Siaubo filmo sceną labiau nei realybę primenantis incidentas neduoda S. Dobravolskiui ramybės. Nors lietuvio istorija jau buvo apskriejusi įvairius naujienų šaltinius, tačiau iki dabar jis tebeieško atsakymų į lig šiol neatsakytus klausimus. Nukentėjusysis, nuo nelaimės prabėgus daugiau nei pusantrų metų, vis dar gyvena dvejonėse: ar medikai iš tiesų įvykio vietoje priėmė teisingą sprendimą? Ar avarijos kaltininkas tikrai yra jis pats?
Kaip Londoną keitė išsvajota Airija
S. Dobravolskis į Jungtinę Karalystę kartu su antrąja puse atkeliavo 2009-aisiais metais. Šešerius metus praleido Chatham mieste. Kaip ir daugeliui atvykusių, pirmuosius metus teko padirbėti įvairiose pareigose, į pagalbą pasitelkus įdarbinimo agentūras. Tada S. Dobravolskis įsidarbino „Morisson“ sandėlyje – sekėsi gerai, tad neilgai trukus iš santaupų su drauge įsikėlė vestuves Lietuvoje, o dar po metų susilaukė ir šeimos pagausėjimo.
Kiek įsitvirtinus, S. Dobravolskis nusprendė susirasti darbą pagal savo turimą staliaus-baldžiaus specialybę, tą sėkmingai ir padarė Londone įsidarbinęs airiškoje įmonėje, kuri samdė specialistus abejose šalyse. Vėlgi likimas buvo dosnus, tad šeima jau planavo įsigyti ir savo nuosavą būstą Londone ar jo pašonėje, tačiau kolegų ir draugų vilionės apie Airiją ir gyvenimo sąlygas joje, vis kėlė dvejonių. Šeima nusprendė kelti sparnus ir ateitį kurti būtent ten. Juolab, kad darbovietė žadėjo suteikti darbo vietą Airijoje esančiame baldų surinkimo fabrike.
Perkraustymo rūpesčiais S. Dobravolskis nusprendė pasirūpinti pats, tuo tarpu žmona su dukra svečiavosi Lietuvoje. Persivežęs visus daiktus ir padirbėjęs savaitę Airijoje, lietuvis buvo iškviestas atvykti į Londoną komandiruotei – padėti užbaigti vieno objekto statybas.
Kelionė, pažymėjusi gyvenimą
Po komandiruotės, 2015-ųjų birželio naktį, S. Dobravolskis važiavo iš Pembroke, Velse, į keltą, nes turėjo persikelti atgal į Rosslare, Airijoje, tačiau kelionės tikslo jam pasiekti nepavyko. Lietuvio vairuojamas mikroautobusas susidūrė su kitu mikroautobusu. Vyras, su sulaužytais šonkauliais ir ranka, liko įstrigęs sumaitotoje transporto priemonėje.
„Įvykio vietoje, po trijų valandų buvimo mikroautobuse, medikai atėjo ir paklausė, ar gali man nupjauti koją. Ji buvo užstrigusi. Čia ir yra baisiausia, jie gal man ir suleido vaistų ar dar kažką, bet tie vaistai dar nebuvo pradėję veikti, aš jutau, kaip man pradėjo pjauti koją. Ir aš netekau sąmonės, manau, ne nuo vaistų poveikio, o nuo skausmo. Buvo tas peilis, skalpelis, nežinau, kaip jis tiksliai vadinasi, tai mintyse net vaizdas yra iki dabar, kaip jie man per tą koją pjauna. Tris kartus tuos pjovimus jutau“, – baisias akimirkas mena S. Dobravolskis.
Lietuvį iki šios dienos neramina tai, jog medikai nupjovė koją įvykio vietoje vietoj to, kad būtų bandę jį išlaisvinti, ir mano kad toks sprendimas buvo neteisingas. Pasak jo, iš policijos ataskaitoje pateiktų nuotraukų matoma, kad mikroautobusas nebuvo ardytas, nebuvo bandyta S. Dobravolskio ištraukti. Juolab situaciją aštrina ir tai, kad medikai delsė net tris valandas, nors jis pats buvo sąmonės būklėje, jautėsi labai prastai, vėmė.
„Po trijų valandų atėjo ir sako: „Ar galime tavo koją nupjauti, nes tavo koja jau miršta ir tuo pačiu tave marina. Po trijų valandų. Tai reikėjo iš karto, po pusvalandžio, priimti tą sprendimą, juk jeigu būtų nupjovę, būtų gal galėję atgal prisiųti. Jau ten aš apie nieką negalvojau. Dar paklausiau, ar bandys prisiųsti, sakė pabandys. Bet ir nebandė“, – nusivylęs pasakoja S. Dobravolskis.
Pūliuojanti koja ir kraujo užkrėtimas
Po įvykdytos procedūros vyras buvo sraigtasparniu išgabentas į Morrisono ligoninę, kurioje praleido pirmąsias intensyvaus gydymo savaites. S. Dobravolskis prisimena, kad po trijų parų pabudęs patyrė didelį šoką, ėmė palatoje šokinėti, nerimti, tad teko jį vėl užmigdyti.
