Pamename, kad 2002-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimuose po pirmo turo J.-M. Le Penas ir UMP lyderis Jacques Chiracas turėjo beveik po vienodai balsų. Š. m. gegužės 29-ąją prancūzai balsuos dėl Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos. Pastarieji apklausų duomenys rodo, kad 58 proc. prancūzų ketina balsuoti „prieš“.

Europos Konstitucija

– Kokią Jūs regite Europos viziją?

– Regiu visiškai išsekusią ES. Tai liberalaus kolektyvizmo valstybių sandrauga, pasmerkta dalytis menkais ekonominiais ištekliais su pasenusiais gyventojais. Jokio dinamizmo: niekas nelenktyniauja, nes geresni, ryžtingesni, darbingesni ir naudingesni nesistengia užimti abejingųjų vietos.

Prancūzijoje nei politikai, nei pati politinė sistema nepajėgios spręsti moderniojo pasaulio problemų. Tai, beje, taikytina daugeliui valstybių. Neturėdami drąsos „demarksizuoti“ Prancūziją politikai šį savo kūdikį perkelia į Europą. Ją tvarko šiurkščiai, nebendradarbiaudami ir nepaisydami vieni kitų nuomonių.

Vis dėlto prancūzų politikai stengsis įrodyti europiečiams, kad jiems labai svarbi visų valstybių ateitis. Taip elgsis ir prezidentas J. Chiracas.

– Lietuva pirmoji iš ES šalių 2004 m. lapkričio 11 d. ratifikavo Europos Konstituciją. „Už“ pasisakė 84 parlamentarai iš 141. Jei Prancūzijos politikai balsuos „už“, Europos Konstitucija bus priimta 2005 m. gegužės 29 d. Kodėl Jūs ketinate balsuoti neigiamai?

– Manau, laimės nepritariantieji. Tokią tautos nuomonę formuoja faktas, jog nė vienas iš materialių pažadų, duotų prieš 30 metų, nebuvo ištesėti. Europoje klesti viskas, kas blogiausia: nedarbas, nusikalstamumas, imigracija, kyla pragyvenimo kainos, smunka pramonė, žemės ūkis ir t. t.

Europos Konstitucija neapima daugelio kilnių vertybių, esančių nacionalinėse konstitucijose, ir neiškelia jų kaip pagrindinio tikslo. Apibrėžiama tik keletas esminių valstybės teisių: nepriklausomybės, asmens laisvės, saugumo, kalbos ir kultūros.

– Pastarieji tyrimai rodo, kad Prancūzijoje daugiau bus pasisakančiųjų prieš Europos Konstituciją. Tačiau retai kalbama apie gausų skaičių neapsisprendusiųjų. Kodėl tiek daug – apie 30 proc. – žmonių negali apsispręsti?

– Kitaip ir negali būti. Žmonės sprendžia tik iš apytikrių vertinimų ar palaikydami kieno nors nuomonę. Jie tiesiog pavargsta bestudijuodami Konstituciją ir galiausiai pasitiki Le Penu – esą jis gerai nuspręs. Agitacinė kampanija skirta įvairiems žmonių sluoksniams.

Nesu įsitikinęs, kad tarp agitatorių yra nors vienas EP narys. Na gerai – dešimt, kurie perskaitė Konstituciją nuo pradžių iki galo. Kadangi aš perskaičiau, galiu teigti, kad ji neblogai parašyta teisiškai. Bet tai gerai paslepia teksto silpnumą. Šios „dujų gamyklos“ technokratai žaliava naudojasi tik todėl, kad ją perdirbo.

EP irgi nesiėmė jam suteiktos įstatymų leidybos iniciatyvos. Man atrodo, kad tai pati svarbiausia demokratinės visuomenės teisė. Vadovaujamasi principu, kad yra Europos Komisija, kuri viską padarys. Taip bus užkonservuotas ir šis demokratijos likutis. Konstitucijos šalininkai teigia, kad joje išsakyti svarbiausi principai. Taip, principų ten yra: geriau būti turtingam ir sveikam, geriau vairuoti kadilaką nei būti vargšu ir ligoniu, važinėjančiu metro. Išties gražus principas, bet vargiai įgyvendinamas... Čia aš ir matau didžiausią bėdą.

