„Tiesai“ jauna lietuvė teigė, kad jai svarbiausia keliaujant paskui savo tikslą – žmogiškumas bei gebėjimas girdėti, ką pataria nuojauta. Ir dar: mergina įsitikinusi, kad dažnai sėkmės link judančiam žmogui koją pakiša taisyklės. Pati Agnė jų vengia ir jas nuolat laužo.
– Kaip prasidėjo tavo kelias Švedijoje?
– Išvažiavau studijuoti susiradusi patinkantį universitetą, kur dabar ir mokausi – Karolinskos institutą. Pradžia buvo tarsi atostogos, bet jos labai greitai baigėsi. Dabar žiūrėdama atgal sakau, kad buvo sunku.
Didžiausias smūgis buvo, kai supratau, kad ten, kur noriu, tikrai nėra lengva įstoti (dėl nemokamo mokslo užsieniečiai turi atskirą stojimo kvotą, ir mums yra skirtos vos kelios vietos visoje programoje), kad reikės pereiti ilgus vargo kelius, kad galėčiau mokysiuosi tai, ką noriu, ir ten, kur noriu. Švediškai nemokėjau (galėjau pasakyti tik savo vardą), ir tai, matyt, buvo didžiausias sunkumas. Tą sunkumą aš pati gana greitai paverčiau privalumu, nes būtent ši situacija mane privertė kuo greičiau susirasti draugų švedų ir išmokti kalbą su jais bendraujant.
Bet juk keliaujant svetur visada gali atsitikti kažkas, ko nebūsi numačiusi ar suplanavusi, tad nervintis neverta. Reikia tiesiog susitaikyti su esama situacija, būti ten ir dabar, mėginti geriausiai ją išgyventi ir, svarbiausia, mėgautis, nes smagiausi dalykai nutinka neplanuotai.
– Į Švediją išvykai turėdama aiškų tikslą, tačiau tai buvo ne pirma tavo kelionė svetur. Kokie nuotykiai išliko atmintyje?
Nusprendžiau važiuoti savanoriauti – mokyti mažamečius vaikus, o po pamokų šokti su jais. Per pažįstamus vienoje iš Švedijos organizacijų susiradau šeimą, kuri priėmė gyventi.
Važiavau viena, tuomet dar nebuvo aišku, kur dirbsiu, bet šiek tiek informacijos apie šalį turėjau.
Didžiausi rūpesčiai prieš išvykstant buvo skiepai ir turistinė viza. Jau kelionėje susidūriau su nesklandumais, tačiau jie nublanko prieš tuos, kurie manęs laukė nuvykus į Tanzaniją. Pas tą šeimą atvykau be bagažo, jis liko Katare, Dohoje. Daiktus, pasiklydusius per jungiamąjį skrydį, atgauti buvo ne taip paprasta dar ir dėl to, kad kaimelio gyventojai neturi tikslių adresų. Labai džiaugiausi, kad šiuos rūpesčius man padėjo išspręsti šeimos, kur gyvenau, galva, tad lagaminą atgavau jau po savaitės.
Atvykus mane „pasitiko“ dar didesnis nesusipratimas. Dirbant savanore reikia turėti darbo vizą. Ją įsigyti privaloma atvykus į vietą, migracijos tarnyboje, tad viskas ėjosi beveik pagal planą. Prieš išvykstant mane įspėjo apie Tanzanijoje klestinčią korupciją, nešvariai tvarkomus reikalus. Vėliau paaiškėjo, kad ne tik reikia duoti kyšius, bet ir turėti kitų gebėjimų, kad suvoktum, kaip toje šalyje tvarkomi reikalai.
Atvykimo vakarą šeimos galvos buvau paprašyta atiduoti pasą tam, kad jo giminaičio draugo brolio draugas, dirbantis migracijos tarnyboje, uždėtų darbo vizos antspaudą. Sunku apibūdinti, kokie jausmai mane tuomet aplankė... Šeimos nepažinojau, atvykau vėlai vakare, viena, be bagažo, o man buvo laužyta anglų kalba paaiškinta, jog jeigu pati važiuosiu į migracijos tarnybą rytojaus dieną, tai pralauksiu keletą dienų eilėje, nes antspaudus deda tik vienas dėdė, jo darbo valandos trumpos, vėliau man bus išrašyta maždaug 800 dolerių bauda, kad neva jau dirbau be vizos. Viskas skambėjo labai neįtikėtinai, tad paso atiduoti nieku gyvu nenorėjau. Galvoje sukosi mamos išsakyti bauginimai, kaip mane parduos, išveš ir kaip nebegrįšiu.
Tą naktį tuose namuose užkūriau tikrą pirtį – Baba (šeimos tėvas) buvo priverstas skambinti tam draugui iš migracijos tarnybos, kad jis mane įtikintų atiduoti pasą. Ilgas pokalbis telefonu manęs nenuramino, ir aš pasakiau, kad paso negaus. Galiausiai, namuose pasirodė uniformuotas dėdė iš migracijos tarnybos su pažymėjimu. Žinojau, jog rizikuoju atiduodama jam savo pasą ir, prisimenu, jog naktis nebuvo viena mieliausių. Susipykusi su šeima ir, galų gale, likusi be svarbiausio savo dokumento neradau sau vietos iki pat kitos dienos priešpiečių, kai pasas su darbo vizos antspaudu sugrįžo į mano rankas.
