, kad jis juda į priekį ir niekas jo nekritikuoja, o tik paskatina, ragina eiti pirmyn.
Todėl labai svarbu, kad tėvai, nežiūrint savo didelio užimtumo, skirtų daugiau laiko bendravimui su vaiku, domėtųsi jo draugais, kasdiene veikla, vengtų nuolatinės kritikos, smerkimo, atsisakant tokių išsireiškimų kaip „kokią čia nesąmonę padarei“, „tu viską darai blogai“, „tau niekas nepavyksta“ ir pan. Priešingai, vaikai yra didžiausias tėvų turtas, todėl reikia džiaugtis ir nedideliais vaiko pasiekimas, jo pagalba namų ruošoje, tai yra, matyti ne tik netinkamą elgesį.
Viena iš liūdniausių priežasčių, kodėl vaikai įsitraukia į „Mėlynąjį banginį“, yra ta, kad kai kurie vaikai jaučiasi be galo vieniši ir nesuprasti. Jie nesutaria su tėvais ar draugais, turi sunkumų mokykloje, karts nuo karto pagalvoja apie savižudybę.
Šiuo atveju tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų labiau atkreipti dėmesį į uždarus, nelinkusius bendrauti vaikus. Tiek tėvai, tiek kiti aplinkiniai suaugusieji neturėtų pamiršti, kad mums vaikų problemos gal gali pasirodyti mažos ir bereikšmės, o jiems jos gali atrodyti beviltiškos ir neišsprendžiamos. Todėl nereikia sumenkinti jų situacijų, o išklausyti, padėti jas išspręsti. Ne visada yra lengva atrasti kelią į vaiko pasitikėjimą. Šiuo atveju tėvams nereiktų vengti kreiptis į pagalbos, kurią galima gauti tiek Vaiko teisių apsaugos skyriuose, tiek Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, tiek įvairias konsultacijas ir paslaugas teikiančiuose miestų bendruomenių centruose.
Keletas patarimų tėvams:
1. Domėkitės su kuo vaikas bendrauja socialiniuose tinkluose, kokioms grupėms priklauso;
2. Pasikalbėkite, kodėl nesaugu socialinių tinklų paskyrose viešinti daug asmeninės informacijos apie save, nes pagal ją galima identifikuoti, kur vaikas gyvena, ar kokią mokyklą lanko;
3. Paaiškinkite, kad registruojantis bet kurioje svetainėje nenurodytų tikro savo adreso ar telefono numerio;
4. Rekomenduokite nedėti savo asmeninių nuotraukų, ypač tų, pagal kurias būtų galima atsekti kitą informaciją apie vaiką, pvz., nuotraukų su mokykline uniforma ir pan.;
5. Patarkite, kad socialiniuose tinkluose nebūtų per daug atviras;
6. Filtravimo programomis blokuokite žalingo turinio (pornografines, smurtines) svetaines, kad internete naršantis vaikas jų netyčia neaptiktų;
7. Svarbiausia, kalbėkitės su vaiku ir domėkitės jo veikla, draugais, pomėgiais;
8. Atkreipkite dėmesį į pasikeitusią vaiko savijautą, elgesį, atsiradusius įbrėžimus, sužalojimus;
9. Kalbėkite su vaiku, kad jeigu kas gąsdintų, grasintų kažką padaryti jam ar šeimos nariams, jis neslėptų, o apie tai pasipasakotų. Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog ne jis yra atsakingas už šeimos saugumą, o būtent suaugusieji tuo turėtų pasirūpinti.