„The Daily Beast“ skelbia paauglio, turėjusio kovoti „Islamo valstybės“ gretose, tačiau sugebėjusio pabėgti, istoriją.
Keturiolikmetis Lewandas (vardas pakeistas) kalėjimo kamera dalijosi kartu su dar 21 paaugliu. Iš ten jis girdėjo savo draugų, esančių kankinimų celėje, klyksmus.
Jo mintis užvaldžiusi baimė. Jis žinojo, kad ten, apačioje, jo draugai kankinami ir mušami. Jis taip pat žinojo, kad tuoj ateis ir jo eilė.
„Islamo valstybės“ ekstremistams prireikė vos trijų dienų, kad iškvostų visus kalinčius paauglius.
Lewandas yra vienas iš 150 moksleivių iš Kobani miesto šiaurės Sirijoje, kuriuos „Islamo valstybės“ kovotojai pagrobė gegužę.
Tada paaugliai traukė namo iš Alepo miesto, kur vyko egzaminai. Lewandui pasisekė, nes po dviejų mėnesių jis sugebėjo pabėgti, kiti vaikai liko nelaisvėje
Kobanis yra kurdų miestas Sirijoje ir nors nuo „Islamo valstybės“ jį gina speciali etninė kurdų policija, regionas jau yra apsuptas priešininkų iš trijų pusių. Ekstremistai gyventojus grobia kasdien, tačiau miesto populiacija vis didėja dėl naujai atvykstančių pabėgėlių.
Vykdamas laikyti egzaminų, Lewandas turėjo keliauti pavojinga „Islamo valstybės“ kontroliuojama teritorija. Kariai įspėjo juos net nebandyti grįžti namo, tačiau vaikai rizikavo ir, išlaikę egzaminus, autobusu išvažiavo namo.
Keliaudami mokiniai sustojo papietauti kavinėje ant Eufrato upės kranto. Tuomet ir pamatė du „Islamo valstybės“ sunkvežimius. Jais važiavę karininkai buvo malonūs vaikams, tačiau Lewandas jų išsigando – dar niekada iš arti nematė apsiginklavusių žmonių, vilkinčių savižudžių sprogdintojų liemenes. Kariai vaikams pasakė, kad juos namo paleis po trijų dienų, tačiau tai mokinių nenuramino.
Iš pradžių paaugliai buvo nuvežti į Sharia teismą, kuriame teisingumas sprendžiamas pagal senoviškus, barbariškus įstatymus. Čia vaikai dar nesuprato, koks likimas jų laukia, vis dėlto jautė, kad kariai didžiuojasi sugavę kurdų tautinės mažumos vaikus. Vėliau jie buvo nuvežti į vietinę mečetę, kurioje praleido naktį.
Kitą dieną vaikai susipažino su Abu Musa, vienu iš „Islamo valstybės“ tarnautojų. Jis dar kartą patikino, kad vaikai bus greitai paleisti.
Abu Musa ir du jo asistentai prižiūrėjo vaikus. Pirmoji savaitė šiems buvo lengva, netgi smagi. Vaikai buvo maitinami geru maistu, gėrė sultis, lankė pamokas, kuriose buvo mokoma islamo tiesų. Likusią dienos dalį moksleiviai praleisdavo žaisdami futbolą ir kitus žaidimus. Vis dėlto, vaikams buvo teigiama, tiesa, švelniai ir be smurto, kad jie yra netikintys ir dėl to turės atgailauti.
Po savaitės Abu Musa ir jo asistentai (vienam iš jų tebuvo vos keturiolika) pranešė vaikams, kad jie yra pašaukti į savižudišką misiją Irake: „Apgailestaujame, jei tai jus skaudina, tačiau jūs pakeliui į rojų.“
Nuo tada viskas darėsi tik baisiau. Antrą savaitę iš Lewando buvo kvočiama informacija apie jo gimines ir artimuosius, kovojančius prieš „Islamo valstybę“. Jis apsimetė neatpažįstantis sąraše esančių žmonių. Tai įsiutino pagrobėjus – Lewandas buvo nugabentas į kalėjimą, kuriame laikomi kiti įkaitai, atsisakę bendradarbiauti su „Islamo valstybe“.