Bet šeima pasitaikė labai supratinga. Jie mane ramino ir džiaugėsi, jog turiu tokį charakterį. Sakė, kad visiškai supranta mano nepasitikėjimą, ir jis čia bus labai naudingas.
– Kad ir koks būtų tvirtas charakteris, tačiau kultūrinių skirtumų įveikti jis turbūt nepadeda, nes prie jų tiesiog reikia prisitaikyti. Kas buvo sunkiausia?
– Su didžiausiais kultūriniais skirtumais susidūriau Tanzanijoje. Kitas žemynas ryškiai parodė, kaip įvairiai žmonės gali gyventi, kokius skirtingus įpročius ir pažiūras turėti. Ten gyvenau tradicinėje afrikietiškoje šeimoje, kurių gyvenimo būdas nuolat mane stebino. Patriarchalinė šeimos santvarka ten tokia stipri, kad kai kurios situacijos priversdavo pasijusti nepatogiai. Perdėta pagarba „šeimos galvai“, mano nuomone, kitus šeimos narius priversdavo žemintis.
Nepaisant to, jie nuostabūs žmonės, atviraširdžiai ir geri. Aš kartais sakau: visi mes iš to paties molio drėbti, o skirtybių esama visur. Kartais už tavo kaimyno durų vyksta labiau nepriimtini dalykai nei namuose kitame žemyne.
Esu labai tolerantiška ir atvira, manau, kad kiekvienas žmogus neturėtų bėdų bendraudamas, jei tik atrastų savyje didelį norą pažinti, suprasti ir mokytis. Nors Švedijoje gyvenu tik ketvirtus metus, bet spėjau susidaryti gan išsamų vaizdą apie šeimos santykius ir bendravimą joje. Ir jis man kur kas aiškesnis nei lietuvių, gal todėl, kad čia lengva pastebėti vyraujančius standartus ir įpročius.
Visa Švedijos visuomenė yra paremta lygių teisių principais, kurie, mano nuomone, yra pagrindas sukurti darnią ir sveiką šeimą.
Tik atsikrausčius čia buvo neįprasta matyti tiek daug tėvelių su mažamečius vaikais. Tėvo vaidmuo laukiantis kūdikio yra žymiai svarbesnis nei galėtų atrodyti, gal todėl vaikai čia turi tokį pat artimą ir gerą ryšį ir su mama, ir su tėčiu. Lygiaverčiai santykiai vyrauja ne tik šeimos kūrimo stadijoje, bet ir jau pačioje vyro bei moters pažinties pradžioje. Prieiti ir užkalbinti kitos lyties atstovą vakarėlyje yra priimta tiek merginai, tiek vaikinui.
Ir, pripažinsiu, tai man nebuvo labai įprasta. Man, kaip lietuvaitei, kartais būdavo sunku įsivaizduoti save pačią pirmą prieinančią prie į akį kritusio vaikino. Lietuvoje galbūt vienas mieliausių dalykų, kurių pasiilgstu gyvendama svetur, ir yra vyriškas asistavimas, kai man atidaromos durys ar pasisiūloma į pagalbą, kai nešu sunkų lagaminą.
– Mokytis greičiausiai nėra lengva, bet laisvo laiko turbūt surandi. Kaip mėgsti jį praleisti?
– Kaip tik šią vasarą perstojau į naują specialybę – fizioterapiją Karolinskos institute. Pastaruosius pusę metų ten pat mokiausi farmakologiją. Artimiausias planas yra įstoti į gydytojo programą. Laisvu metu dirbu su neįgaliais vaikais, tiksliau, su vienu.
Laiko viskam trūksta, o jau kiek jo lieka, visą laisvalaikį atiduodu šokiams. Šokti pradėjau dar būdama darželyje, ir nuo to laiko iki dabar išbandžiau tikrai nemažai šokio stilių. Pradinėje klasėje pradėjau lankyti muzikos mokyklą, tad muzika mane lydėjo visur. Tačiau sėdėti ir groti instrumentu neprilygo sukiojimuisi šokio aikštelėje, tada ir supratau, kad tikroji mano aistra – šokiai.
Mėgstamiausią šokio stilių hip-hopą atradau jau bene prieš 6 metus, prieš tai esu šokusi vadinamuosius šou šokius. O atsikrausčiusi į Stokholmą pradėjau judėti ir latino ritmais: salsa, kizomba, bačiata.
Trūksta laiko mano mėgstamiausiam užsiėmimui – kelionėms. Primenu sau, kad viską galiu, jeigu tik noriu, tad kartkartėmis tik turiu perdėlioti savo prioritetus.
Galvoje dažnai sukasi mintis, kad tik mes patys sau statome sienas ir patys jas griauname. Tad su šia mintimi ir susiesiu patarimą visiems: nestatyti sienų ten, kur jų nereikia. Atviru protu gyventi yra daug lengviau ir paprasčiau, ypač pasirinkus keliautojo kelią. Ir supraskite teisingai: atsargumas su šiuo patarimu neturi nieko bendra.