Amerikiečių žurnalistas mano, kad bendra Vakarų koncepcija Rusijos atžvilgiu yra klaidinga. Savo knygoje jis analizuoja informaciją apie 1999 metais susprogdintus namus Maskvoje ir Volgodonske ir daro išvadą, kad už to stovi Rusijos specialiosios tarnybos. Be to, knygoje jis bando paaiškinti, kad Boriso Jelcino epocha logiškai tęsėsi atėjus į valdžią Vladimirui Putinui, nes jis laikėsi praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje susiklosčiusios politinės strategijos.

D. Satteras dirbo korespondentu „Financial Times“ dar Sovietų Sąjungos laikais, o 2014 metais jam buvo uždrausta įvažiuoti į Rusiją. Kaip jis pats spėja, tai susiję būtent su jo knygoje pateikta informacija. Jis tvirtina, kad dabartinė Rusijos sistema negyvybinga ir Rusijos gyventojai turi ruoštis permainoms. Apie savo knygą ir požiūrį į situaciją Rusijoje jis papasakojo interviu DELFI.

– Pavadinimui pasirinkote patarlę „Mažiau žinosi – geriau miegosi“. Kodėl?

– Pirmiausia todėl, kad man labai patinka rusų patarlės. Tačiau taip pat manau, kad ir Rusijoje, ir Vakaruose problema slypi tame, kad mes nenorime matyti tikrovės. Paprasčiausiai todėl, kad mums taip paprasčiau, tai kažkoks dvasinis komfortas, kuris mumyse atsiranda, vos tik užsimerkiame prieš tai, kas vyksta Rusijoje. Kartais galima pagalvoti, kad vakariečiai nėra įžvalgūs, tačiau aš manau, kad kai jie nori būti įžvalgūs, jie tai gali. Šioje situacijoje jie paprasčiausiai nenori matyti posovietinės Rusijos istorijos realybės. Vis dėlto, jie turi susidoroti su šiomis pasekmėmis.

– Pagal jūsų logiką, gautųsi, kad Vakarų šalys nežino, kaip susiklosčiusioje situacijoje elgtis V. Putino vadovaujamos Rusijos atžvilgiu?

David Satter

– Bendrais bruožais jie žino, jie matė, kad tai šalis – agresorė, ir kažkokių žingsnių vis dėlto reikia imtis. Ir jie jų ėmėsi. Tačiau bendra koncepcija, vis dėlto, klaidinga. Būtų geriau sukurti atgrasymo struktūrą, kad nebūtų tokių atvejų, kaip invazija į Ukrainą, Boriso Nemcovo nužudymas. Tačiau post factum mes šį tą suprasti galime.

– Paantraštėje jūs kalbate apie kelią teroro link. Ką jūs turite omenyje, kalbėdami apie terorą?

– Be abejonės, teroras ne masinis, o selektyvus. Tačiau tų, kas nukentėjo – tai neguodžia. Vis dėlto, Ana Politkovskaja, B. Nemcovas buvo tikros teroro aukos. Net jeigu teroras neįgavo tokio masto kaip Stalino laikais, vis tiek, kai režimas žudo savo oponentus – politikus ir žurnalistus – tai yra teroras. Ir duok, Dieve, kad situacija nepablogėtų. Tačiau aš manau, kad tiems, kas nusiteikę permainoms Rusijoje ar nori atskleisti kokius nors dalykus, apie kuriuos valdžia nelabai nori, kad būtų žinoma, bauginimas ir susidorojimas iš režimo pusės – gyvenimo faktai.

– Jūs dirbote sovietiniais laikais ir sugebėjote tada dirbti. Dabar jums atsisakyta suteikti tokią galimybę. Kokie sunkumai kilo dirbant Rusijoje dabartinėje situacijoje?

