Į pratybas atvykusi Švedijos karių kuopa gavo naujus nurodymus – Gotlande teks pasilikti, mat, žvalgybos perspėjimų dėl Rusijos grėsmės sulaukęs Stokholmas nusprendė stiprinti pajėgas šioje Baltijos jūroje esančioje strategiškai svarbioje saloje. Kariams įsakyta būti budriems, mat čia jau pastebėti įtartini tipai – kaip spėjama, Rusijos žvalgybininkai.

Švedija dar pernai buvo nusprendusi anksčiausiai nuo 2017-ųjų stiprinti Gotlando salos gynybą – čia planuota iki 2018 metų įkurdinti mechaniztuo pėstininkų bataliono dydžio kovinę grupę su priešlėktuvinės gynybos sistemomis.

Iki to laiko saloje turėjo rotuotis mažesni daliniai, kurie dalyvautų pratybose. Tačiau praėjusį mėnesį į pratybas atvykusi Švedijos karių kuopa dar praėjusią savaitę sulaukė netikėto įsakymo iš aukščiausios šalies karinės vadovybės – Švedijos karinių pajėgų vadas Michaelis Bydenas 7 val. ryto pasiuntė skubų įsakymą: 150 karių kuopa liks Gotlando saloje neribotą laiką.

Švedijos žiniasklaidos spėliones dėl tokių neįprastų veiksmų pakurstė pats M. Bydenas, pareiškęs, kad Rusijos veiksmai formuoja situaciją saugumo srityje visoje Europoje, o kitiems tenka adaptuotis.

„Privalome žiūrėti realistiškai, o karinės pajėgos demonstruoja, kad su išaugusiais kariniais pajėgumais karinės pajėgos prisiima atsakomybę už šalies suverenumą“, – sakė generolas M. Bydenas.

Šnipinėja kresni „turistai ir diplomatai“

Ir nors jis pabrėžė, kad neišvengiamos grėsmės Gotlando saugumui kol kas esą nėra, per paskutinius metus sparčiai pasikeitusi saugumo padėtis regione lėmė, kad Švedija turėjo imtis atsakomųjų veiksmų anksčiau, nei planuota iš pradžių.

Manoma, kad sprendimą stiprinti pajėgas lėmė ir praėjusį mėnesį vykusių tarptautinių pratybų metu pastebėti keisti reiškiniai. Pratybose dalyvavo apie tūkstantį karių iš Švedijos, Suomijos bei kelių NATO valstybių.

Švedijos kariuomenės atstovas Janas Bohmanas pripažino, kad šalia vieno pratybų poligono ir karinių oro pajėgų bazės pastebėti besisukioję įtartini automobiliai su Vienos užsienio šalies diplomatiniais numeriais“.

Švedijos kariškiai nenorėjo patvirtinti, kurios šalies diplomatai sukiojosi šalia pratybų zonos, tačiau, J. Bohmano teigimu, „užsieniečiai atvyko iš pietų ir rytų“. Šaltinių teigimu, automobiliai priklausė Rusijos ambasadai, o šios šalies diplomatinius pasus turintys Rusijos žvalgybininkai rinko informaciją.

Ir tai jau ne pirmas kartais pastaruoju metu, kai Švedijos kariuomenė praneša apie įsidrąsinusius ir itin agresyviai veikiančius Rusijos žvalgybininkus. Praėjusią savaitę Švedijos kariškiai netgi paskelbė atvirą telefono liniją, kur paskambinus švedai raginami pranešti apie įtartiną atvykėlių elgesį.

„Prieš Švediją ir jos interesus vykdoma nuolatinė žvalgybinė veikla. Turistais apsimetę Rusijos žvalgybininkai provokuoja NATO šalių ir Švedijos karininkus, kamantinėja vietos gyventojus, domisi apie karinių dalinių išsidėstymą“, – skelbiama viename pranešime.

Toks „svečių iš Kremliaus“ elgesys vyresnio amžiaus švedams nėra naujiena – Šaltojo karo laikais sovietų žvalgybininkai lygiai taip pat šmirinėdavo prie kiekvieno svarbesnio Švedijos miesto bei karinių bazių. Be to, Švedijos kariškiai pastebėjo, jog kiekvienas didesnes jų pratybas itin atidžiai stebi iš Kaliningrado bei žemyninės Rusijos dalies pakilę rusų žvalgybiniai orlaiviai, o ne toli teritorinių vandenų ima sukiotis povandeniniai bei „tyrimų“ laivai.

