KGB šešėliai Vilniuje: agentų pakišimo metodas - podstava

Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta istoriko ir politiko Arvydo Anušausko nauja knyga „KGB. Visiškai slaptai“. Supažindiname su keliomis knygos ištraukomis.

Diplomatai su kameromis ir jų kompromitavimas

Sovietų Sąjungoje rezidavę diplomatai turėjo teisę keliauti po nedraudžiamas teritorijas iš anksto suderintu maršrutu, o KGB, žinoma, praktiškai visus užsienio diplomatus įtarė vykdant žvalgybinę veiklą arba „ideologines diversijas“ ir labai uoliai sekė užsienio diplomatus, kurie keliaudavo po Sovietų Sąjungą, priartėdavo prie užsieniečiams draudžiamų teritorijų. Pamaskvėje 1969 m. automobilių keliais užfiksuota 3 tūkst. pravažiavusių diplomatų, tuo tarpu 1972 m. – jau 8 tūkst. diplomatų, kurie pravažiavo netoli priešlėktuvinės gynybos objektų. Jiems buvo draudžiama vykti, iš anksto nesuderinus, nukrypti nuo maršruto ir sustoti kelyje, fotografuoti karinius objektus.

Kartais po kelias savaites (ypač vykstant kariniams mokymams) buvo kontroliuojamas kiekvieno užsieniečio pasirodymas užmiesčio keliuose. Tam panaudodavo perrengtus ir gerai užsimaskavusius kariškius ir neetatinius išorinio stebėjimo darbuotojus, kurie buvo aprūpinti telefoniniu ryšiu su stacionariais autoinspekcijos postais. Tai leido išlaikyti konspiraciją ir neatskleidžiant KGB interesų patikrinti visus įtartinus asmenis, inspektoriams stabdant jų automobilius ir tikrinant dokumentus. Be to, kai kuriuose rajonuose buvo sukuriami fiktyvūs radijo spinduliavimo šaltiniai siekiant dezinformuoti.

Kartais po kelias savaites buvo kontroliuojamas kiekvieno užsieniečio pasirodymas užmiesčio keliuose. Tam panaudodavo perrengtus ir gerai užsimaskavusius kariškius ir neetatinius išorinio stebėjimo darbuotojus, kurie buvo aprūpinti telefoniniu ryšiu su stacionariais autoinspekcijos postais.

Arvydas Anušauskas

Atitinkamai buvo pradėti instruktuoti ir agentai, privalantys stebėti užsieniečius: ar šie neturi miniatiūrinių kamerų, ar nefotografuoja žmonių pramonės įmonių fone, ar neužsirašinėja, ar gerai žino judėjimo maršrutą, ar nepalieka pelenų urnose (ar nenaikina užrašų), ar naudojasi taksofonais, ar neprašo nunešti laiškų į pašto dėžutes, ar nefotografuoja eilių ir prastai apsirengusių žmonių („ideologinė diversija“), ar neužduoda provokacinių klausimų... Agentai neturėjo būti įkyrūs, negalėjo prasitarti apie ką nors antisovietiškai, atmestinai žiūrėti į bendravimo su užsieniečiais pavojus.

Vilnius nuo septintojo dešimtmečio taip pat pasidarė prieinamas kitų šalių diplomatams. 1965 m. mieste apsilankė 38 diplomatai, tarp kurių KGB identifikavo 17 žvalgybininkų, pasislėpusių po diplomatine priedanga. Jie rinko politinę ir ekonominę informaciją. Būtent tų metų kovo–balandžio mėn., kartu su karinių dalinių ypatingaisiais skyriais, buvo įvykdyta operacija „Neman“, kurios metu organizuotas aktyvus karinių dalinių ir specialios technikos judėjimas nustatytais maršrutais ir sekama 15 objektų. Taip tikėtasi suaktyvinti užsienio agentus, kurių buvimu Lietuvos teritorijoje KGB nė kiek neabejojo. Tokia masyvi operacija nepasiteisino. KGB teko konstatuoti, kad Vakarų žvalgybos, apklausdamos atvykusius buvusiuosius Lietuvos gyventojus nustatė pirmos kategorijos slaptų objektų paskirtį ir dislokaciją Šiauliuose, Tauragėje ir Kėdainiuose.