– Turiu pasakyti, kad ir sovietiniais laikais mėginta mane išsiųsti. Tai buvo 1979 metais. Tačiau jie padarė vieną taktinę klaidą. Aš buvau Amerikos pilietis ir dirbau „Financial Times“ – britų laikraščiui. Dabar tai nėra retas atvejis, o tada tai buvo kažkas neįprasto. Ir jie tikėjosi, kad manęs niekas negins. Čia jie suklydo, nes amerikiečiai pagrasino išsiųsti vieną sovietų korespondentą, o britai padarė tą patį. Taigi, jie nenorėjo rizikuoti ir prarasti dviejų agentų dėl vieno korespondento. Tačiau aš supratau, kad antrą kartą tai nepasikartos ir aš tolimesnius metus ramiai rinkau medžiagą savo knygai.

– B. Jelcino laikai dažnai prisimenami kaip Rusijos demokratinės plėtros metai. Jūsų knygoje dabartinė situacija yra tų laikų tęsinys…

– Taip, tai logiškas tęsinys, nes tik KGB (ar dabar FST) galėjo užtikrinti to, kas pavogta, gavimą. Vis dėlto, kažkokie formalūs demokratiniai institutai egzistavo ir jų buvo pakankamai, kad be provokacijų susidorotų su B. Jelcinu ir jo aplinka, kažkaip pakoreguotų masines vagystes šalyje dešimtajame dešimtmetyje. Tačiau, kai turite savo pusėje KGB – dabartinę FST – jūs galite keisti situaciją, pasitelkę provokacijas. Tačiau jūs už tai mokėsite pakankamai didelę kainą, kadangi specialiosios tarnybos taip paprastai jums netarnaus, jie galiausiai ims jums vadovauti. Senovės graikai suprato, kad sugedusi demokratija vedė į oligarchiją, o oligarchija – į tironiją. Ir mes tai matėme Rusijoje.

– Viename interviu jūs pasakėte, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai Rusijoje nebuvo moralinių nuostatų. Taip?

– Absoliučiai teisingai. Jie manė, kad rinka viską sutvarkys, tačiau tokios idėjos atsiranda, kur yra arba buvo kokios nors moralės ir dorovės nuostatos. Ir jau egzistavo įstatymo viršenybė. O Rusijoje, dėl sovietinės patirties, to nebuvo. Todėl pirma buvo būtina tai sukurti, tačiau jie manė, kad pirmiausia būtina transformuoti ekonomines struktūras. Ir rezultatas buvo toks, kad ekonomika, žinoma, buvo pertvarkyta, tačiau ji tapo banditine.

– Matyt, bendro vertybinio pagrindo nebuvimas ir tapo priežastimi, kodėl Rusija ir Vakarai ne visada suprato vieni kitus?

– Taip, tiesa. Ir kur Vakarai visą laiką klysta, tai tame, kad mes visada manome, kad Rusijai būdingos mūsų moralinės nuostatos. Ir Rusija deda nemažai pastangų, kad mus įtikintų tuo. Pavyzdžiui, fiktyvi Dūma, kuri nepanaši į tikrą parlamentą, kontroliuojami teismai, žiniasklaida.

– Vakaruose yra tokia klišė: Rusija, KGB, specialiosios tarnybos, organizuotas nusikalstamumas. Ar dabartinė Rusija, vis dėlto, turi kitokį įvaizdį?

– Manau, kad Rusijos paveikslas, vis dėlto, sudėtingesnis. Daugelis amerikiečių palaiko teigiamus ryšius su rusais. Daug rusų dirba mūsų universitetuose, yra daug politinių emigrantų, ir rusų kultūra traukia. Todėl aš nesakyčiau, kad tai visiška tamsa amerikiečių akyse. Žmonės pakankamai protingi, kad suprastų, kad yra politinė sistema, yra visuomenė, žmogiški kontaktai, kultūra. O didžią rusų kultūrą myli ir vertina visas pasaulis. Tad aš netvirtinčiau, kad Rusija sudaro visiškai juodą įspūdį. Posovietinės Rusijos reputacija labai nukentėjo dėl V. Putino, nes B. Jelcino laikais, nepaisant visuomenės kriminalizavimo, žmonės matė išsilaisvinimo iš komunistinio valdymo ir įpročių procesą. Ir tuo metu Rusija nekėlė problemų JAV ir Vakarų užsienio politikai.

– Kokia medžiaga ir šaltiniais naudojotės rašydamas knygą?

