Dėl kokių priežasčių atsitinka taip, kad vienos tautos ir valstybės ilgainiui tampa didelės, kitos – ne tokios didelės; vienos valstybės yra stiprios, kitos – silpnos; vienos saugios, kitos - ne? Galbūt sėkmę lemia kažkurių valdovų ar liaudies didvyrių atsitiktiniai talentai, sėkmingai atrasti gamtos turtai, klimatinės sąlygos, o gal tiesiog geografija ir kaimynai? Ar geografija vieniems yra galios ir įtakos garantija, kitiems – amžinas prakeiksmas, sėkmės garantas, vieniems nuoroda tapti “jūrinėmis”, kitiems – “sausumos” valstybėmis?
Žemėlapiai labai veikia geografinį, o kartu ir politinį mąstymą. Užtenka pažvelgti į kelis skirtingus žemėlapius, kad suprastume, kokį psichologinį poveikį turi jau pats žemėlapio vaizdas.
Europiečiui, amerikiečiui ir Azijos gyventojui pasaulis atrodo visiškai skirtingai, tad ir jų pasaulio reikšmės suvokimas skiriasi. Būtent europiečiai sugalvojo tokias sąvokas kaip Rytų ir Vakarų pusrutuliai. Eurocentristinė pažiūra diegia mintį, kad Ramiojo vandenyno salos ar Pietų Amerika yra ganėtinai nereikšmingi pasaulio pakraščiai.
Neretai paklausus europiečio, ar Amerika toli nuo Rusijos, į galvą lendą atstumai, prilygstantys tūkstančiams kilometrų, nors Ameriką nuo Rusijos skiria tik… 80 kilometrų pločio sąsiauris.
Amerikiečiui visai lengva pasakyti, kad rytinis ir vakarinis JAV krantas vienodai svarbūs, o europiečiui taip neatrodo.
Visa tai – geopolitika. Tiesa, pieš kelis dešimtmečius ji buvo pradėta niekinti kaip pseudo-mokslas. Imta tikėti, kad technologijos leidžia kariauti taip, kad geografija nebesvarbu, ir ji reikalinga tik agresoriaus norams patenkinti. Juk agresoriai kalba apie „koridorius“ ir „istorinius teisingumus“.
Geopolitikos terminą sukūrė švedas Rudolfas Kjelenas, apibūdinęs geopolitiką kaip "geografinių veiksnių poveikio tautų ir valstybių politiniams reiškiniams tyrimą". Ne vienas šaltinis geopolitikos tėvu įvardija vokiečių geografą Friedrichą Ratzelį, kuris valstybes įsivaizdavo lyg gyvūnų bendriją, kurioje vyksta biologinės sąveikos (konkurencija, simbiozė, etc.). Vieni gyvūnai tobulėja, kiti silpsta. tad, anot Ratzelio ir Kjeleno, vyksta nesibaigianti valstybių pasaulio evoliucija, atsiranda stipresnės ir silpnesnės valstybės, pasikeitus tarptautinei situacijai, jos nunyksta, transformuojasi. Visa tai yra natūralūs procesai.
Politinė konjunktūra ne visada buvo palanki Ratzelio idėjoms, ypač jo mokymui apie “Lebensraum” – vokiečių tautai reikalingą geografinę (savo ruožtu ir ekonominę bei kultūrinę) erdvę. Potencialiai tokią erdvę teikia Rytų Europa, ne itin tankiai apgyvendinta santykinai nedidelių ir nestiprių tautų (išskyrus Rusiją). Tai ne kas kitas, kaip “Drang nach Osten” – svarbiausioji vokiečių ekspansionizmo idėja.
Tuo pat metu, kai Ratzelis kūrė Vokietijos ekspansijos koncepciją, XIX amžiaus pabaigos Amerikoje darbavosi Alfredas Thayeras Mahanas. Buvęs laivyno karininkas, vėliau karo istorikas, Mahanas geopolitikai nusipelnė, įvertinęs jūros vaidmenį valstybės raidai ir politinėms koncepcijoms. Mahanas pastebėjo, kad dauguma žmonių gyvena jūrų pakrantėse. Žmogus savo prigimtimi yra pakrantės gyvūnas, o pasaulį valdo tas, kuris kontroliuoja ne didelius sausumos plotus, bet… jūras. Istorijoje visada vyrauja tos valstybės, kurios dominuoja jūrose. Jūros dėka istorija įamžino finikiečius, jūra sukūrė graikų salų civilizaciją, jūros dėka savo galybę pasiekė Ispanija ir Portugalija, vėliau jūroje dominavo britai ir amerikiečiai.