KGB ne tik stebėjo atvykstančius diplomatus, bet ir stengėsi juos apipinti savo agentų tinklu. Į tokį tinklą patekusiam diplomatui agentai turėjo padėti susikurti iškreiptą Sovietų Sąjungos vaizdą ir užkirsti kelią nekontroliuojamiems kontaktams su kitais gyventojais. Tam buvo naudojamas agentų „pakišimo“ metodas (rus. podstava). Specialiųjų priešininko tarnybų kompromitavimas buvo vienas iš (agento pakišimo) tikslų. KGB tikėjosi, kad verbavimui „pakištiems“ agentams pasidarys žinomi duomenys apie priešininko žvalgybų ardomąją veiklą, jų naudojamas amoralias priemones ir būdus. Tokie paviešinti duomenys galėjo būti panaudoti priešiškoms žvalgyboms sukompromituoti.

Pagauti su įkalčiais paprastai reikšdavo iššifruoti „pakištą“ agentą, ir tai buvo naudojama tik galutiniame operatyvinio žaidimo etape. Aštuntajame dešimtmetyje KGB vykdė keliolika operatyvinių žaidimų prieš įvairias užsienio organizacijas, kurios mėgino kalbėti apie žmogaus teisių pažeidimus, užmegzti ryšius su nepatenkintais sovietine valdžia. Operatyvinis žaidimas „Taifun“ buvo nukreiptas prieš Tarptautinę krikščioniško solidarumo organizaciją, „Krug“ – prieš organizaciją „Tarptautinė amnestija“, „Volna“ – prieš sionistinę organizaciją, „Kaskad“ – prieš ukrainiečių nacionalistus ir t. t. Net 60 proc. operatyvinių žaidimų baigdavosi straipsniais spaudoje, atitinkamai formuojant kontroliuojamos visuomenės nuomonę.

KGB „užsienietiškais“ paltais

Siekiant atgrasyti žmones nuo kontaktų su rodančiais iniciatyvą susitikti diplomatais ar kitais užsieniečiais buvo naudojami tariami „užsieniečiai“. Jais apsimetę KGB darbuotojai arba agentai (apie 90 proc. apsimetėlių buvo operatyviniai darbuotojai) susitikdavo su žmonėmis, apie kuriuos buvo žinoma, kad jie siekia susitikti su užsieniečiais ir perduoti jiems kokią nors informaciją. „Pakišti“ tariami užsieniečiai daugiausia stengėsi susitikti automobiliuose, kurie iš anksto buvo aprūpinami diplomatiniais numeriais ir asmeniniais priedangos dokumentais kaip diplomatai, firmų atstovai, turistai ir pan. Taip buvo užkertamas kelias vienam kitam žmogui susisiekti su užsienio diplomatais, perduoti informaciją apie padėtį Lietuvoje ar sugriaunami planai pabėgti iš SSRS, tačiau, net ir paskyrus nemažus išteklius, tikrų užsienio žvalgybų užverbuotų agentų taip ir nesurasta. Nors kiekvienais metais Lietuvoje buvo fiksuojamas vidutiniškai 20–30 nustatytų užsienio diplomatų–žvalgybininkų apsilankymas, tačiau jokių agentūrinių operacijų jie čia nevykdė. Po jų pasirodymo naujų bylų neatsirasdavo, nors praktiškai kiekvienas jų oficialiai sutiktas asmuo būdavo KGB agentas. Tai KGB laikė savo darbo trūkumu ir pripažino dar 1982 metais.