– Kokia ateitis laukia Prancūzijos ir Europos nuo 2005 m., jei referendume bus ištarta „ne“?

– Jei bus ištarta „ne“ – to aš karštai linkiu – smukimo mechanizmą pavyks sustabdyti. Vietoj šitų sprendimų, kurie užprogramavo klaidas, griovimą ir t. t., reikėtų pasiūlyti kitus.

Tautos ir Tėvynės sąvokos 21 amžiuje yra ir lieka nepajudinamos – politikos bei dvasios rėmai yra tik vaidyba, deklaruojant nepriklausomybės, identiteto, laisvės, klestėjimo, tautų kultūros gynybą.

Naujosios Europos valstybės

– Per karą Irake dauguma Naujosios Europos narių palaikė amerikiečių įsikišimą. Tai atkreipė J. Chiraco dėmesį. „Puiki proga patylėti, – sakė jis lenkams. – Poziciją palaikančios valstybės iš anksto neapgalvojo pavojaus ir buvo priskirtos prie amerikiečių pusės“. Ar nemanote, kad tokios kalbos šias šalis pratina prie europietiškesnės pozicijos?

– Aš nelinkiu šioms šalims tapti europietiškesnėmis. Turėčiau pripažinti, kad Irakui vienas kartas – tai dar ne įprotis. O prezidento J. Chiraco pozicijos panašios į anksčiau išsakytas Nacionalinio fronto.

Be to, mano nuomone, ES – tai Babelio bokštas, grubi Jungtinių Valstijų kopija, kuri konstituciškai (jei Konstitucija būtų priimta) jau yra NATO vasalai.

– Ar neseniai įvykęs Rytų šalių prisijungimas prie ES kelia grėsmę Europos politikai?

– Jūs man kalbate apie Rytų šalis, kurios, nors ir sunkiai integravosi dėl biudžetų skirtumų, bet natūraliai buvo pakviestos kooperuotis su Europa. Tačiau jūs nekalbate apie šimtamilijoninės Turkijos prisijungimą ir dar daugiau išeivių, kurie nėra nei geografiškai, nei istoriškai, nei kultūriškai Europoje.

– Ką manote apie Turkijos įstojimą į ES?

– Tai mirtinas pavojus. Siūlau palyginimą: kurdami futbolo klubą, nekviečiame regbio ar teniso žaidėjų – kitaip toks klubas taptų „omnisportinis“. Norėdami įkurti pasaulinį klubą, galime kviesti bet kurias pasaulio šalis. Bet kad įkurtumėme Europos klubą – ES – turime suburti šalis, esančias Europoje, bet ne Turkiją, kuri nėra europietiška nei geografiškai ar istoriškai, nei papročiais ar tradicijomis, nei sociologiškai.

Tiesa, įstojimo į ES kriterijai yra tik ideologiniai. Bet kokia pasaulio valstybė, jei tik nėra diktatoriška, gali pretenduoti į Sąjungą. Bet tai varlė, norinti būti tokia didelė kaip jautis. Apsunkinti babelizacijos mes aukojamės nesėkmei.

Noriu atkreipti Europos bičiulių dėmesį, kad nuo šiol didžiosios kalbos, pavyzdžiui, prancūzų kalba, beveik pašalintos iš EP. Ten didžioji dalis dokumentų yra parašyta angliškai.

Vartojant anglų kalbą išvengiama prieglobsčio nesuskaičiuojamam kiekiui vertėjų. Tai reikalavimas, veikiantis demokratiniame ir lygiateisiame Babelio bokšte. Pavyzdžiui, Lietuvai reikia mažiausiai 24 vertėjų, sinchroniškai verčiančių tekstą į vieną kalbą. Norint versti dviem kalbomis, ir vertėjų reikėtų dukart daugiau – 48. Per darbo dieną pasikeičia trys pamainos. Taigi jau reikia 144 vertėjų! Kaina milžiniška, bet kai myli – neskaičiuoji.

Rusija

– Kokią matote Rusijos raidą su Vladimiru Putinu valdžioje?

