Europos Komisija prieš kovo mėnesį pristatė 5 Europos ateities scenarijus ir pakvietė valstybes diskutuoti, kaip žygiuoti toliau.
Europos Komisija parengė dar vieną dokumentą: jame siūloma diskutuoti apie socialinius Europos valstybių reikalus, kurie kelia dalies piliečių nepasitenkinimą. Lietuva šiame dokumente minima kaip pajamų nelygybės ir emigracijos čempionė.
Bet, akivaizdu, kad ir kiti europiečiai nėra patenkinti. 8 iš 10 europiečių mano, kad pagrindiniai Europos Sąjungos iššūkiai yra nedarbas, socialinė nelygybė ir migracija. Jie tikisi, kas rinkos ekonomika žygiuos koja kojon su socialine apsauga.
Panašiai 7 iš 10 europiečių sako, kad užimtumas ir socialinė politika yra labai prastai tvarkomi bei pageidauja, kad tuo būtų užsiimama tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygmeniu. Daugiau nei pusė Europos Sąjungos piliečių taip pat mano, kad šiuolaikinėmis sąlygomis pasisekti gali ne kiekvienam ir kad ateinančioms kartoms gyvenimas bus tik sunkesnis.
Europos Komisija siūlo 3 galimus kelius:
1. Socialinę dimensiją apriboti laisvu žmonių judėjimu.
2. Susitarti dėl „dviejų greičių“: kas nori daugiau, tas ir stengiasi.
3. Visoms 27 šalims gilinti socialinę dimensiją.
Kas dabar vyksta blogai?
Nepaisant bendros rinkos, Europos Sąjungos valstybės reikšmingai viena nuo kitos skiriasi savo socialine realybe. Tikėtasi, kad laisvas prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas, atves prie panašaus ekonominio išsivystymo, o tai ateityje suvienodins socialinius standartus.
Kitaip tariant, norėta, kad Europos piliečiai gyventų panašų gyvenimą: džiaugtųsi panašiu darbo užmokesčiu pagal atliekamas pareigas, gautų panašias paslaugas ir išmokas susirgę ar patekę į nelaimę.
Tačiau šalių panašėjimo, arba konvergencijos procesas, įstrigo, todėl išsivysčiusiose ir turtingose Europos Sąjungos valstybėse pasigirsta pasipiktinimo balsai dėl „socialinio dempingo“: esą atvykėliai iš neišsivysčiusių šalių narių numuša socialinius standartus, sutinka dirbti už mažesnę algą, nepaiso darbų saugos reikalavimų, negina savo teisių.
Europos šalys dramatiškai skiriasi ir nedarbo lygiu.
Kai kuriose šalyse ypatingai didele problema tapo jaunimo nedarbas. Europos Sąjungos vidurkis paskutinį praėjusių metų ketvirtį buvo 18,9 proc., bet Ispanijoje, Graikijoje ir Italijoje jaunimo nedarbas siekė apie 40 proc. Europos Komisija konstatuoja, kad pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo iškilo rizika, jog labiausiai išsilavinusi jaunų suaugusiųjų karta gyvens blogiau nei jų tėvai.
Bendrąja prasme Europos Sąjungoje reikalai juda gerąja prasme: nuo 2013 iki 2016 metų Europos Sąjungos valstybėse sukurta 6,6 mln. naujų darbo vietų, dauguma paslaugų sektoriuje. 85 proc. naujų darbo vietų skurta mažose ir vidutinėse įmonėse.
Tačiau socialinės apsaugos sistemos Europos Sąjungos šalyse labai skirtingos. Bendrąja prasme socialinė apsauga kartu su mokesčių sistema padeda sumažinti pajamų nelygybę. Europos visuomenės pasaulyje yra vienos lygiausių, nors 20 proc. turtingiausių namų ūkių uždirba 5 kartus daugiau nei 20 proc. neturtingiausių.
Didžiausia pajamų nelygybė egzistuoja Rumunijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Kipre, Estijoje ir Italijoje.
Taip pat išlieka didelė skurdo rizika: Europos Komisijos dokumente sakoma, kad apie ketvirtadalis visų 27 Europos Sąjungos šalių gyventojų patiria skurdo riziką.
Beje, ateities Europai ir jos vystymuisi labai nepalankus faktorius, kad apie ketvirtadalis Europos suaugusiųjų patiria sunkumų skaitydami ir rašydami arba skaičiuodami, o beveik dvigubai daugiau stokoja skaitmeninių įgūdžių.
Be to, remiantis PISA duomenimis, pagrindiniai jaunimo Europoje gebėjimai nėra aukščiausi. „Nelaimei, tyrimas vienareikšmis: dauguma šalių narių neparodė pakankamo progreso mažindamos prastai besimokančių mokinių dalį skaityme, gamtos moksluose ir matematikoje", - rašo Europos Komisija.
Europa sensta
Europa patiria ir kitų iššūkių: tikėtina gyvenimo trukmė pagerėjo labai stipriai, bet tuoj vidutinis europietis bus seniausias palyginti su vidutiniais kitų regionų atstovais.
