Lietuvos aukštajam mokslui pertvarka būtina. Pirmiausia todėl, kad neefektyviai naudojame mokslui ir studijoms skiriamus resursus.

Turime daugybę aukštųjų mokyklų ir studijų programų, du trečdaliai abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas. Vadinasi, turimus finansinius resursus daliname dideliam skaičiui po truputį. Tai reiškia, kad visi gauna po mažai – tiek, kad pakaktų minimaliam išgyvenimui, tačiau niekaip neužtenka kokybiškam mokslui ir studijoms.

Sunku tikėtis, kad aukštosios mokyklos pačios padarytų valstybei reikalingus sprendimus, kurie leistų sutelkti tiek finansinius, tiek mokslo resursus. Greičiau atvirkščiai – siekdamos išgyventi, jos dengsis akademine autonomija, sakydamos, kad duokite mums daugiau pinigų, o į mūsų veiklą nesikiškite.

Aukštųjų mokyklų pertvarkai būtini politiniai valios sprendimai. Jeigu valstybė skiria finansavimą, valstybė privalo nustatyti, kaip jis yra panaudojamas. Valstybės institucijos turi pateikti Lietuvos aukštojo mokslo viziją ir imtis atsakomybės ją vykdyti. T.y., apibrėžti laukiamus rezultatus pamatuojamais parametrais, nustatyti, kada kuris parametras bus pasiektas, pasakyti, kokiais resursais rezultatų bus siekiama.

Pvz., po 5 metų studentų ir profesorių bus apie du kartus mažiau, o lėšų bus skiriama du kartus daugiau, nei dabar. O universitetai tikrai turi paaiškinti, kaip tie rezultatai bus pasiekti. Negerai, kad pradedant kalbėti apie pertvarką buvo akcentuojamas „universitetų jungimas“. Šis žodžių junginys leidžia daryti prielaidą, kad visos grandys ir ateityje turės savo vietą, o taip būti negali.

Lygiagrečiai su aukštojo mokslo reforma turi keistis ir pradinės, pagrindinės mokyklos, gimnazijos. Į universitetus studijuoti ateina jau beveik susiformavę jauni žmonės ir nuo jų pasirengimo studijoms (ne tik akademinių žinių, bet ir mokykloje bei šeimoje išugdytų atsakomybės, kūrbiškumo, pareigingumo) priklausys, koks pilietis gaus universiteto diplomą.

Todėl tikiuosi, kad mūsų valstybei, kuriai atstovauja Seimas ir Vyriausybė, užteks politinės valios priimti nepopuliarius, bet šalies gerovei būtinus sprendimus ne tik pasakant, kiek ir kokių aukštųjų mokyklų Lietuvai reikia, bet ir ryžtingai juos įgyvendinant.