Kitą dieną greta jo nubundančio jau laukė sesuo, žmona, artimieji, o ir jis pats jautiesi kiek ramiau. Kaip pats teigė, buvo prigirdytas morfijaus, nelabai ir suvokė, ką kalbąs tuomet – dabar su šypsena prisimena, kaip prašė sesers, kad pakasytų jam tą koją, kurios jau nebebuvo.
Kadangi Morrisono ligoninė įsikūrusi penkių valandų kelio atstumu nuo Londono, S. Dobravolskis ėmė prašytis perkeliamas į sostinę: žmona nors ir Londone jau nebeturėjo kur gyventi, bet laikinai apsistojo pas tetą, o ir draugai dažniau galėjo jį aplankyti.
Kita gydymo įstaiga buvo Newhamo ligoninė Londone, tačiau lietuvis teigia niekada nenorėsiantis į ją grįžti: „Ten niekas nežiūrėdavo, kad skauda. Atneša vaistų tik po kelių valandų, o draskaisi, visas net krataisi iš skausmo“.
Negana to, S. Dobravolskio žaizda kojoje pradėjo pūliuoti, dar reikėjo kovoti ir su kraujo užkrėtimu, todėl jis po kelių savaičių buvo perkeltas į Londono Karališkąją ligoninę (angl. „Royal London Hospital“), kurioje lietuviui buvo suteikta tinkama pagalba, ir kurioje jis teigė, pasijautęs lyg namuose. Ten susirado ir draugą, kuris buvo patyręs panašią avariją ir taip pat netekęs kojos: „Buvome abu tokio pačio požiūrio – buvo kaip buvo, atsitiko kaip atsitiko. Nieko čia nepakeisi, nenusivylėm gyvenimu“.
Valstybei ir NHS negaili padėkos
Nepaisant avarijos metu medikų įgyvendinto sprendimo, S. Dobravolskis negaili Jungtinės Karalystės nacionalinės sveikatos tarnybai (NHS) pagyrų. Visą po nelaimės suteiktą gydymą, medikamentus, neįgaliojo vežimėlį, protezą, reabilitacijos procedūras NHS suteikė ir iki šiol teikia visiškai nemokamai.
Taip pat lietuvis džiaugiasi valstybės skirtu dviejų kambarių butu – pačiam reikia susimokėti minimalią, 17 svarų per savaitę siekiančią nuomą, bei mokesčius, ir mobiliu automobiliu, kuris kas trejus metus bus keičiamas nauju (už jį atskaičiuojama minimali suma nuo valstybės skirtos paramos).
S. Dobravolskiui pirmuosius metus buvo skirta Darbo ir paramos pagalba (angl. „Employment and support Allowance“, ESA), kuri siekė tokią pat sumą, kurią jis gaudavo dirbdamas staliumi-baldžiumi, taipogi jam ir toliau buvo žymimas darbo stažas. Dabar lietuvis vietoj jos gauna mažesnę neįgaliojo pašalpą, tad kai pritrūksta pinigų visapusiškai išgyventi, vyras eina pasidarbuoti į senąją darbovietę.
„Iš pradžių laikinai leido dirbti, bet pamatę, kad ta koja man didelės reikšmės neturi, tik kilnoti sunkiai negaliu, leido dažniau prisijungti. Prisitaikyti galima, į viską žiūriu pozityviai. Kiti būna sako, kad bijo manęs paklausti dėl tos avarijos, o aš visad juokauju, kad klauskite, jūs greičiau apsiverksite nei aš“, – juokauja S. Dobravolskis.
Paklaustas, kaip jautėsi pirmą kartą po nelaimės sėdęs už vairo, lietuvis nepraranda pozityvumo ir tikina, kad dabar važinėja dar drąsiau ir greičiau, o psichologiškai jaučiasi tikrai gerai.
Lig šiol trunkanti nežinomybė
Kad ir kaip į viską teigiamai lietuvis bežvelgtų, jis neslepia, kad iki šios dienos jį neramina tik viena – neatsakyti klausimai. Visų pirma, medikų sprendimas amputuoti koją avarijos vietoje. Antra, nors policijos ataskaitoje patvirtinta, kad avarijos kaltininkas buvo jis pats, o ir viena advokatų įmonė bylą taip pat uždarė dėl šios priežasties, S. Dobravolskio tai neįtikina.
„Kiek žiūrėjau nuotraukas policijos ataskaitoje, aš netikiu, kad taip gali būti. Ten rašoma, kad buvo tiesus kelias, iš kairės pusės – šalutinis kelias. Iš ten išvažiavo automobilis ir aš greičiausiai norėdamas jį aplenkti, išvažiavau prieš eismą. Bet grynai toje vietoje yra brūkšninės linijos, aš tikrai nesu kvailas, kad važiuočiau ant jų. Juk automobilis iškart pradeda kratytis“, – svarsto S. Dobravolskis.
Kebli lietuvio situacija nėra iš lengvųjų, jis prisipažįsta, kad ir jam pačiam sudėtinga ieškoti specialistų, galinčių imtis nelaimės tyrimo, tačiau rankų nuleisti vyras neketina. S. Dobravolskis nusprendė belstis tol, kol bus atidaryta – dėl savo ramybės.
Jeigu yra norinčių ir galinčių profesionaliai suteikti teisinę pagalbą ar konsultaciją Stasiui Dobravolskiui minėtos nelaimės klausimais, rašykite el. paštu: stasinetas@googlemail.com