Šį kartą pakalbėsiu apie Vilnių. Ir jo mero rinkimus. Jau nusibodo kauniečių zyzimas dėl Vilniaus. Vilnius – nori nenori – yra Lietuvos sostinė. Ir nieko čia nepakeisi. Vilnius yra ypatingas miestas. Tai mūsų valstybės širdis. Kurtas tam, kad klestėtų. Tam, kad apie jį eitų garsas toli per pasaulį. Tam, kad Lietuvos valstybė būtų stipri. Nežinau, ar visi kandidatai į Vilniaus mero postą tą supranta. Tad pasidalinsiu archeologų ir istorikų tyrinėjimų mintimis, kurios naudingos politikams.
Vilnius yra ypatingas miestas, turintis savo logiką. Ji kyla iš to, kaip augo ši sostinė, kaip ji buvo kuriama. Taigi pasižiūrėkime, kas būtų svarbu mūsų didiesiems kunigaikščiams – Traideniui, Vyteniui, Gediminui, Kęstučiui ir Algirdui, Jogailai, Vytautui. Ką jie rinktų Vilniaus meru? Kas jiems buvo aišku, tačiau kartais nėra aišku mūsų politikams?
Vilnius gimė iš valdovo valios
Archeologai pagal darbų apimtis daro išvadą, kad buvo masinės statybos. Bendruomenė, kuri tuo metu gyveno ant Gedimino kalno, to nebūtų galėjusi padaryti. Vadinasi, turėjo būti išankstinis sumanymas, turėjo būti skirti resursai, kurie galėtų įgyvendinti šią misiją. Tačiau svarbiausia, reikėjo įžvalgumo, kad čia pamatytum jaunos valstybės sostinę.
Pirmiausia, Vilnius buvo tarp trijų tuometinių Lietuvos žemių. Kadangi ji tikriausiai nepriklausė jokiam tuometiniam svarbiam kunigaikščiui, toks centro statymas nesukėlė vidinių rietenų. Nereikėjo išskersti visos tos kunigaikščio giminės, kad pastatytum miestą. Antra, reljefas – kalvos – puikiai tiko pačiai naujausiai to meto – grandininei pilių sistemai sukurti. Gedimino ir Kreivojo kalno pilys viena kitą gynė, be to, blogiausiu atveju, priešui vieną užėmus, lieka kitas įtvirtinimas. Reikėjo gero inžinieriaus ir architekto akies, kad pamatytum šį potencialą.
Tačiau svarbiausia, kad buvo didžiojo kunigaikščio valia kurti čia miestą. Būsimas meras turi turėti ne mažesnę valią, nei turėjo Traidenis. Taip, dabartiniam merui žymiai lengviau, jam nereikia pradėti beveik nuo balto lapo. Tačiau jis turi turėti valią. Valią kurti Vilniaus miestą. Nereikia sėdinčių ir nieko nedarančių. Reikia tokio mero, kuris tiki Vilniumi taip, kaip tikėjo Traidenis ar Gediminas. Reikia tokio mero, kuris turėtų valią padėti Vilniui toliau skleistis.
Kunigaikščiai suvokė Vilniaus svarbą
XIII, XIV amžiuje vyko tokios politinės kovos, kurioms dabartiniai politikai tikrai nebūtų pasiruošę. Šiandien blogiausia, kas gali nutikti politikui (jei jo tik nepasodina į kalėjimą) – tapti marginalu, atsidurti politinėje paraštėje. Tais laikais valdžia buvo prarandama kartu su galva. Tiesiogine prasme. Kai žūdavo kunigaikštis, likusiems gyviems buvo vienintelis kelias – pasitraukti. Traidenis Mindaugo laikais buvo visiškai neįtakingas, nes jokios kronikos nemini. Kaip jis tapo Lietuvos valdovu? Ogi išsiskerdus visai Mindaugo giminei. Atsirado valdžios vakuumas, kurį užėmė Traidenis. Jo gyvenimo pabaiga nėra aiški, tačiau aišku tai, kai jau tikrai jis buvo negyvas iš Lietuvos bėgo tie, kuriuos jis buvo pasikvietęs – tarkime, Skomantas. Vadinasi, buvo atėjusi nauja politinė jėga, kuri nebūtų pasigailėjusi artimiausios ankstesnio valdovo aplinkos.
Tačiau nepaisant šių vidinių rietenų, Vilnius kilo. Traidenis negalėjo vienas pastatyti Vilniaus. Joks kunigaikštis to negalėjo. Tai buvo, kaip šiandien pasakytume, tęstinis projektas. Tikriausiai Butigeidis pradėjo mūrinį Vilnių. Jis pirmasis Lietuvos mūrininkas. Ir jau tikrai mūras Vilniuje buvo prie Vytenio.
Valdovai, nepaisant to, kaip žiūrėjo į savo politinius oponentus, kuriuos nugalėdavo, tęsdavo Vilniaus darbus. XIV amžiuje įsitvirtina Gediminaičių dinastija, jų atstovai tarpusavyje kovos dėl valdžios. Tikriausiai tėvai žinojo, kad taip bus, nes ir jie panašiai pasiėmė valdžią. Tačiau gal jie įkaldavo savo sūnums į galvas, kad nesvarbu, kaip bus, tačiau Vilniaus stiprinimo darbus reikia tęsti. Todėl Gediminui, kuris tradiciškai laikomas Vilniaus įkūrėju, reikėjo tik vainikuoti tai, ką buvo padarę prieš tai didieji kunigaikščiai. Jis tik vainikavo savo protėvių darbą.
Būsimas Vilniaus meras privalo suvokti, kad jis stovi ant milžinų pečių. Ne griauti reikia, o tęsti miesto stiprinimo darbus. Štai kas ypatingai svarbu,
Vilnius kūrėsi kaip atviras miestas
XIII amžiaus pabaiga – baltų genčių agonija. Juos pavergė kryžiuočiai, iš vienos pusės, o kalavijuočiai – iš kitos. Buvo tokių vadų, kurie nenorėjo nusilenkti. Ir patraukė į Lietuvą. Traidenis juos priėmė. Archeologai suranda duomenų, kad tikriausiai juos apgyvendindavo Vilniuje (bent jau jotvingiškas pėdsakas yra ryškus). Vilnius, kaip sako archeologas Gediminas Vaitkevičius, buvo baltų Amerika. Čia buvo nauja žemė, kur jie galėjo pabėgti nuo persekiojimų ir kurti naują gyvenimą. Tai buvo patogu ir didžiajam kunigaikščiui, nes šie pabėgėliai tapo stipria atrama, jie nebuvo susiję su kitais kunigaikščiais, todėl juos būtų buvę sunkiau įtraukti į vidines rietenas.
Šiandien sostinė šiek tiek panašus į XIII amžiaus pabaigos Vilnių. Tik dabar apsistoja ne baltų pabėgėliai, bet tas verslas, kuris traukiasi iš Rusijos dėl visiems gerai žinomų priežasčių. Vakariečiai irgi ieško galimybių.
Vilnius turi būti atviras ir svetingas miestas, nes tik taip galės klestėti. Kai Gediminas rašė laiškus ir kvietė amatininkus atvykti į Vilnių, jis tiesiog pratęsė tai, ką darė Traidenis. Mūsų valdovai suprato, kad tik atsivėrus pasauliui, mūsų sostinė gali suklestėti.
Todėl būsimas meras negali to užmiršti. Būsimas Vilniaus meras privalo lygiai taip pat kaip Gediminas rašyti laiškus pasauliui. Tik, aišku, moderniais būdais. Jis turi populiarinti Vilnių, kviesti atvykti ir kurti tuos žmones, kurių mums trūksta. Tik tokia mero veikla gali atnešti naudą žmonėms.
Vilnius buvo tolerantiškas miestas
Be jokios abejonės, XIII ar XIV amžiuje niekas nežinojo tokio žodžio. Ir niekas dėl jo nediskutavo. Tačiau leiskite man papasakoti vieną istoriją. Lietuviai plėšdami svetimus kraštus negerbė bažnyčių, nes žinojo, kad čia galima rasti sidabrinių ar net paauksuotų dirbinių, kuriuos vėliau buvo galima gerai parduoti. Aprašoma, kad Vytenis netgi šventvagiškai išniekino Ostiją. Atrodo, kad jis nekenčia krikščionybės, jam tai kone asmeninis priešas.
Tad štai Vytenis galėjo labai nepagarbiai elgtis bažnyčiose svetimuose kraštuose, tačiau Vilniuje matyt jis atiduodavo tinkamą pagarbą tikintiesiems. Juk žinome, kad Vilniuje buvo stačiatikių kvartalas apribotas Vilnelės ir kelio į kunigaikščio pilį (dabartinė Bokšto gatvė). Buvo Vokiečių miestas (dabartinės Vokiečių gatvės rajonas). Ir skirtingos konfesijos, skirtingos kalbos puikiai sugyveno. Tiesa, buvo tokių ekscesų kaip Algirdo trijų stačiatikių nukankinimas. Bet tai buvo ne tikėjimo klausimas, o lojalumo valdovui problema. Tie nukankinti stačiatikiai buvo atsivertę lietuviai. Tad tai kita istorija.
Be pagarbos kitam, Vilnius negalės būti atviras, negalės būti surištas įvairiausiomis gijomis su pasauliu.
Štai kodėl būsimas meras turi būti toks pats tolerantiškas kaip ir mūsų kunigaikščiai. Jie suprato, kad nebūtina mauti visų ant vieno kurpalio. Tą turi suvokti ir išrinktas meras. Ksenofobijos – ar lytinės orientacijos, ar tautiniu ar dar kokiu nors kitu pagrindu – tai Vilniaus išdavimas. Tai Vilniaus žlugdymas. Tam tikrai nepritartų didieji kunigaikščiai.
Taigi, kokį politiką meru skirtų Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas? Tai ryžto ir energijos nestokojantis žmogus, o svarbiausia, turintis valią įgyvendinti tai, kas būtina Vilniui. Tai žmogus, kuris suvokia, kokią svarbią vietą valstybėje užima Vilnius, kuris suvokia, kad tai nėra dar vienas miestas, tai vienintelis toks miestas visoje Lietuvoje. Tai žmogus, kuris supranta, kad atvirumas pasauliui gali suteikti Vilniui impulsų gyventi. Vilnius klesti tuomet, kai jis atsiveria pasauliui, o ne tada, kai užsidaro. Gediminas Vilniaus meru skirtų tą žmogų, kuris supranta, kad iš įvairovės kyla gerovė, o tą įvairovę reikia toleruoti.
Kuris iš kandidatų atitinka šiuos kriterijus? Spręsti kiekvienam vilniečiui. Tačiau atminkite, kad dabar sėdinčių ant vėlių suolelio kunigaikščių įdėmios ir rūsčios akys yra įsmeigtos į jus. Rinkitės protingai!