Tiesa, kaltininko toli ieškoti nereikia, o jis ir pats galėtų drąsiai prabilti Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo iš V. Kudirkos satyros lūpomis ir šūktelėti „– Aš – paviečio dievas!“.

Panašiai, matyt, jaučiasi ir Lietuvos į Europos Komisiją deleguotas komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, kurio audringa laikysena ir pasisakymai, kad prezidentės patarėja V. Būdienė ir netgi pati Lietuvos prezidentė turi prisiimti atsakomybę už tai, ką pasakė, tarsi jų išsakytos abejonės šmeižtų nenuilstamai dirbantį Vytenį.

Nesinori veltis į detales, bet V. P. Andriukaičio vadovaujamo direktorato pasirašytas skandalingas susitarimas su Rusija, leidžiantis pačiai Rusijai nuspręsti, kurioms šalims atšaukiamas maisto produktų eksporto embargas, nėra tik neprofesionalumo įrodymas, o yra panašesnis į galimą pataikavimą Rusijai.

Iš pranešimų spaudoje matosi, kad didžiosios ES šalys, mokančios draugauti su Rusija, po V. P. Andriukaičio vadovaujamo Sveikatos ir vartotojų reikalų direktorato pasirašyto susitarimo, tai ir pradėjo daryti. Tokiomis naujai atsiradusiomis galimybėmis ėmė naudotis ir Prancūzija, kuriai dar visai neseniai teko aiškinti, kodėl laivų „Mistral“ pardavimas yra žalingas visai ES, tardamasi su Rusija dėl dvišalio susitarimo pasirašymo.

V. P. Andriukaitis greitai pamiršo ir ES Sutartyje įtvirtintą nuostatą, kad siekdama užtikrinti Sąjungos veiksmų nuoseklumą ir skaidrumą, Europos Komisija plačiai konsultuojasi su suinteresuotomis šalimis. Šiuo atveju nebuvo kalbama nei apie bendrus ES interesus, nei apie konsultacijas su valstybėmis narėmis.

Iš visų griausmingų V. P. Andriukaičio pareiškimų ir kaltinimų prezidentei ir jos patarėjai, kuriuos aidu atkartoja ir socialdemokratai, susidaro vaizdas, jog V. P. Andriukaitis apie savo darbą Briuselyje galvoja iš sovietmečio įprastomis darbo Maskvoje kategorijomis. Jis jaučiasi esąs „stipraus Centro“ atstovas, galintis nurodinėti ES šalims narėms ir jų vadovams, kaip jie turi elgtis.

Norisi priminti V. P. Andriukaičiui, kad Europos Komisija yra paskirta ES šalių – narių ir yra atskaitinga šalių narių Vadovų Tarybai, o ne atvirkščiai. Net ir Europos komisaras savo nekompetencijos ar sąmoningų paklydimų neturėtų slėpti po krugloduroviškais bandymais garsiu balsu apšaukti Lietuvos valstybę ir jos vadovus. Deja, žvelgiant į pastarojo meto komisaro veiklą kyla abejonių ir dėl kompetencijos, ir dėl nepriklausomumo, ir dėl to, kiek toli yra pažengta nuo Kruglodurovo laikų.