Rusijos karinis laivas netoli Gotlando salos

Vis dėlto pastarųjų „turistų“ žvalgybinių operacijų metu naudojama moderni pasiklausymo, signalų perėmimo ir kita šnipinėjimo įranga, paslėpta automobiliuose su diplomatiniais numeriais.

Be to, netoli Švedijos karinių bazių Švedijoje pastaraisiais metais pastebėtas dar vienas reiškinys – neaiškūs asmenys įsigyja nekilnojamą turtą, o iš populiarių Gotlande atostogautojų sodybų tik retsykiais išlenda kresni vyrukai, kurie nenoriai kalba švediškai arba su akcentu. Vien pernai Švedijos žvalgyba (SAPO) tarp 37 tirtų Rusijos diplomatų išaiškino net 10 Rusijos žvalgybininkus. Pastarieji mėgino megzti ryšius su Švedijos kraštutinių dešiniųjų organizacijomis.

Kone atvirai savo veiklą vykdantys rusai esą greičiausiai suvokia, jog patys yra stebimi, tačiau nesitraukia – taip siunčiama Rusijos žinia, kad Maskva stebi, o kartu ir spaudžia Stokholmą.

Be to, Kremlius aktyviai dirba ir politinėje arenoje. Pastaraisiais metais pagausėjus NATO narystės šalininkų Švedijoje labiausiai trypčioja šalies kairieji.

„Iš kairiųjų politikų pusės jaučiama tam tikra propagandos kampanija prieš NATO. Sakoma, kad įstojusi į Aljansą Švedija taps rusų branduolinių ginklų taikiniu, čia bus dislokuotos Aljanso pajėgos, o nusikaltę NATO kariai bus nebaudžiami. Nebuvo įvardyti jokie konkretūs asmenys, nepateikta įrodymų, tačiau būta užuominų, kad už gandų platintojų stovi kai kas didesnis“, – Švedijos tarptautinių reikalų instituto direktoriaus pavaduotoja Anna Wieslander.

Diversines operacijas vyko neatsitiktinai?

Rusijos grėsmės suvokimas Švedijoje per pastaruosius metus išaugo taip, kad kai šių metų gegužę buvo sugadintas netoli Švedijos pietvakariuose esančio Buroso telekomunikacijų bokštas, šalies pareigūnai buvo 100 proc. įsitikinę, jog tai buvo sabotažas.

Rusijos ambasada ir propagandiniai kanalai, tokie, kaip „Sputnik“ kaip mat sureagavo į šią žinią ir išsišaipė iš įtarimų, kad telekomunikacijų bokštą galėjo sugadinti rusų diversantai. Švedams pasiūlyta žiūrėti mažiau filmų apie britų šnipą Jamesą Bondą. Vis dėlto švedai atkreipė dėmesį, kad tai – jau ne pirmas panašus incidentas.

Tai, jog Švedija gynybinius pajėgumus stiprina pirmiausiai Gotlando saloje, kur, kaip įtariama, pastebėti rusų žvalgybininkai, neturėtų stebinti. Dar pernai buvęs latvių kilmės Švedijos generolas Karlis Neretniekas perspėjo, kad numatomas Gotlando gynybinių pajėgumų stiprinimas yra nepakankamas, mat, kuopos karių užteks tik svarbiausių objektų – uosto, oro uosto apsaugai.

„Galima ginti tuos kelis taškus, bet tik trumpą laiką, tačiau reikia turėti daugiau karių, artileriją, aviaciją – viso to kol kas dar nėra ir mes nepasiruošę“, – sakė K. Neretniekas.

Karlis Neretniekas

Kitas analitikas iš Švedijos gynybos koledžo Stefanas Ringas pabrėžė, kad net ir 150 karių yra vis geriau, nei nieko, mat Rusijos karinės agresijos rizika yra išaugusi.

„Pats sprendimas rodo, kad Švedijos karinės pajėgos pasiruošusios veikti staigiai ir neprisiriša prie anksčiau viešai skelbtų planų. Žinoma, 150 karių neužtenka, tačiau reikia prisiminti, kad visose karinėse pajėgose jaučiamas karių trūkumas. O jau turint vietoje dislokuotą dalinį jį galima lengviau remti, permesti pastiprinimus. Viena ko dar ypač trūksta – priešlėktuvinės gynybos Gotlande“, – teigė S. Ringas.