– Aš nesu aiškiaregys. Patys rusai turi atstatyti 70 metų komunizmo režimo nuniokotą šalį, kitų valstybių požiūriu – ateistinę ir agresyvią. Prezidentas V. Putinas privalo vadovauti milžiniškiems darbams. Autoritetas, kurį jis pelnė demokratiniuose rinkimuose, ir patriotizmas šiam žmogui leidžia vadovauti tokiam dideliam projektui – su visa šiaurine žemyno dalimi nuo Bresto iki Vladivostoko – taikiais ir konstruktyviais metodais.

– Ką manote apie Čečėnijos situaciją? Ar vertinate šį konfliktą kaip Rusijos vidaus reikalą?

– Laimė ar nelaimė – Čečėnija yra Rusijos dalis. Kiršinant musulmonus galima tik paaštrinti Rusijos elgesį. Ši šalis bijo būti apsupta ar sekinama iš vidaus.

– Ar, Jūsų nuomone, Europa turėtų daryti didesnį spaudimą V. Putinui dėl Čečėnijos? Jei taip, tai kodėl taip nesielgia?

– Europos tautos, užuot norėjusios spręsti pasaulio problemas, turėtų susirūpinti savo bėdomis: demografija, imigracija, ekonomika, nedarbu, saugumu.

– Ar Rusija šį konfliktą turėtų laikyti politiniu, ar kariniu?

– Kas gali tikėtis protingo atsakymo į šį klausimą?

– Rusijos karinės pajėgos neseniai nužudė demokratiškai išrinktą Čečėnijos prezidentą Aslaną Maschadovą. Ar nemanote, kad šio konflikto pabaiga jau artėja?

– Prezidentas A. Maschadovas išties buvo išrinktas. Bet jo kova nebuvo pacifistinė ar demokratinė. Ji pritiko tik pilietiniam karui. Jei sprendimo nepavyksta pasiekti derybomis, vargšei čečėnų tautai, kuri nėra vieninga net savo bendroje stovykloje, belieka tik karas.

Ar teisus Valdas Adamkus?

– Lietuvos prezidentas V. Adamkus, asmeniškai pakviestas prezidento V. Putino gegužės 9 d. dalyvauti Maskvoje rengiamose sovietinės kariuomenės pergalės prieš vokišką nacizmą šventėse, atmetė šį kvietimą. Taip pat ir Estijos prezidentas. Ar V. Adamkus politiškai gerai pasielgė?

– Manau, V. Putinas neprivalo prisiimti sovietinės Rusijos praeities. Tai jis turėtų leisti padaryti komunistams. Pažymėčiau, kad Rusijos tarnautojams derėtų jausti atsakomybę dėl nuostolių Baltijos šalims ir rasti su jais kalbą dėl taikios ateities. Štai todėl aš manau, kad Lietuvos ir Estijos prezidentai gerai pasielgė atsisakydami viešėti Maskvoje gegužės 9-ąją.

Politika – labai svarbu, bet ji negali būti atskirta nuo moralės.

Imigracija

– Naujoji Europa tapo tarsi tranzito valstybėmis vargingų šalių gyventojams turtingesnių Vakarų link. Tokia padėtis gali pakeisti požiūrį, kad ES ekonomika pati užpildo vėlavimo spragas. Ar imigracija kelia pavojų ES?

– Masinė imigracija iš trečiųjų šalių, kur neturtingi ir vislūs žmonės už savo sienų tyčia žeminami, o paskui pašalinami – tai mirtinas pavojus Europai ir Europos tautoms, jos bus pasmerktos išnykti, jei Europos Konstituciją priims 25 Sąjungos nariai.

– Kokią imigracijos politiką siūlytumėte vykdyti Europoje?

– Siūlyčiau atstatyti šalims jų nepriklausomybę ir atsakomybę. Įvesti imigracijos kvotą. Glaudžiai bendradarbiauti su kitomis Europos šalimis. Šalims eksportuotojoms suteikti daugiau teisių.

– Kokią matote prancūzų tautos ir kitų Europos šalių plėtrą po 50 ar 100 metų?

– Demografinis ir socialinis skirtumas – tai bėda, kuri gyvuos dar vieną ar du dešimtmečius. Europos civilizacija išgyvens spalvingiausią pasaulio istoriją.