Mahano nuomone, JAV ir Didžioji Britanija yra tipiškos jūrų valstybės. Britų imperija susikūrė ekspansijos jūrų keliais dėka, nuo jūros kranto britai skverbėsi į sausumą, stengėsi kontroliuoti svarbiausius vandens kelius, sąsiaurius, kanalus ir pan.
Rusija, Vokietija - tipiškos sausumos valstybės. Pagrindinė Vokietijos teritorija yra Europos kontinento viduryje ir tauta orientuota į sausumos gyvenimo būdą. Rusija, viena tipiškiausių sausumos valstybių, kontroliuojanti didelę teritoriją, kurios ekonominė nauda beveik lygi nuliui. Rusija apsupta jūrų, tačiau jos yra arba toli šiaurėje, arba toli rytuose, kur mažas gyventojų skaičius ir nepalankios sąlygos laivybai. Patogesnius išėjimus į Atlanto vandenyną – per Baltijos ar Juodąją jūras - kontroliuoja kitos valstybės. Neatsitiktinai tokie dalykai, kaip “langas į Europą”, laivyno kūrimas Rusijos istorijoje turėjo ypatingą reikšmę.
Prancūzija galėjo būti tarpinis variantas tarp sausumos ir jūros valstybės, tačiau ji vis dėlto daugiau panašėjo į Vokietiją nei į JAV. Kita vertus, prancūzai niekada neslėpė savo ambicijų konkuruoti su jūrinėmis valstybėmis. Mažesnėmis jūrų valstybėmis galėjo būti laikomi Nyderlandai, Ispanija ar Portugalija, atitinkamais istorijos laikotarpiais pasiekę įspūdingų ekspansionistinių laimėjimų, tačiau vėliau neatlaikę didžiųjų konkurencijos. Nyderlandai valdė Indoneziją ir dabartinį Surinamą, išlaikė savo kolonijas Karibų jūroje. Portugalų valda buvo Brazilija ir eilė kolonijų Afrikoje bei Azijoje, o ispanai buvo sukūrę įspūdingą imperiją Lotynų Amerikoje. XV amžiaus pabaigoje Ispanija ir Portugalija netgi buvo pasidalijusios pasaulį į savo įtakos sferas. Vadimamoji Tordesilo sutartis ispanams leido valdyti Ameriką (be Brazilijos), o portugalams – Afriką ir didžiąją Azijos dalį).
Britų geopolitikas Halfordas Mackinderis didelį dėmesį skyrė sausumos valstybėms. Jis pritarė teiginiui, kad jūrų kontrolė yra nepaprastai svarbi, tačiau savo ruožtu kėlė klausimą: kur yra ta vieta, kurią valdydamas valdysi pasaulį? Ta svarbiausioji vieta Mackinderio geopolitikoje vadinama pasaulio širdimi - Heartlandu. Heartlandas, be abejo, Europoje. Mackinderis per savo gyvenimą pateikė daugybę žemėlapių, kur Heartlando vieta skyrėsi, tačiau bendrais bruožais daugiau mažiau sutapo su tuo, kas šiandien dažnai vadinama Vidurio ir Rytų Europa, įskaitant buvusios SSSR ir Rusijos Europinę dalį.
Halfordas Mackinderis rado britišką atsakymą į klausimą: ką daryti, kad būtent Britų imperija valdytų pasaulį?
1943 metais jis rašė, jog neišvengiamai teks ruoštis karui su Rusija, kuri šiuo metu valdo Heartlandą. Rusiją reikia apsupti amerikiečių, britų, Vakarų Europos, Kinijos, gal būt Indijos žiedu. Tai jūrų valstybių žiedas. Vokietiją reikia neutralizuoti, t.y. pasiekti, kad ji, pati būdama sausumos valstybe, netrukdytų pagrindiniam konfliktui. Likęs pasaulis - Afrika ir Pietų Amerika - kol kas neturi didelės reikšmės.
