V.Laučius. Seksas ir miestas. Ir abortų draudimas

(233)

Filosofinis neraštingumas savaime nėra yda, kol netampa geidžiama norma svarstant, kas žmogui arba valstybei būtų gera ir bloga. Nes šitai svarstant visada neprošal pirmiau išsiaiškinti, kas yra žmogus. Tai savo ruožtu – filosofinis klausimas, tradiciškai ne tik turintis politinių konotacijų, bet ir, kaip sakė Edmundas Burke‘as, grindžiantis ir įgalinantis politikos suvokimą.

Šiuo atžvilgiu kartais teisinga teigti, jog žmogus, kaip rašo savo komentare apie abortų draudimą Nida Vasiliauskaitė, yra „ne gamtinė tikrovė, o sociopolitinė kategorija“.

Žinoma, galime sakyti „ir... ir“, užuot vien priešinę žmogaus gamtiškumą politiškumui. Tačiau klasikinė tradicija moko, jog racionalumas, kalba ir politiškumas yra savybės, išskiriančios žmogų iš gyvūnijos pasaulio. Būtent šis esminis išskirtinumas, o ne tai, kas subendrina mus su gyvuliu – savisauga, mityba, kova dėl galios, poravimasis ir dauginimasis – daro žmogų pajėgų tapti tikru, visaverčiu, „žmogišku“ žmogumi.

Tiek, kiek sutartume šiuo klausimu, mums gali būti pakeliui su N. Vasiliauskaite. Tik vargu tai būtų ilgas kelias: pernelyg skiriasi filosofiniai pasaulėvaizdžiai ir idėjinės orientacijos. N. Vasiliauskaitė atstovauja „naujajai kairei“; aš save priskiriu seniausiai – aristoteliškajai – konservatyviajai „dešinei“.

Ir nors kitas lietuviškosios „Naujosios kairės“ idėjinis lyderis Andrius Bielskis mėgina persivilioti Aristotelį į kairę, esama vilties, jog šis teorinis mėginimas nepavyks.

DELFI puslapiuose neseniai susikirtusios N. Vasiliauskaitės ir Tomo Baranausko pozicijos dėl abortų draudimo yra gana pavaizdus atvejis, kai filosofinis neraštingumas tampa yda ir paverčiamas tūžmingos propagandos ginklu.

Kaip istorikas T. Baranauskas turbūt jaučiasi pašalinęs iš kelio didžiuosius konkurentus – Alfredą Bumblauską, Alvydą Nikžentaitį, Česlovą Laurinavičių. A. Bumblausko nuomonę jis viešai vadina „tauškalais“, „bulvarine žurnalistika“ ir kitokiais panašiais žodžiais, turinčiais, matyt, liudyti intelektinį jaunojo kritiko pranašumą.

Tačiau žymesnių istorikų „atsargos“ Lietuvoje nėra begalinės, ir jų agresyviajam kolegai akivaizdžiai ėmė trūkti raiškos erdvės. Kur buvusi, kur nebuvusi pasipainiojo filosofija – ir štai T. Baranauskui užkliuvo N. Vasiliauskaitė su jos požiūriu į abortų draudimo problemą. T. Baranauskas sako galįs pamanyti, kad autorė dėl savo pozicijos, kitokios nei jo įsitikinimai, „atstovauja atgimstančiam nacizmui ar fašizmui“.

T. Baranausko straipsnis vadinasi „Kai pritrūksta logikos“. Taiklus, savikritiškas pavadinimas.

Devynioliktais nepriklausomybės metais valstybė, užuot gebėjusi sutvarkyti savo viešąjį sektorių, pagerinti padėtį sveikatos apsaugos ir švietimo sistemose, kišasi net ne į privačią, o braunasi į intymią žmonių gyvenimo erdvę ir imasi tvarką daryti ten, kur jos to veik niekas neprašo.
Vladimiras Laučius:
Politologas Laurence‘as Britt‘as, tyrinėjęs septynis fašistinius ar fašizmo bruožų turinčius politinius režimus – Hitlerio Vokietijos, Mussolinio Italijos, Franco Ispanijos, Salazaro Portugalijos, Papadopoulo Graikijos, Pinocheto Čilės ir Suharto Indonezijos – kaip vieną esminių subendrinančių jų bruožų išskiria valdžios nuostatą drausti abortus. Bet T. Baranauskas verčia tikrovę aukštyn kojomis: jam šie režimai, matyt, humaniški, o štai N. Vasiliauskaitės pozicija – „profašistinė“.