– Kaip Europoje padidinti gimstamumą?

– Didžiulės imigracijos kontekste reikia pakeisti demografinę politiką. Ji privalo būti aktyvi ir ambicinga, apimti šeimos politiką. Siaura bendrijos pagalba šios bėdos neišspręs. Turi būti vykdoma socialinė, moralinė ir politinė šeimos reabilitacija. Be šios vienintelės veiksmingos politikos senstančios ir skurstančios Europos tautos bus paskandintos ir nugramzdintos vergovėje.

2007-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimai

– Ar kelsite kandidatūrą į prezidentus per artimiausius rinkimus, 2007-ųjų gegužę?

– Taip, nes turiu galios ir noro ginti savo šalį su Nacionaliniu fronto darbuotojų ir aktyvistų pagalba. Asmeninių ambicijų nepuoselėju.

– Ar tikitės dar kartą, kaip ir 2002-ųjų gegužę, patekti į antrąjį rinkimų turą?

– Manau, aplinkybės gali lemti ir tokį rezultatą. Neatmetu populiariųjų ir nacionalinių jėgų pergalės.

– Jūsų nuomone, kas laimės dvikovą tarp prezidento J. Chiraco ir UMP prezidento, buvusio vidaus reikalų ir finansų ministro Nicolas Sarkozy?

– Nesu artimas širakietiškam serialui, bet manau, kad rungtynės Sarkozy–Chirac gali prišaukti Prancūzijos politikos pavasarį, kaip La Fonteno pasakėčioje apie Kvailį ir Bylininkus.

– Ar galvojate apie Lionelio Jospino grįžimą – kaip PS kandidatą?

– Tikrai regiu PS dramblių grūstį prie prezidento trasos įėjimo. L. Jospinas – tik vienas iš jų. Jo pralaimėjimas 2002-aisiais (pirmame rinkimų ture) nerodo į jį investuojančių asmenų naudai. Manau, kad PS norėtų tapti moderni ir pristatyti moterį. Galbūt tai bus Segolene Royal, PS generalinio sekretoriaus žmona? Koks spyris į Respublikos veidą!

2002-ųjų Prancūzijos prezidento rinkimų pirmo turo rezultatai

Jacques Chiracas (UMP, kartu su RPR) 19,88 proc. (5 665 855 balsai)
Jeanas-Marie Le Penas (FN) 16,86 proc. (4 804 713 balsų)
Lionelis Jospinas (PS) 16,18 proc. (4 610 113 balsų)

Antro turo rezultatai Jacques Chiracas (RPR) 82,06 proc. (25 537 956 balsai)
Jeanas-Marie Le Penas (FN) 17,94 proc. (5 525 032 balsai)

Europos Parlamentas

2005 m. kovo 7 d. rašytinis pareiškimas dėl Jeano-Marie Le Peno teiginio, kad nacių okupacija Prancūzijoje „nebuvo labai nehumaniška“, paneigimo. Pateikė Glynas Fordas:

1. Kadangi neseniai interviu Prancūzijos neofašistiniam laikraščiui Rivarol Jeanas-Marie Le Penas teigė, kad „bent jau Prancūzijoje vokiečių okupacija nebuvo labai nehumaniška“.

2. Pabrėždamas, kad per okupaciją iš Prancūzijos į koncentracijos stovyklas buvo deportuota 76 000 žydų ir tik 2 500 iš jų liko gyvi.

3. Kadangi Štruthofo koncentracijos stovykloje Prancūzijoje žuvo šimtai tūkstančių žmonių;

4. Atmindamas daugelį žydų, romų, pasipriešinimo kovotojų ir kitų gyventojų žudynių per okupaciją.

a) Atsiriboja nuo Jeano-Marie Le Peno ir jo pasekėjų Parlamente pažiūrų.

b) Paveda Pirmininkui perduoti šį pareiškimą kartu su jį pasirašiusiųjų pavardėmis Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams bei žydų organizacijoms ir Prancūzijos pasipriešinimo kovotojų draugijoms.

Vertė Julija Jakubauskaitė

Šaltinis
Savaitraštis "Laikas"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją