Stereotipai šių profesijų atstovams gajūs lig šiol – juodadarbiais ir prastuomene juos nesivaržo vadinti ne tik Lietuvoje gyvenantys, tačiau ir emigracijoje aukštesnes pareigas užimantys tautiečiai. Ar iš tiesų darbininkų pozicijas svetur užimantys lietuviai neturi ambicijų, negali pasižymėti išmintimi ir yra neišsilavinę?

Šia tema pasisakyti specialiai DELFI sutiko ne tik aukštesnes pareigas emigracijoje užimantys pašnekovai, valytojomis Londone dirbančios lietuvės, statybų verslą kuriantys tautiečiai, bet ir Didžiojoje Britanijoje studijavusi ir penkerius metus išeivijos duonos ragavusi Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio patarėja švietimui ir mokslui Unė Kaunaitė.

Ministro patarėjai teko dirbti ir „paprastus darbus“

„Pati gyvendama užsienyje – tegu studijuodama – susidurdavau su stereotipais, koks esi žmogus, vien dėl to, kad išvažiavai. Esame linkę priešinti, atskirti tuos, kurie išvažiavo, nuo tų, kurie pasiliko. Taip patys renkamės skaldyti saitus su Lietuvos gyventojais. Realybėje tie paprasti darbininkai labai dažnai Lietuvoje yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, tačiau kitoje šalyje arba negalėjo dirbti pagal profesiją, arba kitas darbas jiems pasiūlė geresnį atlyginimą, leidžiantį jaustis oriai“, – teigė U. Kaunaitė.

Visuomenės veikėja prisipažino, kad ir pačiai studijų metais teko dirbti tuos „paprastus darbus“, tačiau tai jai nė kiek nebuvo ir nėra gėdinga. Anaiptol, ji mano, kad kiekvienam žmogui būtina nors trumpam minėtose srityse padirbėti tam, kad imtų gerbti tiek kitus šios profesijos žmones, tiek įvertintų švarias gatves aplink juos.

„Esu jau kažkada sakiusi, kad jei kiekvieną vaiką išmokytume pasisveikinti su kiemsargiu ar valytoja, vieną dieną gyventume gražesniame pasaulyje“, – pridūrė Ministro patarėja.

Paklausta, ar lietuvis svetur turėtų dirbti vadinamus „paprastuosius darbus“ visą gyvenimą, U. Kaunaitė tikino, kad taip priklauso nuo to, ar jam užimamos pareigos teikia džiaugsmą, nes jeigu žmogus nesijaučia savo darbe gerai, jei nori iš tiesų gyvenime veikti visai ką kita, tačiau aplinkybės jį įstūmė į tokią situaciją, tuomet reikia didelės drąsos ryžtis pokyčiams.

Gramatinės klaidos – nuovargio rykštė?

Virėjos profesiją Lietuvoje įgijusi ir ne vienerius metus parduotuvės vedėjos pareigas užėmusi Valda N. jau penkerius metus Londone dirba privačių namų valytoja. Moteris pasakojo, kad didžioji dalis jos pažįstamų pradėjo nuo padėjėjo statybose, valytojo, senelių prižiūrėtojo darbų: „Atsiminkime, kad tautiečiai paliko tėvynę tikrai ne dėl to, kad turėjo mėgiamą darbą ir gerai uždirbo. Yra žmonių, kurie dėkingi, jog apskritai dabar turi pastovų darbą ir net nenori jo keisti dėl geresnio, nes bijo likti be nieko“.

Visgi lietuvė prisipažino suprantanti ir tautiečių, gyvenančių Lietuvoje pašaipas emigrantų atžvilgiu, nes atvykus viešnagei į gimtinę pastarieji nevengia kalbėdami įterpti angliškus žodžius bei akivaizdžiai švaistytis pinigais. Dar vienas akivaizdus išeivijos lietuvių darbininkų trūkumas, pašnekovės nuomone, yra gramatinės klaidos rašyboje, kurios dažnai sužiba neigiamais aspektais socialiuose tinkluose.

Emigracija

„Sutinku, kad elementariausių rašybos taisyklių nemokėjimas yra apsileidimas. Ypač šiose srityje pasižymi darbininkai vyrai, bet kad jūs žinotumėte, kiek jie emigracijoje dirba! Dažnas – septynias dienas per savaitę ir dar net per kelis darbus, tad tokiu atveju jiems patiems mažiausiai rūpi, kaip ką parašyti, ar pasakyti“, – tikino Valda N.

Emigrantų kritikais vadinami nelaimingi ir pavydūs lietuviai

Pasak Londone įsikūrusios nekilnojamo turto agentūros valdančiojo direktoriaus Vilhelmo Navicko, kaip ir Lietuvoje, taip ir Jungtinėje Karalystėje ne visi nori būti vadovais, direktoriais ar atsakingais asmenimis aukštesnėse pareigose, nes supranta, kad tai yra labai didelė atsakomybė, stresas, nuovargis ir asmeninio laiko stoka. O kai kuriai daliai emigravusių gyventi „plaukiant srove“ tapo tiesiog normalu.