KGB „olimpinė šeima“

Rengdamasi olimpiadai KGB sukūrė automatizuotą informacinę sistemą „Olimpinė šeima“. Per pusmetį prieš olimpiadą apdoroti apie 400 tūkst. užsieniečių duomenys, iš kurių kontrolei ir sekimui buvo išskirta 20 tūkst. asmenų. 1980 m. liepos 10–rugpjūčio 6 d. faktiškai buvo apdoroti 148 tūkst. užsieniečių duomenys, tarp kurių buvo 9 tūkst. olimpiečių. Nustatyti 36 asmenys, kuriems neleista atvykti į SSRS. 1980 m. olimpiados metu Taline buvo numatytos buriavimo varžybos, todėl čia KGB atsiuntė 50 žmonių: 40 aukštosios KGB mokyklos kursantų, o likusieji – dėstytojai. Visi apgyvendinti olimpiniame kaimelyje Taline – viešbutyje „Sportas“ ir turėjo užtikrinti „viešbučio aptarnavimą“. Jiems Estijos SSR KGB techninis skyrius pagamino medicinos knygeles, o patys parengti stiuardų pareigoms.

Visų oficiali legenda – jie buvo vieno Maskvos pedagoginio universiteto „studentai bei dėstytojai“. Palikę savo asmeninius dokumentus Talino KGB skyriuje jie įsikūrė olimpiniame centre. Šie „darbuotojai“ klausėsi olimpiečių pokalbių, nusirašinėjo rastus adresus ir telefonų numerius ir pan. Žinoma, kai kurie olimpiečiai įtarė juos esant KGB darbuotojais, ieškojo pasiklausymo aparatūros savo numeriuose. KGB „stiuardų“ neišleisdavo į miestą, jie buvo laikomi tarsi kareivinių sąlygomis (galėjo būti tik viešbutyje ir žiūrėti spalvotą televizorių bei žaisti stalo žaidimus), gaminosi sau maistą iš pristatomų produktų.

KGB diversantai Černobilyje

KGB 1983–1985 m. atominės energetikos objektuose užfiksavo daugiau kaip 600 ypatingų atvejų, avarijų ir įrengimų gedimų. Kartu nustatė per 100 nekokybiško projektavimo ir įrengimų gamybos faktų, daugiau kaip 80 atominių elektrinių statybos pažeidimų. Tokia jau buvo sovietinė realybė, kurioje net pavojingų objektų statyboje ne visada buvo paisoma technologinių reikalavimų.

Tačiau KGB ieškojo diversantų. 1985 m. kovo mėn. Černobilio elektrinėje vyko mokymai, siunčiant ten šešis KGB „diversantus“. Iš jų penki pateko į teritoriją ir padėjo sprogmenų imitacijas svarbiose elektrinės vietose. Net persivilkdami elektrinėje specialia apranga „diversantai“ nesudomino kitų elektrinės darbuotojų. Tačiau po metų nereikėjo nė diversantų – Černobilio reaktorius sprogo dėl technologinių klaidų. Ir toliau, kuo ramiausiai KGB analizavo Černobilio avarijos likvidavimo patirtį per savo prizmę, – kaip galimybę įvertinti saugumo veiksmus ypatingo periodo metu. Juk Sovietų Sąjunga nuolat ruošėsi branduoliniam karui, ir gyvenimas bei darbas, esant realiam radiaciniam pavojui, kėlė susidomėjimą.

Po avarijos KGB turėjo užtikrinti ir 40 tūkst. likvidatorių sekimą „ypatingomis sąlygomis“. Patiems KGB darbuotojams buvo rekomenduojama nevykti į didesnio radioaktyvumo zonas, todėl KGB ypatingieji skyriai prie karinių dalinių skubėjo verbuoti agentus tarp likvidatorių. Jiems buvo keliamos užduotys prižiūrėti darbuotojus, informuoti apie sklindančius gandus ir t. t. Iki 1986 m. pabaigos KGB gavo 700 informacijų, tarp kurių – 39 apie įtarimus šnipinėjant, 42 apie paslapčių platinimą, 112 apie politinį nepatikimumą, 96 apie nepateisinamą likvidatorių apšvitinimą ir t. t. Profilaktiškai buvo įspėti 124 asmenys. Tarp sekamųjų atsidūrė ir 8 tūkst. likvidatorių iš Lietuvos. Slaptas KGB sekimas turėjo likti paslaptyje, kaip ir judančio radioaktyvaus debesies kelias per Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir kitas teritorijas“.