Švedijos neutralumas – pasenęs mitas

Ekspertai priminė, kad pastaraisiais metais padažnėję Rusijos bombonešių skrydžiai, imituojant Švedijos bombardavimą, kalbos apie planus užimti Gotlando salą bei paslaptingi, kaip įtariama, rusų povandeninių laivų vizitai švedus privertė pasijausti nejaukiai ir ieškoti išeičių.

Viena jų – išlaidų gynybai didinimas. Šaltojo karo laikais Stokholmas gynybai leisdavo per 2,3% BVP, o 2013 m. – vos 1,2%. Per pastaruosius dešimtmečius Švedija apkarpė ne tik biudžetą, bet ir karines pajėgas, atsisakydama dešimtmečius vystytų pajėgumų.

Tokia padėtis privedė prie kuriozinių situacijų, kai perimti rusų bombonešių prieš Švedijos sienos turėdavo kilti NATO Oro policijos misijoje dalyvaujantys naikintuvai dislokuoti Lietuvoje – švedai ne visada turi užtektinai parengtų naikintuvų bei pilotų.

Per artimiausius 5 metus Švedija gynybai papildomai skirs 6,2 mlrd kronų (677 mln eurų). Tačiau NATO šalininkai Švedijoje tikina, kad to gali neužtekti, o jau dabar esą reikia kalbėti apie naryste galingiausiame pasaulyje aljanse, kuris siūlo gynybos garantijas.

Kai kurie švedai atkerta, kad neutralumas – jų šalies tradicija. Bet ir tai nėra visai tikslu, mat nors per pastaruosius 200 metų švedai tiesiogiai nesikišdavo į karus.

Išimtimi galima laikyti Jungtinių Tautų misiją Konge, praėjusio amžiaus 7-jame dešimtmetyje. Ir ši 4 metus trukusi misija švedams kelia ne pačius geriausius prisiminimus: tuomet švedų taikdariai dalyvavo realiuose koviniuose veiksmuose – 40 švedų buvo sužeista, 19 žuvo – du iš jų suvalgė kanibalai. Tad be šios misijos iki pat Šaltojo karo pabaigos Švedija nesikišo į jokius konfliktus ir liko neutrali. Bet tik formaliai.

„Švedija nebėra neutrali šalis. Pasibaigus Šaltajam karui ir įstojus į Europos Sąjungą, pasirašius deklaraciją su Norvegija ir Islandija mes įsipareigojome jas remti karo atveju ir atvirkščiai – tikėtumėmės jų pagalbos.

Be to, mūsų kariniai ryšiai bei susitarimai su NATO yra labai glaudūs, nuo 2014-ųjų, kai pasirašėme Priimančios šalies paramos susitarimą su Aljansu galime leisti NATO naudotis mūsų oro erdve ar oro uostais, jei Baltijos šalys būtų užpultos“, – teigė garsus Švedijos politikas, buvęs parlamentaras, o dabar Tarptautinio Stokholmo taikos instituto (SIPRI) pirmininkas Goranas Lennmarkeris.

„Švedijos neutralumas yra savotiškas mitas, kuriuo kartais iki šiol tiki patys švedai, nors įstoję į ES mes atsisakėme neutralumo ir, manau, gintume užpultą ES narę, pavyzdžiui Lietuvą“, – antrino A. Wieslander.

Iš tikrųjų 200 metų senumo, vadinamąją 1812-ųjų neutralumo susitarimą švedai sulaužė praėjus vos metams – neutralumą švedams pasiūlęs prancūzų generolas Jean'as-Baptiste'as Bernadotte'as tapo Švedijos sosto įpėdiniu pats paskelbė karą savo gimtajai Prancūzijai, kuriai tuomet vadovavo jo svainio brolis Napoleonas Bonapartas.

Tiesa, 1818 m. tapęs Švedijos karaliumi Karlu XIV Johanu prancūzas bei jo valdoma Švedija daugiau nekariavo. Tačiau švedai nevengdavo teptis rankų karų metu. Antrojo pasaulinio karo metais neutrali išlikusi Švedija neoficialiai padėjo Sovietų sąjungos užpultiems suomiams bei laviravo tarp nacistinės Vokietijos ir Sąjungininkų, rizikuodama būti užpulta abiejų pusių.

