Taigi valdančioji koalicija, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, deklaruoja rūpestį paprastu žmogumi. Tačiau ar tai eilinį kartą nėra tik kalbos?

Visai neseniai vyko Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) ir Seimo socialdemokratų frakcijos organizuotas renginys gražiu pavadinimu, „Nuo kalbų prie darbų: kada matysime didesnį savivaldybių finansinį ir ekonominį savarankiškumą?“. Jame savivaldybių atstovai išsakė konkrečius priekaištus bei pasiūlymus diskusijos tema, tačiau neaišku, ar į juos buvo įsiklausyta, nes iš valdančiosios daugumos Seimo narių lūpų liejosi tik ugningos kalbos apie rūpestį savivalda ir paprastais žmonėmis.

Tačiau vis dėlto pamiršta, kad netrukus įpusės Seimo kadencija, ir žmonės iš valdžios vis dar laukia darbų, o girdėti tik kalbos.

Kadangi jau prakalbau apie savivaldybes ir biudžeto dalybas, noriu aptarti Valstybės mastu galbūt ir ne patį reikšmingiausią, bet praktikoje jau patikrintą ir neabejotinai pasiteisinusį projektą – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos visose savivaldybėse finansuojamą „Vietos bendruomenių savivaldos“ programą, kuri prasidėjo 2012 m. pradžioje.

Visos 60 savivaldybių priėmė kvietimą, įvykdžiusios nustatytus minimalius įsipareigojimus dėl Vietos bendruomenių tarybų (VBT) sudarymo, skaidrumo bei viešumo užtikrinimo, pasirašė su ministerija sutartis ir gavo lėšas, kuriomis finansuojamos veiklos, kurias numato gyventojais kartu su VBT.

Nors šalyje tuo metu buvo gili krizė, mažinami asignavimai beveik visose srityse, tuometinę Vyriausybę ir net finansų ministrę Ingridą Šimonytę pavyko įtikinti šiai programai iš Valstybės biudžeto skirti 8 mln. Lt. Pagrindinis argumentas – ne visi mokesčių mokėtojai pasinaudoja galimybe asmeniniu sprendimu skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM), o surinktos lėšos lieka Valstybės ižde, kai galėtų būti panaudojamos bendruomenių reikmėms.

Baigiantis 2012 m., praėjus beveik metams, kartu su savivaldybių bei LSA atstovais buvo išsamiai aptartas programos įgyvendinimas, sėkmingi projektai, kurių buvo dauguma bei iškilusios nenumatytos kliūtys ar klaidos.

Vieningai buvo sutarta, jog pavyko pasiekti pagrindinį programos tikslą – sprendimus dėl lėšų priima patys gyventojai, vietos bendruomenė, t.y. VBT, o juos įgyvendina vietos seniūnas ir savivaldybės administracija.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pradėjus vadovauti Algimantai Pabedinskienei buvo pažadėta, jog programa bus tęsiama ir 2013-2015 m. Toks pažadas džiugino.

Atsigaunant ekonomikai ir žodžiu, ir raštu kreipiausi į ministrę, ragindamas didinti programos finansavimą – drąsiau pasitikėti vietos bendruomenėmis, pilietiškais žmonėmis, kurie įrodė, jog bendruomenė gali bei sugeba tartis dėl bendrųjų viešųjų reikalų ir kartu nuspręsti dėl racionaliausio Valstybės lėšų panaudojimo. Prieš metus pateikiau ministrei konkrečius mokesčių inspekcijos duomenis, kuriuose matyti, jog nepaskirstyta 2 proc. GPM metinė suma siekė apie 24 mln. Lt, taigi net tris kartus didesnė nei programai finansuoti skiriami 8 mln. Lt, taigi kalbėti apie finansavimo didinimą būtų racionalu.

Dabar, artėjant 2015 m. Valstybės, savivaldybių biudžetų svarstymui ir žinant, kad Vyriausybė dėl augančios ekonomikos gali papildomai skirstyti daugiau kaip milijardą litų, taip ir norisi, šįkart jau viešai, paraginti ministrę: gerbiama ministre, pradėkime labiau pasitikėti pilietiškais žmonėmis, suteikite vietos bendruomenėms didesnes finansines galimybes gerų darbų visuomenei atlikimui, pilietiškumo stiprinimui ir padidinkite bent kelis kartus finansavimą vietos bendruomenių savivaldos programai. Nuo kalbų prie darbų, Ministre!