Maža kamera, kurioje kalėjo daugiau nei dvidešimt vaikų, turėjo tik mažytį langelį saulės šviesai patekti. Toje pačioje kameroje taip pat kalėjo ir „Islamo valstybės“ narys iš Libijos, kuris susiginčijo su kalifato valdžia. Jis vaikus ir toliau mokė islamiškų tiesų, tik šį kartą vis daugiau buvo kalbama apie džihadą.
Vaikai vienas po kito buvo vedami į kankinimų celę, kur juos už rankų pririšdavo prie lubų ir mušdavo. Lewandas kankinimus kęsti sugebėjo pusę valandos, vėliau išdavė savo artimuosius, nusiteikusius prieš „Islamo valstybę“.
Tada jis vėl buvo nuvestas į savo kamerą, kurioje turėjo praleisti dar 20 dienų. Vaikams kiekvieną dieną valandai buvo leidžiama išeiti į lauką, kitiems kaliniams buvo skirtos tik penkios minutės.
Kalėjime Lewandas sutiko savo dėdę mokytoją. Jis buvo pagrobtas keliaujantis į Alepo miestą atsiimti algos. Taip pat buvo suimta daug prieš „Islamo valstybę“ kovojančių kurdų. Lewandas sutiko ir įkaitų iš Vakarų valstybių.
Prasidėjus šventajam Ramadano mėnesiui, birželio pabaigoje, Lewandas buvo paleistas iš kalėjimo. Jis buvo priverstas lankyti netoliese esančią islamistų kontroliuojamą mokyklą.
Vaikai buvo priversti pasninkauti. Kariams pagavus vieną vaiką, atsigėrusį gurkšnelį vandens, jis buvo pririštas mokyklos kieme prie futbolo vartų, nuplikytas karštu vandeniu ir nuplaktas.
Kai kurie vaikai bandė pabėgti iš islamistų kontroliuojamos mokyklos, tačiau tik vienam iš jų pasisekė. Kiti buvo pasmerkti kankinimams, jiems grasinta egzekucijoms.
Kariai galėjo bent valandą laikyti peilį šiems prie gerklės, grasindami bet kurią minutę nupjauti galvą.
Kasdieninės islamo pamokos tęsėsi. Tačiau daugiausiai dėmesio buvo sutelkiama tokios disciplinoms kaip „Kas yra džihadas“, „Džihado tipai“ ir „Kaip įvykdyti džihadą“. Berniukams buvo liepiama mintinai mokytis Koraną. Pagrobėjai rodė vaikams „Islamo valstybės“ vaizdo įrašus, kuriuose nufilmuotos egzekucijos, savižudiški sprogdinimai ir kitokia prievarta. Tokios vaizdinės pamokos tęsėsi iki tol, kol sugedo mokyklos projektorius.
Vieną rytą trys mokiniai buvo išsiųsti kovoti į Kobanį, gimtąjį Lewando miestą. Iš mūšio grįžo tik vienas vaikas, sužeistas kulkos, kurią paleido kurdų moteris-karė.
Liepos pabaigoje Lewandas ir keturi jo draugai suplanavo pabėgimą iš „Islamo valstybės“ kontroliuojamos mokyklos. Paaugliai išlaužė savo kambario duris, prabėgo pro miegantį sargą ir pasislėpė netoliese esančioje statybvietėje. Išaušus rytui vaikai pasiskolino pinigų iš pro šalį keliavusios šeimynos, nuėjo į artimiausią internetinę kavinę ir susisiekė su savo šeima, kuri atsiuntė vairuotoją. Liepos 24 dieną paaugliai grįžo namo.