Gerai, kad jo straipsnis vadinasi „Kai pritrūksta logikos“; kitaip skaitytojas nesuprastų, kur šuo pakastas.

T. Baranausko tekstas išmargintas besikartojančiais užkalbėjimais: „su logika N. Vasiliauskaitė nedraugauja“, „šlubuoja logika“, „nėra teiginių, kurie nebūtų loginių klaidų pavyzdžiai“, „logikos grandinė galutinai nutrūksta“ ir panašiai. Tokia lektūra veikiau primena šamanizmo apeigas nei žmogaus, turinčio svarių argumentų, kalbėjimą.

Filosofės teiginį, kad žmogus yra „sociopolitinė kategorija“, nepailstantis priekabiauti jos oponentas mikliai sukarikatūrina ir suveda į nacių sprendimą nelaikyti žmonėmis čigonų ir žydų. Tačiau N. Vasiliauskaitė juk savo straipsnyje nesuteikia teiginiui apie konvencinį visuomenės sprendimą, ką laikysime žmogumi, normatyvaus turinio. Jei autorė viso labo tik konstatuoja, kad vyrauja būtent tokia politinė praktika, tai oponento reikalas yra, užuot kartojus, kaip sugedusi plokštelė, apie logikos nebuvimą, parodyti, jog praktika yra visai kitokia.

Taip ir lieka neaišku, kokiu pagrindu kabinėjamasi. Išties konvencinį žmogaus statuso pobūdį liudija kad ir šių dienų liberaliųjų demokratijų praktika nustatinėti vadinamąsias gyvūnų teises. Nors sveikas protas byloja, kad nei žuvis, nei kiškutis teisių neturi, kad teisės yra grynai žmogiškas bios politikos atributas.

Tačiau sentimentali šiuolaikinė visuomenė, iškelianti į padanges gyvuliškąjį žmogaus pradą – gyvybę kaip tokią, o ne dorybę ir dorybingą gyvenimą kaip didžiausią vertybę, taip pat reprodukcinę funkciją, vartojimą ir savisaugą – lengvai projektuoja žmogaus teisių sampratą į gyvūnijos pasaulį, kartu suteikdama pastarajam „žmogišką veidą“. Šis faunos „sužmoginimo“ reiškinys yra ne kas kita, kaip šiuolaikinės konvencinės žmogiškumo traktuotės padarinys.

Visai kitokia yra klasikinė žmogaus prigimties traktuotė. Pagal ją, dorybingas, „geras gyvenimas“ („good life“) yra aukščiau gyvenimo kaip tokio („life as such“). Kitaip tariant, gyvenimas, kuriuo realizuojama intelektinė, socialinė ir moralinė žmogaus prigimtis yra vertingesnis už gyvybę, kuri tėra sąlygą atsirasti gyvenimui ir „geram gyvenimui“.

Abortų draudimo klausimu šiuo atžvilgiu reikėtų lyginti ne tiek „pro-choice“ ir „pro-life“ nuostatas, kiek „pro-life“ ir „pro-good-life“ pažiūras. Pirma priešprieša atspindėtų daugiau liberalizmo ir šiuolaikinio konservatizmo sankirtą; antra šių prieštarų atitinka šiuolaikinio ir klasikinio konservatizmų skirtį. Čia glūdi ir atsakymas į klausimą, kaip gali būti, kad kai kurie konservatizmo gynėjai, net ir nebūdami liberalūs („pro-choice“) konservatoriai, gali prieštarauti abortų draudimui valstybės lygiu.

Vaiko atėjimas į šį pasaulį ir jo auginimas, ugdymas yra viena svarbiausių ir gražiausių žmogaus gyvenimo, santykio su artimaisiais sričių. Tai vertybė, kurią pripažįsta ir instinktai, ir protas. Absurdiška būtų tai neigti ir kaip nors smerkti bei laužyti gamtos tvarką.

Tačiau reprodukcijos procesas nėra aukščiausia ir išskirtinė žmogaus gyvenimo paskirtis, išreiškianti aukštesnę už gyvūnijos žmogaus – asmenybės prigimtį. Savo ruožtu susiduriančios vertybės, konfliktuojantys gyvenimo prioritetai visada buvo ir bus problema, kurią klaida būtų spręsti valstybės prievartos įrankiais ir prieš visuomenės valią priimamais įstatymais.