Tačiau pats smerkti emigrantų darbininkų jis taipogi nesiryžta, anaiptol, juo tvirtai užstoja: „Tiems tautiečiams, kurie net tik darbininkus, bet apskritai visus emigravusius vadina įvairiais epitetais, palinkėčiau atrasti save iš naujo. Liūdesys, negatyvumas ir nepasitenkinimas esamu gyvenimu, nepasitikėjimas savimi ar pavydas – tikrai ne tos vertybės, kurios kuria laimingų žmonių gyvenimus. Sekti naujienas apie emigrantus, „nurašyti“ juos pagal pareigas, juodinti komentaruose ar straipsniuose, gyvenant svetimus gyvenimus, man tiesiog nesuprantama. Mano pačio gyvenimas man toks įdomus ir jame tiek daug visko vyksta, kad aš net neturėčiau laiko gyventi kažkieno kito“.

„Darbininko pareigos neturi nieko bendro su ambicijų trūkumu“

13 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenanti mokesčių teisininkė Rasa Maliukevičiūtė pagrindinę problemą lietuvių susiskaldyme darbo atžvilgiu nurodė nusistovėjusią žmonių psichologiją, jog visi turi būti teisininkais ar gydytojais.

Anot išeivijos lietuvės visus dirbančius ir sąžiningai uždirbančius pragyvenimui žmones reikia gerbti – negerbtinais turėtų būti laikomi nusikaltėliai ir tinginiai.

Frazė „valytoja su aukštuoju“ pašnekovei taip pat ne svetima, tačiau ir čia, jos nuomone, vyrauja spragos pačioje darbo rinkos sistemoje: nėra pakankamai darbo vietų, atitinkančių išsilavinimus, o ir darbo užmokesčiai ne visada džiugina.

„Tiems tautiečiams, kurie net tik darbininkus, bet apskritai visus emigravusius vadina įvairiais epitetais, palinkėčiau atrasti save iš naujo. Liūdesys, negatyvumas ir nepasitenkinimas esamu gyvenimu, nepasitikėjimas savimi ar pavydas – tikrai ne tos vertybės, kurios kuria laimingų žmonių gyvenimus. Sekti naujienas apie emigrantus, „nurašyti“ juos pagal pareigas, juodinti komentaruose ar straipsniuose, gyvenant svetimus gyvenimus, man tiesiog nesuprantama. Mano pačio gyvenimas man toks įdomus ir jame tiek daug visko vyksta, kad aš net neturėčiau laiko gyventi kažkieno kito“.
Vilhelmas Navickas

„Ar advokato darbas įdomesnis nei valytojos? Galbūt taip. Ar reikalauja streso, bemiegių naktų, laisvalaikio trūkumo, jaudulio prieš kiekvieną teismo posėdį? Tikrai taip. Darbas tiesiog yra darbas. Neteiskime nežinodami situacijos. Ir su ambicijomis tai mažai susiję. Žmogus gali turėti susikūręs statybų verslą ar valymo agentūrą ir sparčiai spirtis į priekį. Nors dažnai maišome, tačiau turime pagaliau suprasti, kad darbininko pareigos neturi nieko bendro su ambicijų trūkumu. Pažįstu daug teisininkų, kurie per dienas sėdi tame pačiame biure, metai iš metų daro tas pačias bylas. Ar tai ambicingas žmogus?“, – retoriškai klausė R. Maliukevičiūtė.

Su pašaipomis susiduria, bet į jas „nusispjaut“

Valymo įmonę Londone turinti Gintarė M. į Didžiąją Britaniją atkeliavo 2004-aisiais. Čia tuo metu jau studijavo jos vyras, kuris šiuo metu vadovauja savo statybos kompanijai. Nors abu lietuviai turi įgiję išsilavinimus, teigė ne kartą susidūrę su „kreivais žvilgsniais“ dėl to, kad dirba paprastus darbus, tačiau jie dėl to visiškai neišgyvena – įvairios replikos ir komentarai jų nežeidžia.

„Mano valymo įmonė teikia paslaugas garsiems futbolininkams, aktoriams ir muzikos atlikėjams. Dvi iš keturių man dirbančių lietuvių valytojų turi pedagoginį išsilavinimą ir patirtį, tačiau dabartinį atlyginimą su buvusiu Lietuvoje net nėra ką lyginti. Statybininko ar valytojos darbai yra geriau apmokami nei eilinių biuro darbuotojų netgi ir čia, todėl niekada mums ir neprireikė keisti karjeros. Kiekvienas darbas yra gerbtinas. O sunkiai dirbantys žmonės dar labiau gerbiami“, – kalbėjo Gintarė M. bei pridūrė, kad įvairios pašaipos dažniausiai kyla iš pavydo.

Statybų kompanijos direktorė Justina Kalkauskaitė-Vasiliauskienė antrino Gintarei M., teikdama, kad pagrindinis faktorius, lemiantis, ar likti valytojos ar statybininko pareigose, yra finansinis stabilumas. Taipogi J. Kalkauskaitė-Vasiliauskienė teigė, kad paprastas darbininkas turi netgi didesnes ambicijas ir ryžtą siekti gyvenime daugiau nei asmuo užimantis aukštas pareigas, susigyvenęs su monotonija ir neketinantis kažką keisti.

Moteris atviravo, kad emigrantai statybininkai neretai yra menkinami Lietuvoje pasilikusių gyventi tautiečių, tačiau Jungtinėje Karalystėje jie yra gerbiami ir vertinami. Dažnas užsienietis giria lietuvių statybininkų darba ir pageidauja būtent europiečių, nes jie dirba mažesnėmis kainomis, o darbo kokybė yra žymiai geresnė nei ta, kurią atlieka šios šalies statybų srityje dirbantys specialistai.