Vakarų ir Rusijos žurnalistai savo patirtimi dalinosi Maskvoje, kur rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis vyko tarptautinė konferencija, kurią organizavo Vokietijos nevyriausybinė žiniasklaidos projektų organizacija „n-ost“.
Žodis „Krymas“ gali sugadinti vakarėlį
Vokietijos visuomeninio transliuotojo – televizijos ARD – korespondentas Maskvoje Udo Lielischkies Rusijoje dirba nuo 1999 m. Jis matė Vladimiro Putino atėjimą į valdžią ir jos uzurpavimą. Žurnalistas dirba ne tik Maskvoje, bet būna ir kituose regionuose, taip pat ir karo niokojamame Ukrainos Donbase.
Nuo sausio mėnesio jis keliavo po tolimiausius Rusijos kampelius ir filmavo dokumentinį filmą. Kaip jis pats sako, turėjo galimybę pasinerti į rusišką kosmosą. Jo išvada: „Vis mažiau žmonių drįsta kalbėti atvirai, nes bijo turėti problemų.“ Tačiau sukdamas filmą jis visgi sutiko drąsių žmonių, kurie nepabijojo nurodyti valdžios darbo broką, neteisėtus sprendimus. Gavus žmonių skundą žurnalistams nelengva išklausyti kaltinamą pusę, nes valdžios įstaigos bando išsisukti. U. Lielischkies prisimena, kaip Jekaterinburge turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad patektų filmuoti į vietinį parlamentą. Iš pradžių televizijos komandai valdininkai bandė aiškinti, kad renginys, į kurį jie atvyko, įvyko dar vakar. Paskui aiškino, kad jie neužpildę reikiamų paraiškų, dar vėliau bandė sakyti, kad iš viso pirmą kartą girdi apie žurnalistų ketinimus. Žurnalistams tai tapo tikru kantrybės išbandymu, teko kreiptis į aukštesnes instancijas.
Danijos leidinio „Berlingske“ korespondentas Maskvoje Simonas Kruse pastebi, kad ir buitiniame lygmenyje Vakarų žurnalistams pasidarė sunku. „Žodis „Krymas“ gali sugadinti vakarėlį, – sakė jis, prisiminęs, kaip kartą labai svetinguose namuose pateko į tokią padėtį, užvedęs temą apie Krymą užsitraukė šeimininko rūstybę. – Kodėl jūs mus puolate Ukrainoje? Taip susinervinęs šaukė šeimininkas. Tampi įkūnijimu blogųjų Vakarų.“
S. Kruse pastebi, kad iš esmės Rusijoje žmonės dažnai neturi tiesioginės patirties, bet vadovaujasi į vienus vartus varančios Rusijos meinstryminės žiniasklaidos pateikiamomis versijomis. Net būnant netoli žiniasklaidoje linksniuojamo įvykio vietos, kalbantis su vietiniais ir klausiant, ką jie matė, ką jie žino apie tai, gauni atsakymą: „Per televizorių rodė.“ U. Lielischkies priduria, kad nieko keisto, jei taip mąstytų tik „Kiseliovio laidą pasižiūrėjusi babuška“, bet dažnai rusiška propaganda prasigraužia ir į daug platesnius visuomenės sluoksnius.
Klaidų neužmiršta
Rusijos propaganda taip pat labai išnaudoja Vakarų žiniasklaidos klaidas – tai savo kailiu patyrė vokietis U. Lielischkies. 2014 m. gegužę jis buvo Rytų Ukrainoje, kurioje vyko karas, totalinė sumaištis. Tąkart jis pranešė, kad separatistai nušovė du žmones. Kaip vėliau paaiškėjo, tie žmonės iš tiesų krito nuo Ukrainos savanorių bataliono kulkų. Šią klaidą jis pripažino ir televizija tai pranešė, tačiau Rusijos propaganda to neatleidžia.
Iš tiesų, internete ieškant informacijos apie šį žurnalistą iš karto siūloma apsilankyti įvairiuose tinklalapiuose, kurie neva demaskuoja vakarietišką propagandą, U. Lielischkies yra vadinamas „melagiu pagal profesiją“, „propagandininku“. Ši informacija yra nukreipta ne tik į vartotojus Rusijoje, bet ir Vakaruose. Pavyzdžiui, blogas „Die Propagandaschau“ nuolat skelbia apie Vokietijos neva kryptingai antirusišką propagandą. Tuo tarpu su Rusijos propaganda kovojančios iniciatyvos šį blogą yra paskelbusios būtent prokremlinės propagandos ir sąmokslo teorijų skleidėju.
