Izraeliui taip pat visai prie širdies naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris ryžosi smogti Basharo al-Assado režimui, kai šis panaudojo cheminį ginklą prieš sirus Idlibo provincijoje. Tai buvo pirmas tiesioginis JAV smūgis Sirijos režimui. Iki šiol JAV tiesiogiai nesikišo į konfliktą ir koncentravosi ties kova prieš ISIS Irake.
Buvęs Izraelio karinių pajėgų atstovas spaudai, į atsargą išėjęs brigados generolas Ephraimas Lapidas interviu DELFI teigia: žvelgiant iš Izraelio perspektyvos, JAV įsitraukimas signalizuoja apie tai, kad Vašingtonas pageidaus dalyvauti svarstant Sirijos ateities perspektyvas, greta Rusijos.
Pagrindiniai Izraelio tikslai yra du: pirma, išvengti užsienio pajėgų, labiausiai Irano, dislokavimo ties Sirijos siena, antra, apmalšinti tebevykstantį konfliktą su palestiniečiais. Tačiau, kaip teigia į atsargą išėjęs brigados generolas, viešėjęs Vilniuje, Izraelis niekada negrįš prie sienų iki 1967 m., tai yra iki Šešių dienų karo, kai Izraeliui nepriklausė nei Vakarų Krantas, nei Rytų Jeruzalė.
Kas svarbu Izraeliui
E. Lapidas buvo Izraelio gynybos pajėgų vyresnysis žvalgybos pareigūnas, taip pat ėjo gynybos pajėgų atstovo spaudai pareigas, buvo Nacionalinio gynybos koledžo instruktoriumi, vadovavo Izraelio kariuomenės radijo stočiai Galei Zahal, buvo vidaus saugumo pratybų informavimo dalies vadovas.
Praėjusią savaitę E. Lapidas viešėjo Vilniuje, kur dalyvavo konferencijoje, skirtoje į atsargą išėjusių karių integracijai.
Pasak į atsargą išėjusio brigados generolo, Artimieji Rytai pastaruoju metu apimti neramumų, todėl Izraelis atitinkamai į juos turi reaguoti. Pagrindinė problema, anot jo, kad pastaruoju metu regime paskutinius pokolonijinio paveldo žlugimo akordus.
Daugelio Artimųjų Rytų valstybių sienos buvo daugiau mažiau nubraižytos pagal 1916 m. Sykes-Picot susitarimą, pavadintą pagal britų diplomatą serą Marką Sykesą ir prancūzą Francois Georges-Picot. Tai slaptas britų ir prancūzų susitarimas, pritariant Rusijai dėl Osmanų imperijos padalijimo: osmanų valdoma Sirija, Irakas, Libanas ir Palestina buvo padalintos į britų ir prancūzų įtakos sferas.
Tačiau prasidėjus „arabų pavasariui“ ši sistema ėmė žlugti: Sirija, kurioje pilietinis karas tęsiasi nuo 2011 m., pavirto į atskirų bendruomenių mozaiką, Irakas, susidedantis iš kurdų, šiitų daugumos ir sunitų mažumos, irgi žlunga. Viską komplikuoja ISIS, vis dar valdanti teritorijas Irake ir Sirijoje. Tikromis valstybėmis nebegalima vadinti ir Libijos bei Jemeno. Libija išdriko po diktatoriaus Muammaro Gaddafi nuvertimo, o Jemenas tapo Saudo Arabijos ir Irano santykių aiškinimosi aikštele.
Štai tokiame kontekste turi laviruoti Izraelis, kurio susirūpinimą kelia palestiniečiai ir situacija Sirijoje bei Libane, kur veikia šiitų grupuotė „Hezbollah“. Pastaroji, B. al-Assadas ir Iranas laikomi tarsi šiitų trejybe, siekiančia išlaikyti įtaką regione.
„Tai reiškia, kad net Izraelio politika turi būti atnaujinta remiantis esama situacija. Mes susiduriame su dviem pagrindiniais iššūkiais: pirma, mūsų konfliktas su palestiniečiais, kuris tęsiasi beveik 50 metų, tai yra nuo 1967 m. Mes turime surasti naują sprendimo būdą: jeigu ir nebūtinai pasirašant taikos sutartį, tai mažiausiai bent jau sureguliuojant konfliktą. Antras didelis iššūkis ir grėsmė yra mūsų šiaurinis frontas – Sirija ir Libanas“, - pasakoja E. Lapidas.