Taip, embrionas yra gyvybė, bet dar nėra gyvenimas, dar nėra žmogus. Tie, kurie kaltina vaikų žudymu moteris, priimančias itin sunkius sprendimus dėl aborto, taip pat savo darbą teisėtai dirbančius medikus, patys yra ne kas kita, o psichologiniai smurtautojai, atliekantys žiaurų ir destruktyvų vaidmenį. Žmonės, kuriems ir taip nelengva, dar patiria juos terorizuojančių fanatikų moralinį presingą.

Kai įvairaus plauko moralistai imasi psichologinio teroro kampanijų, jų argumentai dažnai susiveda į sentimentalius pagraudenimus, paverkšlenimus ir „pamokančių“ istorijų pasakojimus. Pasitelkiamos draugių, pažįstamų, giminaičių istorijos, nuteikiančios prieš abortus (tarytum kažkam jie labai patinka). Viešųjų ryšių atžvilgiu tai perspektyvi ir nerizikinga pozicija: esi „humaniškas“, „nepaprastai moralus“ ir gali šventeiviškai koneveikti net ne savo oponentų mintis, o jų asmenybes.

Prasideda rašinėjimas ad hominem. Ir kuo aršesnė abortus draudžiančiųjų pozicija, kuo neva „krikščioniškesnė“ ar „humaniškesnė“ jų motyvacija, tuo paprastai kvailesni būna jų argumentai ir šlykštesni išpuoliai prieš kitaminčius.

Isteriškas argumentas dėl „vaikų žudymo“ ir „fašizmo“ apskritai neturi poleminės vertės svarstant abortų problemą Europos Sąjungos (ES) kontekste. Beveik visose ES valstybėse abortai legalizuoti. Tai ką – mes įstojome į fašistų, žudikų Bendriją? Gal komentatoriai ir politikai, aktyviai vartojantys „žudymo“ ir „fašizmo“ leksiką, suformuluotų tiksliau savo požiūrį į ES ir paaiškintų, kodėl neagitavo atsisakyti narystės „žudikų sąjungoje“?

Galiausiai fanatiškų moralistų vis peršama mintis, kad abortų draudimo priešininkai yra „už abortus“ ir juos propaguoja, akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir tėra pigus propagandinis triukas. Būti prieš abortų draudimą valstybės lygiu anaiptol ne tas pat, kas tvirtinti, jog nėštumo nutraukimas – gera ir skatintina šeimos planavimo forma.

Nėštumo nutraukimas gali būti daugybės psichologinių, fiziologinių, ekonominių bei kitokių aplinkybių padarinys. Neįmanoma iš anksto numatyti visų konkrečių aplinkybių, veiksnių ir atvejų bei protingai pritaikyti jiems vieną bendrą – abortų draudimo su retomis išimtimis – taisyklę.

Konservatyvi praktinės išminties (phronesis) nuostata šiuo atžvilgiu reikalautų iš politikų daugiau pastangų, sudarančių geresnes sąlygas tiek vienišoms mamoms, tiek pilnoms šeimoms auginti vaikus, o ne drakoniškų įstatymų, verčiančių gimdyti per prievartą ir dar diskriminuojančių vienišas motinas. Keista, kad ši paprasta tiesa taip sunkiai įkandama kai kurioms konservatorių ir jų naujų ideologinių sąjungininkių – „darbiečių“ parlamentarėms.

Ir dar keisčiau, kad devynioliktais nepriklausomybės metais valstybė, užuot gebėjusi sutvarkyti savo viešąjį sektorių, pagerinti padėtį sveikatos apsaugos ir švietimo sistemose, kišasi net ne į privačią, o braunasi į intymią žmonių gyvenimo erdvę ir imasi tvarką daryti ten, kur jos to veik niekas neprašo. Didesnio absurdo nesugalvosi: bestuburėse politinės valdžios institucijose šeimininkauja didysis verslas, o mūsų intymiuose gyvenimuose šeimininkaus moralizuojanti ir pamokslaujanti politinė valdžia.

Politinis gyvenimas neturi persikelti į žmonių privačias erdves (idia, oikos), į mūsų miegamuosius ir lovas. Savo ruožtu intymūs santykiai nėra politinio miesto (polis) reikalas – jie netvarkomi politinių sprendimų agoroje. Šiuo požiūriu seksas ir miestas, kitaip nei šiais žodžiais pavadintame amerikiečių seriale, turi būti ne tik atskirti, bet ir vienas nuo kito patikimai apsaugoti.

Šaltinis: www.DELFI.lt
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Naujausios žinios