– Daug to, kas parašyta knygoje, rašiau įvairiuose straipsniuose. Buvau išsiųstas iš Rusijos, atsidūriau Londone, nes negalėjau iškart grįžti į JAV, ir nusprendžiau, kad atėjo laikas reziumuoti savo patirtį posovietinėje Rusijoje, ją paaiškinti. Be to, žinau, kad net rusai ne visai supranta, kas įvyko.

– Pagal jūsų knygos pavadinimo logiką, jūs manote, kad jie miega?

– Jie nenori žinoti. Daug kas buvo publikuota Rusijos laikraščiuose, tačiau ten niekas nesistengia viso to susieti ir paaiškinti. Logiškai ir nuosekliai. Pavyzdžiui, kas nutiko 1993 metais, kai B. Jelcinas paleido parlamentą. Medžiaga rodo, kad jis panaudojo provokaciją, siekdamas turėti pasiteisinimą pulti parlamentą. Visa tai yra Rusijos laikraščiuose, jau nekalbant apie 1999 metų sprogimus. Yra labai daug medžiagos. Tačiau tai visi pamiršo ir niekas nenori analizuoti ir apie tuos įvykius daryti reikiamų išvadų. Manau, dabar nėra knygų, kurios stengtųsi visa tai paaiškinti. Ir svarbiausia – atkreipti dėmesį į teroro ir provokacijų vaidmenį, formuojant šiandieninę Rusijos sistemą. Tai nesimaterializavo vakuume, tai buvo konkrečių veiksmų rezultatas.

– Iš jūsų knygos aišku, kad Rusija dabar autoritarinė valstybė. Kokią ateitį matote susiklosčiusioje situacijoje?

– Manau, kad Rusijoje egzistuojanti sistema ateityje bus negyvybinga. Ir Rusijos gyventojai, beje, nepaisant masinės emigracijos, tampa vis brandesni. Vis dėlto, žmonės, nepaisant masinės propagandos, turi galimybę keliauti, pamatyti pasaulį. Jie negali paneigti korupcijos ir savivalės realumo. Žinoma, esama patriotinės isterikos ir šovinistinės euforijos, kuri atitraukia dėmesį, tačiau tai neveiks amžinai. Todėl manau, kad pokyčiai bus, turime tiesiog tikėtis, kad jie bus taikūs, be aukų. Ir manau, kad atėjo momentas, kai žmonės turi ruoštis permainoms psichologiškai, moraliai ir intelektualiai. Ir pirmiausia, būtina suprasti, kas buvo. Jeigu Rusija vėl operuos melu, nieko gero iš to neišeis. Niekas to neatspindi geriau, nei 1999 metų sprogimai. Istoriškai Rusijai būdinga koncepcija, kad atskiras žmogus nieko nevertas, kad tik dideli politiniai tikslai yra svarbūs – pražūtinga.

– Kitaip tariant, kai jūsų knygą bus galima nusipirkti Rusijoje, matyt, tai ir reikš tam tikras permainas?

– Manau, kad galimybė nusipirkti knygą vis dėlto bus, nes mes stengiamės, kad ji būtų platinama Rusijoje. Ir Baltijos šalyse taip pat, nes šių šalių rusakalbiams gyventojams taip pat to reikia, nes jie žiūri rusišką televiziją.

– Ir paskutinis klausimas. Ar V. Putinas ir Donaldas Trumpas gali susitarti?

– Manau, gali ir susitars. Tais klausimais, kuriais galima ir reikia susitarti, jie susitars, tačiau principiniais klausimais nei D. Trumpas, nei kitas Amerikos prezidentas to nedarys. V. Putinas ieško NATO susilpnėjimo – tam niekas nesiryš. Jie ieško susitaikymo su Krymo aneksija – tai taip pat bus nepriimtina amerikiečiams. Jis nori sankcijų atšaukimo, nenutraukdamas Rusijos agresijos. Manau, kad tai taip pat nerealu. Todėl principiniais klausimais sutarimas vargiai bus pasiektas. Tačiau kitais klausimais, net dėl to, kad būtų išvengta susidūrimų Sirijoje, kažkokie susitarimai įmanomi.