Rusija Sirijoje geriau nei vien tik Iranas
„Sirija dabar yra bendruomenių mozaika – ne tik geografiškai, bet ir žvelgiant iš kultūrinio, religinio požiūrio taško“, - sako Izraelio atstovas E. Lapidas.
Iš tiesų šiuo metu musulmonų alavitų mažumai priskiriamas B. al-Assado režimas kontroliuoja tik vakarinę Latakiją, Šiaurėje ir Pietuose dalį teritorijos valdo sukilėliai, ties Turkijos siena veikia kurdų pajėgos, dalyje teritorijos veikia Turkijos remiami sukilėliai, Pietryčiuose didžiulę teritoriją yra užėmusi ISIS. Etniniu požiūriu buvusioje Sirijoje gyveno arabai ir kurdai, religiniu – musulmonai sunitai, alavitai.
Izraeliui tai nebūtų tokia didelė problema, jeigu Sirijos B. al-Assado režimo neremtų Iranas, kurio oficiali valstybės politika yra sunaikinti Izraelį.
„Irano įsitraukimas yra labai esmingas. Dabar, po Rusijos įsitraukimo į Siriją, Irano vaidmuo yra mažesnis ir Rusija dabar yra pagrindinė mūsų partnerė Sirijos konflikte. Iš vienos pusės, mūsų nuomone, tai daug geriau, nes mes turime formalius ryšius su Rusija, taip pat palaikome ir kasdienį dialogą: pareigūnai iš Izraelio ir Rusijos bendrauja tiesiogiai, užtikrindami, kad nebūtų susidūrimų ore“- sako E. Lapidas.
„Taigi Rusija yra geriau nei Iranas, bet vis tiek tai užsienio jėga Sirijoje“, - priduria pašnekovas.
Pats B. al-Assadas irgi gali būti vadinamas Izraelio priešininku, todėl jo režimo išlikimas nėra gera naujiena Tel Avivui.
„Mes nesikišame į vidinius Sirijos reikalus, bet mes matome Siriją kaip grėsmę. Manau, visas pasaulis per pastaruosius mėnesius pamatė, kokie yra Sirijos pajėgumai, kalbu apie cheminius ginklus. Tai kažkas bjauraus – matyti šalį, kuri naudoja cheminį ginklą prieš savo piliečius“, - sako pašnekovas.
Pasak jo, šis atvejis puikiai iliustravo, kad cheminis ginklas vis dar kelia grėsmę šiuolaikiniame pasaulyje.
„Visas pasaulis, tarp jų ir JAV, supranta, jog turi atgrasinti Siriją nuo šio pajėgumo naudojimo“, - teigia E. Lapidas.
Atsikvėpė po B. Obamos kadencijos
Kaip žinoma, balandžio 7 dieną JAV karo laivai paleido 59 sparnuotąsias raketas „Tomahawk“ Al Šairato bazei, iš kur anksčiau buvo surengta režimo įvykdyta cheminio ginklo ataka prieš civilius gyventojus.
„Po JAV administracijos pasikeitimo mes matome, kad JAV dabar pradeda naują politiką ir taip pat nori priimti sprendimus dėl Sirijos ateities. Taigi po ilgos Baracko Obamos karjeros mes matome naują prezidentą su nauja politika, todėl Amerika ir Rusija bus partnerės sprendžiant, koks bus Sirijos žemėlapis ateityje. Mes siekiame tiesioginio kontakto su abiem valstybėmis, norėdami užsitikrinti, kad siena su Izraeliu bus laisva nuo užsienio pajėgų, įskaitant Irano pajėgas. Bet kai aš sakau pajėgas, tai mintyse turiu ir proxy pajėgas", - interviu DELFI teigė E. Lapidas.
Paklaustas, kaip vertina naują JAV administraciją ir jos politikos pokyčius, pašnekovas sako, kad pasikeitimai yra dviejų tipų.