Pavyzdžiui, jei 1900 m. tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Europoje siekė 43-ejus metus, tai 2050 m. ji, kaip prognozuojama, sieks 82-ejus metus. Atitinkamai, moterų gyvenimo trukmė siekė 46-erius metus ir prognozuojama, kad 2050 m. pasieks 87-erius metus.
Kadangi gimstamumas Europoje mažas, tai reiškia visišką visuomenės senėjimą.
„Jau dabar Europos Sąjungoje yra daugiau žmonių, sulaukusių 65 metų ir daugiau, nei vaikų iki 14 metų. Iki 2050 m. beveik trečdalis europiečių bus sulaukę 65 metų ir daugiau, palyginti su mažiau nei penktadaliu tokių žmonių dabar. Palyginti su likusiu pasauliu Europa bus „seniausias" regionas, kurio gyventojo medianinis amžius 2030 m. pasieks 45-erius metus", - rašoma Europos Komisijos dokumente.
Visuomenės senėjimas sukuria daug iššūkių. Viena vertus, tai naujų darbo vietų šaltinis. Akivaizdu, kad labai vystysis socialinės ekonomikos sektorius. Antra vertus, tai turės neigiamos įtakos gerovės valstybės finansiniam tvarumui ir šalių fiskalinei situacijai: prognozuojama, kad iki 2030 m. su tuo susijusios išlaidos pasieks 2,5 proc. nuo BVP, o iki 2050 m. – net 4,3 proc. nuo BVP.
Ekonominį augimą stabdys besitraukiančios darbo jėgos kiekis, nepaisant fakto, kad vis daugiau žmonių nori dirbti ir su kiekviena karta dirba vis ilgiau.
Senėjimas smukdo ir bendrą Europos svorį pasaulyje. Jei 1900 m. Europos gyventojai sudarė 25 proc. pasaulio populiacijos, tai 2060 m. sudarys vos 5 proc.
„Situacija ypač aštri Lietuvoje, kur, remiantis dabartinėmis prielaidomis, populiacijos dydi iki 2080 m. sumažės daugiau nei trečdaliu. Apytiksliai 30 proc. sumažėjimas prognozuojamas Slovakijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Bulgarijoje", - rašo Europos Komisija.
Kinta gyvenimo būdas ir darbo pobūdis
Apskritai europiečių gyvenimo būdas kinta: vis rečiau norima turėti vaikų, o tai liudija apie vis dar egzistuojantį nelygiavertį pareigų pasidalijimą tarp tėvų, neadekvačias vaikų priežiūros paslaugas, šeimai nepalankią darbo aplinką. Daugėja ištuokų, žmonių ryšiai tampa vis įvairesni, mažėja ryšiai su išplėstinės šeimos nariais, lyčių lygybė vis dar lieka nepasiektu tikslu.
Tačiau, pavyzdžiui, migracija Europoje vertinama kaip gana nedidelė palyginti su kitais regionais, nors pripažįstama, kad tai sukėlė įtampų kai kuriose Europos šalyse.
Teigiama, kad 2016 m. sausį už Europos Sąjungos ribų buvo gimę 29,7 mln. žmonių.
Apie 16 mln. europiečių naudojasi galimybe ilgesnį laiką gyventi ir dirbti kitoje šalyje, apie 1,7 mln. žmonių kasdien kerta sieną ir vyksta dirbti į kitą valstybę.
Be to, Europa labai urbanizuojasi: daugiau nei 70 proc. Europos gyventojų gyvena miestuose ar miesteliuose.
Per dešimt metų pakito ir darbo rinka: pavyzdžiui, dabar paslaugų sektoriuje dirba 72 proc. europiečių, o prieš dešimt metų buvo 67 proc. Žmonės taip pat dažniau keičia darbą, dirba nuotoliniu būdu, dirba ne visą darbo laiką, darbui renkasi kitą Europos valstybę, be to, kur kas ilgiau lieka darbo rinkoje.
Europos Komisija siūlo nutarti, kaip šalys reaguos į besikeičiantį pasaulį ir atsakys į iššūkius.
1 scenarijus: pasilikti prie laisvo darbo jėgos judėjimo
Toks scenarijus reikštų susikoncentravimą tik ties bendros rinkos reikalais. Šiuo atveju Europos Sąjunga reguliuotų tik mobilių piliečių socialinę apsaugą, galimybę naudotis sveikatos apsauga, teisę laikinai siųsti darbuotojus į kitą šalį ir diplomų pripažinimo reikalus.
Tačiau europinės institucijos negalėtų kištis į darbuotojų apsaugą: negalėtų nustatyti minimalių apmokamų kasmetinių atostogų ar įtvirtinti visų darbuotojų lygybės, tik šalys narės galėtų nutarti, ar leisti laikinųjų įdarbinimo įmonių veiklą, ar ne. Esant šiam scenarijui nebūtų užtikrinama ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų lygybė per visą Europą, valstybėse skirtųsi motinystės ir tėvystės atostogos bei jų apmokėjimas.