Ar tai reiškia, kad šiandien Heartlandas jau laimėtas? Ar Vidurio Europos integracija į Europos Sąjungą ir NATO yra makinderiškos geopolitikos pergalė, sukelsianti visiškai naują geopolitinę situaciją? O gal Heartlandas vis dar yra Rusijoje, ir geopolitinė kova dėl jo tęsiasi? Gal ne karas, o euroatlantinė plėtra į Rytus tampa priemone, kuria Heartlandą palaipsniui užvaldo euroatlantinė bendrija? Ukraina juk yra jo dalis. Kokia yra ekonomiškai stiprėjančios Azijos vieta pasaulyje, ar Afrika amžinai pasmerkta būti "nereikalingu pasauliu”?
Tai dirva naujoms geopolitinėms studijoms.
Amerikietis Nycolas Spykmanas teigė, kad jo kolega Mackinderis per daug dėmesio skyrė Heartland’o reikšmei. Jo manymu (akivaizdi Mahano įtaka), svarbiausia yra ne vien jūrų kontrolė, bet ir pakrantės “įsisavinimas”. Svarbiausia pasaulio vieta yra pakrantės zona - Rimlandas. Būtent šiame regione yra geriausios sąlygos šiuolaikinei civilizacijai. Rimlandas lengvai nukonkuruoja Heartlandą, tačiau gali sukelti ir pastarojo agresiją.
Vėliau, po Antrojo Pasaulinio karo, Rimlando gynimo idėja tapo priešinimosi SSSR ekspansijai teoriniu pagrindu. Vakarų – Rytų priešinimas – tai ne kas kita kaip Rimlando ir Heartlando regionų konkurencija.
Mackinderis ir Spykmanas laikomi šiuolaikinės geopolitikos klasikais, jų teorijomis grindžiamos moderniausios geopolitikos idėjos.
Taigi jau žinome, kaip amerikiečiai ir britai siekia užvaldyti pasaulį. Bet trumpam grįžkime prie vokiečių.
Žinomiausias XX amžiaus vokiečių geopolitikas Karlas Haushoferis nusipelnė ne pačio geriausio politinio vertinimo. Ne viename komentare būtent jis įvardijamas pagrindiniu Hitlerio patarėju, suformavusiu Hitlerio liguistus geopolitinius siekius.
Pagal Haushoferio idėją Vokietija yra pačiame Europos viduryje. Ji – dinamiška sausumos valstybė, nesėkmingai “uždaryta” kaimyninių valstybių apsuptyje, jų terorizuojama ir todėl negalinti laisvai vystytis. Norint Vokietiją sustiprinti ar net norint vokiečiams valdyti pasaulį reikia keleto geopolitinių žingsnių.
Kas gali paneigti, jog buvo ne taip: Molotovo-Ribentropo paktas – tai Vokietijos-Rusijos sandėris, leidęs Hitleriui “laisvai jaustis” kare su prancūzais ir britais. O didžiausia bėda tik ta, kad nekantrus Hitleris pradėjo karą su Rusija, nebaigęs jo Vakaruose. Yra ir daugiau požymių, kad būtent šis geopolitikas buvo minėto pakto sumanytojas.
Nepaisant to, kad pastaraisiais dešimtmečiais į geopolitiką žiūrėta prieštaringai, nekelia abejonių faktas, kad fizinės geografijos, ekonomikos, kultūros, religijos ir kitų faktorių reikšmė politikai nepaprastai didelė. XXI amžiaus karas juk ne globalinė konfrontacija, o veikiau lokalinis konfliktas. „Žalieji žmogeliukai“, kaip ligšiolinė patirtis rodo, laimės neieško kituose kontinentuose, o puola dažniausiai kaimynines šalis.
Atrodo, kad kai kurios geopolitikų prognozės iš tiesų pildosi: 2001 metų rugsėjo 11 įvykių Niujorke pasekmės, Irako ir Šiaurės Korėjos problema tą patvirtina.
Kita vertus, Franciso Fukuyamos prognozė apie greitai demokratišku tapsiantį pasaulį, atrodo, buvo neteisinga. „Žalieji žmogeliukai“ verčia dar ir dar kartą labai atidžiai „perskaityti“ senus žemėlapius.