„Pirma, tai karinio pobūdžio krypties pokytis. Amerikiečiai parodė, kad jie pasiryžę ką nors nuveikti, ne tik kalbėti ar deklaruoti. Antra, yra politinis aspektas. Mes kol kas nematome visapusiškos politikos Sirijos atžvilgiu, bet mes matome, kad Sirija yra jų prioritetų sąraše. Mes palaikome dialogą su naująja administracija ir tikimės naujojo prezidento D. Trumpo vizito Izraelyje. Tai reiškia, kad net prezidentas D. Trumpas mato Izraelį kaip veikėją. Taigi politika bus formuojama dvišaliu principu su nauja JAV administracija. Ką mes žinome kol kas, kad Amerika siekia matyti ateities Siriją ne tik Rusijos rankose. Tai labai svarbus žingsnis", - sako E. Lapidas.
Klausiamas, ar galima suprasti, kad Izraelis džiaugiasi D. Trumpo išrinkimu, pašnekovas su tuo sutiko ir pridūrė, kad Izraelis džiaugiasi tuo, jog į Sirijos reikalus, kaip dabar atrodo, įsitrauks platesnė tarptautinė bendruomenė, tai yra ne tik Rusija, bet ir JAV.
„Mums paranku, kad įsitrauktų ne tik Rusija, bet ir amerikiečiai", - teigia E. Lapidas.
Palestiniečių reikalavimų netenkins
Dar vienas Izraelio rūpestis – santykiai su palestiniečiais, kurie gyvena okupacinėmis sąlygomis. Pastaruoju metu, kaip rašė „The Washington Post", palestiniečiai gana dažnai leidžiasi į oportunistines atakas prieš Izraelio civilius gyventojus ir karius panaudodami virtuvinius peilius ar paprastus automobilius. Tačiau tokios atakos dažniausiai baigiasi ne Izraelio piliečių, o palestiniečių mirtimis, taigi jos yra neefektyvios.
Kaip žinoma, per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelis sumušė Egipto, Sirijos ir Jordanijos pajėgas, okupavo Jordanijai priklausiusį Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę, Egiptui priskirtą Gazos ruožą ir Sinajaus pusiasalį bei Sirijos Golano aukštumas.
Sinajaus pusiasalis buvo grąžintas Egiptui mainais į taikos sutartį su Izraeliu, iš Gazos ruožo žydai išsikraustė 2005 m., tuo metu Vakarų Krantas, Rytų Jeruzalė ir Golano aukštumos vis dar yra valdomos Izraelio.
„Nelaimei, mes esame vienintelė šalis visame pasaulyje, kuri kasdien kenčia nuo terorizmo. Kartais jūs girdite apie tokias pat problemas Paryžiuje, Briuselyje, Londone ar Madride. Europos šalys labiau nei kiti kontinentai patiria spaudimą surasti sprendimą, kaip susidoroti su terorizmu. Bet Izraelis kovoja su terorizmu intensyviausiai, mes į šias operacijas įtraukiame net labai jaunus karius", - sako E. Lapidas.
Pašnekovas sugretino terorizmą Europoje su situacija Izraelyje, nors paprieštaravus sutiko, kad pagrindinis palestiniečių tikslas yra Palestinos valstybingumas. Tai visiškai skirtinga motyvacija nei ISIS teroristų, kurie nemusulmoniškus Vakarus laiko netikėliais.
„Aš sutinku, kad konfliktas prasideda nuo politinės dalies. Bet iš esmės politinis konfliktas turi būti išsprendžiamas prie stalo. Jeigu mes galėtume turėti dialogą su palestiniečiais, tada būtų geriausia. Žodis, kuris dažnai praleidžiamas, yra kompromisas, kiekvienas konfliktas – ar privačiame gyvenime, ar politikoje, ar versle – turi būti išspręstas, kad būtų pasiekta win-win situacija. Nelaimei, mes nematome pasirengimo dialogui ir kompromiso siekimo", - aiškina pašnekovas.
Jis teigia, kad palestiniečiai norėtų grįžti prie 1967 m. sienų, tačiau Izraelis su tuo kategoriškai nesutinka, nes taip esą Izraelio teritorija bus neapginama. Kitaip tariant, Izraelis neketina atsisakyti Vakarų Kranto ir Rytų Jeruzalės, tad Palestinos valstybei vietos šiose teritorijose neatsiras.
„Mes negrįšime prie buvusių sienų, kurios grasina mūsų saugumui. Bet mes esame pasirengę perbraižyti žemėlapį, o tą žemėlapį akis į akį turi braižyti žydų ir palestiniečių lyderiai. Labai lengva pasakyti, bet labai sunku padaryti", - reziumuoja E. Lapidas.