Taip yra ir šiuo metu, tik Europos Sąjungos institucijos turi keletą instrumentų, kaip skatinti valstybes judėti vieningų standartų link: pavyzdžiui, teikia pasiūlymus, kaip susidoroti su jaunimo nedarbu, šalys narės skatinamos keistis gerosiomis praktikomis, teikiama parama darbuotojų perkvalifikavimui, Europos Sąjunga finansuoja įvairias socialines programas.
Ką tai reikštų praktikoje:
- vilkikų vairuotojams nebūtų nustatomos vieningos darbo ir poilsio taisyklės, kiekvienoje šalyje jų valandinis atlygis skirtųsi pagal tos šalies lygį;
- darbuotojams nebūtų garantuojamos 20 dienų apmokamos kasmetinės minimalios atostogos;
- pacientai vis dar galėtų gauti medicininį aptarnavimą kitoje šalyje narėje, bet nebūtų jokio bendro Europos veiksmų plano kovai su antibiotikams atspariomis bakterijomis;
- nebebūtų koordinacijos ir bendro pasiruošimo kovai prieš bendrus sveikatos srities iššūkius, pavyzdžiui, kilus Ebolos epidemijai;
- savininkams nusprendus automobilių gamyklą perkelti už Europos Sąjungos ribų ir nusprendus atleisti, tarkime, 1000 darbuotojų iškart, nebebūtų prieinami darbuotojų perkvalifikavimo fondai norint jiems padėti;
- gali būti sustabdyta Erasmus programa.
2 scenarijus: kas nori, tas bendradarbiauja
Kaip euro zonos šalys glaudžiau bendradarbiauja pinigų politikos srityje, taip socialinėje srityje dalis to pageidaujančių valstybių galėtų judėti didesnės integracijos link. Tai reikštų bendrų standartų nustatymą darbo rinkai, konkurencingumui, verslo aplinkai, viešajam administravimui. Iš dalies tai lemtų netgi vienodą arba panašią pelno mokesčio bazę.
Ką tai reiktų praktikoje:
- asmens diplomas būtų automatiškai pripažįstamas gilesnę integraciją pasirinkusiose šalyse;
- žmogus šiose šalyse būtų identifikuojamas pagal socialinio draudimo numerį, todėl šalys lengvai galėtų tikrinti, ar asmuo apdraustas, ar gali gauti išmokas;
- bendradarbiaujančios šalys sutartų dėl bendro vaistų pirkimo, todėl taip taupytų pinigus;
- integraciją pasirinkusiose šalyse suvienodėtų nedarbo išmokos ir jų mokėjimo laikotarpiai;
- tokios valstybės galėtų susitarti dėl bendrų pabėgėlių integracijos ir perkvalifikavimo programų;
- dalis žmonių vis tiek prarastų darbą, bet ieškodami naujo galėtų remtis susitarusių šalių parama, perkvalifikavimo ir įgūdžių mokymo programomis.
3 scenarijus: bendradarbiavimą gilina visos 27 šalys
Remiantis šiuo scenarijumi Europos Sąjungos teisės aktai nustatytų minimalius reikalavimus ir standartus sutartose srityse: pavyzdžiui, darbo rinkai, švietimui, sveikatos apsaugai ir gerovės sistemai.
Tai reikštų ir didesnį perskirstomų pinigų kiekį šioms sritims, o pinigai šalims narėms būtų skiriami iškeltų reikalavimų įgyvendinimui. Atitinkamai, atsirastų institucijos, kurios prižiūrėtų, kaip šalys narės laikosi įsipareigojimų.
Ką tai reikštų praktikoje:
- ES-27 susitartų dėl bendro reglamentavimo skaitmeninio profilio darbuotojams. Tai suteiktų galimybę darbdaviams iš tiesų pasinaudoti bendra rinka šioje srityje;
- visos šalys narės pripažintų kitų šalių mokyklų diplomus;
- visiems vilkikų vairuotojams galiotų bendros darbo ir poilsio taisyklės, būtų bendrai susitarta dėl darbo užmokesčio;
- kiekvienas Europos Sąjungos pilietis būtų identifikuojamas pagal socialinio draudimo numerį bet kurioje šalyje, todėl galėtų lengvai gauti išmokas, teikti prašymus;
- visoje Europoje būtų nustatytas vienodas senatvės pensijos amžius;
- verslas būtų tikrinamas ne tik nacionalinių, bet ir Europos institucijų;
- šalys narės turėtų pritaikyti savo IT sistemas prie europinio lygmens;
- visoje Europoje būtų nustatytos vienodos ar panašios motinystės/tėvystės atostogos;
- išsiplėstų Erasmus programa, kuri būtų taikoma ne tik universitetų studentams, bet ir profesinių mokyklų auklėtiniams, praktikantams, profesoriams;
- galiotų vieninga aukštojo mokslo erdvė;
- neįgaliųjų kortelės galiotų visoje Europos Sąjungoje.