DELFI pateikia K. Mišinienės komentarą apie socializacijos centruose augančius vaikus ir juos auklėjančius pedagogus.

„O vis tik šioje diskusijoje skaudžiausia – vaikų socializacijos centrų steigėjų tyla. Jei prieš kelis metus dar girdėjosi „negerai, reikia kažką daryti“, skambėjo neapibrėžti siūlymai dėl užimtumo šiose nepilnamečių laisvės apribojimo įstaigose, tai šiandien – tyla. Vaikai prievartauja vienas kitą, žalojasi, bėga iš šių „namų“ nutaikę menkiausią progą, mušasi tarpusavyje ar su auklėtojais – Švietimo ir mokslo ministerija stoiškai viską iškenčia. Auklėtojai žvėrys? Tikriausiai. Vaikai su baisiais nusikaltėlių genais? Žinoma.

Tačiau auklėtojų sadistų yra, ko gero, vienetai, o biologinis determinizmas – vis dar, deja, mūsų socialinių darbuotojų ir pedagogų mėgstamiausia teorija – seniai paneigta atgyvena.

Tiek iš šono žvelgiant, tiek arčiau susipažinus su vaikų socializacijos centrais, susidaro įspūdis, kad šių centrų kūrėjai, sumanytojai, kažkada taip entuziastingai propagavę šį vidutinės priežiūros kelią, dabar yra tiesiog – pasislėpę. Nepavyko sumanymas? O gal niekada iki galo ir nebuvo pragalvota, kaip bus padedama sudėtingiems, nusikaltusiems, sutrikusiems paaugliams? Lengva ranka šie jaunuoliai buvo patikėti be darbo likusiems vyresnio amžiaus pedagogams – ir kova už būvį prasidėjo. Abiejų pusių.

Kristina Mišinienė
Vis tik negarbingiausias, mano nuomone, ŠMM bei ją kuruojančių žinybų poelgis yra netiesioginis, bet pastovus visuomenės kurstymas prieš šiuos nelaimingus vaikus. Piktinatės centre tvyrančiu šlapimo tvaiku, neklusniųjų uždarymu karcerin ar fizinėmis bausmėmis? O ar žinote, UŽ KĄ jie čia atsidūrė?! Norėtumėte tokius ar tokias sutikti prie savo namų durų?! Pilietis sutrikęs pradeda trauktis – ai, tegu jie ten tarpusavyje aiškinasi savo reikalus, kas čia supaisys, kur tiesa. Juk jeigu šie paaugliai būtų „normalūs“, „verti pagalbos“ – kaip, pavyzdžiui, mūsiškiai – valstybė tikrai kitaip su jais elgtųsi..

Šiandien Veliučionių vaikų socializacijos buvusių darbuotojų ir auklėtinių bylą išgyvenu kaip didžiausią gėdą ir skausmą. Nėra svarbu, kuri pusė meluoja ar sako tiesą. Triumfuojantis išteisintas kolektyvas ( na, tik „vienas išmuštas priekinis dantis“) man simbolizuoja valstybinį fiasko kovoje už mūsų vaikų fizinę ir psichinę sveikatą, už galimybę kiekvienam jų surasti savo vietą visuomenėje.

Turėdami savo šalyje gražias socialinės pedagogikos, nepilnamečių justicijos tradicijas, didelį būrį mokslininkų, besidominčių delinkventinio jaunimo problemomis – paprašykime Švietimo ir mokslo ministerijos pasitelkti šiuos ekspertus ir sukurti efektyvias vaikų socializavimo programas šešiuose vaikų socializacijos centruose. Paprašykime Vyriausybės užsiimti šių programų įgyvendinimu.

Tik 6 centrai. Net 250 vaikų“.