Vienintelis tokio tipo keltas visoje šalyje Širvintų rajone esantį Čiobiškį sujungia su Kaišiadorių rajonui priklausančiais Padaliais. Per keletą minučių G. Dzeventausko vairuojamas keltas mūsų automobilį iš Čiobiškio perkėlė į Padalius. Sausuma būtų reikėję važiuoti per 80 kilometrų.

„Pavasarį ir rudenį, jei per dieną pravažiuoja 4 mašinos – fantastiškas rezultatas. Savaitgaliais šiek tiek daugiau. Dažnas reiškinys, kada niekas nepravažiuoja“, – kalbėdamas su DELFI, neslėpė G. Dzementauskas.

Persikėlimas automobiliu kainuoja 4,5 euro, pėsčiajam tenka mokėti 1,5 euro.

Vyras sako iš dalies tuo užsiimantis iš altruistinių paskatų. Vasaros sezono metu daugiausia keliasi poilsiautojai. Labiausiai keltas domina vaikus. Rudeniop dažniau tenka perkelti ūkininkus, lašišų gaudytojus.

Metaliniais lynais pritvirtintą keltą stumia upės tėkmė. Keltininko aiškinimu, upės tėkmė su keltu sudaro kampą, iš priekio atitekantis vanduo jį nustumia. Vairas reikalingas tinkamam kampui išlaikyti.

„Kelto veikimo principas niekuo nepakito nuo 1935 m., netgi prieplaukos tos pačios. Pasikeitė tik tai, kad dabar dalinai reguliuojamas prieplaukų aukštis. Pasikeitė ir medžiagos – anksčiau keltas buvo medinis, dabar – metalinis. O šiaip visas principas tas pats“, – aiškina pašnekovas, tęsiantis senelio ir tėvo pradėtą amatą.

G. Dzeventauskas gavo žemės ūkio ministro patvirtintą tautinio paveldo produkto sertifikatą. Juo pripažįstama, kad vyras teikia keltininko paslaugas.

„Tik užpildžius paraišką, man kitą dieną paskambino ir pasakė, kad būsiu pirmas Lietuvoje amatininkas, kuris teikia paslaugą. Lietuvoje nebeliko tradicinių paslaugų teikėjų“, – prisimena pašnekovas.

Kadangi iš kelto išgyventi nebūtų įmanoma, G. Dzeventauskas užsiima ir baidarių nuoma. Jis gyvena šalia trijų upių – Neries, Musės, Širvintos. Turistai gali apsistoti stovyklavietėje, išsinuomoti kubilą.

Regi kaimų tuštėjimą ir emigraciją

Žiemas G. Dzeventauskas leidžia Kaune, šiltuoju metų laiku būna Padaliuose.

„Čia kiti privalumai. Pirma, čia niekas nekvaršina galvos, grynas oras. Atvažiavo mašina – perkėlei, uždirbai, neatvažiavo – mat jį perkūnas. Niekur neskubi, o mieste visą laiką reikėdavo bėgti. Grįžtu vasarą į Kauną tvarkyti reikalų ir stebiuosi, kaip visi skuba, neturi laiko, kažkoks chaosas. O čia ramybė, rytiniai rūkai, paukščiai, grynas oras. Laiko ne uždarbis, o gyvenimo būdas“, – kalbėjo G. Dzeventauskas.
Gediminas Dzeventauskas

Gyvendamas ant Neries kranto, vyras prisižiūri gyvūnų. Jam tenka matyti Nerimi plaukiančių briedžių ir stirnų. Beje, stirnos pasakoja jis, plaukia ypatingai greitai, greičiau už bebrą. Taip pat keltininkas mato šermuonėlių, zuikių, lapių.

„Realiai nebėra žmonių, kas turi rankas ir noro dirbti, iš kaimo pabėga“, – situaciją aplinkiniuose kaimuose nupasakojo G. Dzeventauskas.

Jo žiniomis, tarpukariu, Antano Smetonos laikais, kaime buvo 28 sodybos. Dabar belikę koks penketas pensinio amžiaus žmonių.

„Demografinė padėtis žiauri. Štai šįmet kėlėsi 55-60 metų moteriškė, sakė, viskas – metu verslus, viską išparduodu, nebeįmanoma, bėgu iš Lietuvos. Net tokiame amžiuje žmonės mąsto“, – kalbėjo pašnekovas, kuriam greitai dėl klientų trūkumo gali tekti atsisakyti šios kiek egzotiškos veiklos.

Lankėsi pats A. Smetona

Kaip viskas prasidėjo? 1934 m. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su būriu inžinierių lankėsi Čiobiškyje. Čia vyrai vertino dar 1916 m. vokiečių pastatyto ir pavasario ledonešių nuolat apgriaunamo tilto būklę. Nuspręsta, kad pigiau statyti naują tiltą nei atnaujinti seną. Dėl lėšų stygiaus tiltą išlaikyti žiemą jis buvo visai nugriautas.

Todėl 1935 m. du kaimynai, Gedimino senelis Jurgis Dzeventauskas ir Andrius Raudeliūnas iš Paliemenės kaimo, nusprendė įsigyti keltą ir vietoje buvusio tilto padaryti perkėlą. Nagingą dailidę jie rado Jonavoje. Keltas kainavo net tris tūkstančius litų.

Baigus darbą, iškilo problema – kaip keltą prieš srovę atplukdyti į vietą? Rasta išeitis – prie plausto rišti virves, kitus jų galus pritvirtinant prie arklių pavalkų. Taigi arkliai 30 kilometrų ėjo krantu, plaustas lėtai judėjo vandeniu, kol galiausiai pasiekė Čiobiškį. 1935 m. keltas pradėjo veikti, o karo metais turėjo plukdyti ir rusų, ir vokiečių karius. Karo metais ruso kareivio paleista granata keltą apgadino ir šis nustojo veikti.

Sovietmečiu keltas veiklą atnaujino. 1978 m., Gedimino tėvo iniciatyva, kolūkis nupirko iki tol Druskininkuose plaukiojusį metalinį keltą. Jis atvežtas į Čiobiškį ir pritaikytas Neriai.

Kolūkiui iširus neveikiančius kelto įrenginius nupirko trečios kartos keltininkas Gediminas. Jis atnaujino kelto darbą.