Žurnalistai akcentuoja, kad dirbti konfliktų ir karo zonose nelengva, abi suinteresuotos pusės užverčia informacijos gausa, kurią skubant sunku patikrinti. „Visgi labai svarbu būti vietoje. Pamenu, prieš Krymo referendumą buvo paskleista žinia, kad Simferopolyje atakuota policijos būstinė, kaltė mesta Ukrainai. Kaip tik buvau vietoje, nuvykau ten ir niekas man negalėjo patvirtinti, kad kažkas tokio įvyko“, – prisimena S. Kruse.
Tuo tarpu apie iš Rusijos pusės padaromas klaidas arba tyčinį klaidinimą Rusijoje numojama ranka. Vokietijos laikraščio „Sueddeutsche Zeitung“ korespondentas Maskvoje Julianas Hansas priminė, kad pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas balandį tiesioginėje televizijos laidoje pareiškė, kad „Panama papers“ skandale regi užsakovus – dokumentus paskelbęs Vokietijos laikraštis „Sueddeutsche Zeitung“ esą priklauso JAV bankui „Goldman Sachs“. Tai buvo nieko bendro su realybe neturintis melas, už kurį kitą dieną spaudos konferencijoje atsiprašė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. Tačiau visą parą paleista antis skraidė Rusijos žiniasklaidoje, o J. Hanso telefonas netilo.
Į vakarus nutaikyta propaganda
Kalbant apie kremlinės propagandos sklaidą Vakaruose, patyrę žurnalistai pastebėjo, kad Rusija ieško silpnų vakarietiškos žiniasklaidos vietų. Pavyzdžiui, daug pigiau nei iš naujienų agentūros „Reuters“ galima nusipirkti vaizdo įrašus iš Berlyne įkurtos Rusijos finansuojamos vaizdo naujienų agentūros „Rutply“, kuri priklauso „Russia Today“. Tačiau, pasak S. Kruse, kartais ir Rusijos propaganda nuleidžia rankas – jis pateikė pavyzdį, kad į Vakarus nukreiptas transliuotojas „Sputnik“ atsisakė transliacijų skandinavų kalbomis, nes tai nepasiteisino.
Kitas Rusijos propagandos taikomas metodas – kviesti nepatyrusius, provincinės žiniasklaidos atstovus vykti į Donbasą. Taip tikintis, kad jie nušvies įvykius Kremliui naudinga linkme.
Tačiau ir patyrę žurnalistai atsiduria rusiškos propagandos verpetuose. Štai Vokietijos laikraščio „Sueddeutsche Zeitung“ korespondentas Maskvoje Julianas Hansas prisiminė atvejį, kai ir jis pateko į Rusijos valdžios surežisuotą situaciją. Jis pasakojo, kad įsismarkavus karui Ukrainoje Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas piktinosi, jog Vakarai mažai dėmesio skiria į Rusiją plūstančių pabėgėlių iš Rytų Ukrainos problemai. Tuomet dviem lėktuvais į pasienį su Rytų Ukraina buvo nuskraidinti žurnalistai.
„Tokios tvarkos pabėgėlių stovykloje per savo gyvenimą dar nesu matęs. Per surengtą spaudos konferenciją tiems pabėgėliams uždavus kažkokį paprastą klausimą, jie iš karto ėmė skųstis chunta Kijeve“, – apie jausmą, kad buvo įtrauktas į propagandinį spektaklį, kalbėjo vokietis.
Jis sakė, kad ir kiti Vakarų žurnalistai jautėsi panašiai, laužė galvas, kaip apie šią išvyką pranešti, nepasimovus ant Kremliaus kabliuko. Tuo tarpu Rusijos televizijos nesuko sau galvos – tiesiogiai transliavo iš vietos atvirai propagandiniu tonu ir pabrėždamos, kad pasienyje lankosi vakariečiai žurnalistai. Reportažuose skambėjo tokios frazės: „Vakarai pagaliau pamatė tikrąją tiesą.“ Šiuo atveju, propagandinė žinia buvo nutaikyta į Rusijos gyventojus, o vakariečiai ne savo noru tapo spektaklio personažais.