Šaltojo karo laikais švedai taip pat nominaliai išlaikė savo neutralumą ir nesiekė narystės NATO, nors iš pradžių, dar prieš Aljanso sukūrimą, viliojo danus bei norvegus kurti bendrą Skandinavijos gynybinę sąjungą. Pasak G. Lennmarkerio, buvo ir kita, priežastis, kodėl Švedija nestojo į Aljansą.

Vis dėlto Švedija palaikė itin glaudžius ryšius su Vakarų valstybėmis, puikiai suprasdami, kad pagrindinė grėsmė sklinda iš Sovietų sąjungos, kuri spjovė į Baltijos šalių neutralumą. Tik pasibaigus Šaltajam karui ir išslaptinus kai kuriuos dokumentus paaiškėjo, kad šie ryšiai buvo ne šiaip glaudūs.

Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios JAV šalia Švedijos krantų laikė savo povandeninius laivus su balistinėmis raketomis „Polaris“ ir branduoliniais ginklais. Beje, pastarieji buvo nutaikyti į Sovietų sąjungos karines bazes okupuotose Baltijos šalyse.

Pakrančių apsaugos artilerijos pabūklai Gotlando saloje

Mainais į Švedijos branduolinio ginklo programos sustabdymą amerikiečiai pateikė švedams saugumo garantijas – JAV esą padėtų ginti Švediją, jei šią užpultų sovietai. Be to, amerikiečiai padėjo švedams sukurti modernius naikintuvus.

Savo ruožtu Stokholmas leido naudoti savo teritoriją JAV žvalgybai. Pavyzdžiui, prie pat Gotlando esanti nedidelė Forio sala dabar garsėja savo kraštovaizdžiu bei kinematografiniu palikimu – čia savo vasarnamį turėjo ir filmus kūrė garsiausias švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas.

Tačiau užsieniečiams Šaltojo karo laikais į šią salą patekti buvo griežtai draudžiama – be švedų karinių objektų čia slapta buvo įrengtas ir JAV elektroninės žvalgybos postas, iš kurio į okupuotą Lietuvą nukreiptos antenos gaudė sovietų signalus.

Salą rusai jau buvo okupavę

Šaltojo karo laikais Gotlando salą švedai buvo pavertę tikra tvirtove – be dešimčių bunkerių čia dislokuotas pulkas karo atveju galėjo išaugti tris kartus – iki brigados, o 24 val. per parą kilti (ir tūpti) pasiruošusiems naikintuvams buvo pritaikyti greitkeliai. Amerikiečiams buvo paranku, kad švedai turi stiprias pajėgas Gotlande, iš kurio kylantys Švedijos orlaiviai galėjo iš anksto aptikti ir sunaikinti prieš NATO siunčiamus sovietų bombonešius.

Jau nuo šių metų netoli Švedijos sukiojasi JAV žvalgybiniai orlaiviai, tarp jų ir moderniausi „P-8 Posseidon“, kurie stebi, ką Baltijos jūroje veikia Rusijos karinės pajėgos.

Po 2014 metais Rusijos įvykdytos Krymo invazijos Švedija ėmė suprasti, kad saugiai negali jaustis ir jie, ypač Gotlando saloje, kuri yra strategiškai svarbi tiek pačiai Švedijai, tiek Rusijai – šios salos kontrolė rusams faktiškai leistų kontroliuoti visą Baltijos jūrą.

Ir atvirkščiai – Gotlando salos išlaikymas bei susitarimai su NATO bei JAV neleistų Rusijai laisvai vykdyti karinių operacijų Baltijos jūroje arba, pavyzdžiui, prieš Baltijos šalis. Istoriją gerai išmanantys švedai žino, ką reiškia nepasiruošimas karui su Rusija bei okupacija. Švedija neutralumo politiką 1812 m. pasirinko neatsitiktinai.

Keletą metų prieš tai tuometinis karalius Gustavas IV Adolfas pradėjo karą su Rusija, nors Švedija konfliktui buvo nepasiruošusi – manyta, kad didelę armiją, laivyną bei kaupiamas atsargas Rusija įvertins kaip provokaciją. Švedai pralaimėjo ir neteko tuomet valdytos Suomijos, o būtent Gotlando salą kurį laiką buvo okupavę rusai.