Kaip ir kiekviename mieste ar bendruomenėje, iš pradžių reikia vieno iniciatyvaus žmogaus, o tada viskas įsisuka. Edinburghe tokio lietuvio, atrodo, nėra.
„Tiesa“ supažindina su Edinburghe, Škotijoje, įsikūrusiais lietuviais. Tenykščių imigrantų iš Lietuvos istorija jau perkopė šimtmetį, tačiau škotų sostinėje gyvenantys tautiečiai tik dabar pradeda kurti saviškius vienijančias tradicijas.
Ambicijų atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės (JK) neslepianti Škotija vis dar priklauso Didžiosios Britanijos karūnai, tačiau per dvejus metus bandys tą pakeisti. Šiaurinė JK dalis neslepia palankumo Europos Sąjungai, iš kurios bus priversta trauktis, jeigu paklus Londonui.
Lietuviai šią šalį atrado kur kas anksčiau – prieš daugiau kaip šimtą metų. 1914-aisiais Škotijoje net buvo pradėtas leisti lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“, bylojęs, jog mūsiškių kolonijos buvo išsibarsčiusios po visą kraštą.
Situacija Škotijoje dabar nepasikeitusi, tik lietuvių čia kur kas daugiau, nei buvo. O bemaž tūkstantis jų šaknis įleidę ar dar tik bando įsitvirtinti sostinėje ir antrajame pagal dydį šalies mieste Edinburge.
Prieš 6 metus į Edinburgą studijuoti atvykusi Liucija Selvestravičiūtė mokslus čia kremta iki šiol. Ją, kaip ir daugiau lietuvių, į Škotijos sostinę atviliojo nemokamas mokslas vietos universitete bei mados studijų programą. Tiesa, po dvejų metų Liucija tuos mokslus nutraukė ir pradėjo studijuoti televizijos subtilybes Edinburgo koledže, jį baigs šiemet.
„Pabaigusi mokyklą tiesiog norėjau išvažiuoti iš Lietuvos, – atvirai kalba mergina. – Be to, studentų forumuose sužinojau apie galimybę nemokamai studijuoti Škotijoje. Tai pagrindinės priežastys, dėl kurių aš atsidūriau Edinburge.“
„Čia jaučiuosi geriau nei Lietuvoje, kurioje buvau tarsi keistuolė, atstumtoji. O čia susikūriau savo gyvenimą, savo pasaulį, draugų ratą, šeimą, čia jaučiuosi gerai, nors buvo visko“, – trumpai apibendrino Škotijos sostinėje praleistus metus Liucija.
Paklausta apie pagrindinį Edinburgho pranašumą, lietuvė ilgai nedvejojo: tai kompaktiškas ir be galo gražus miestas su patogia transporto sistema, yra daug išsilavinusių žmonių. Didžiausias trūkumas – brangus pragyvenimas.
Nepaisant to, Edinburgas jau tapo antraisiais namais nemažam būriui lietuvių, ir jų, anot Liucijos, daugėja. Tik informacijos apie juos vienijančias organizacijas gauti sunku.
„Vienu metu ieškojau tokios organizacijos, tačiau radau tik skelbimą, kad į Edinburghą atvažiuoja lietuvių šokių kolektyvas. Taip pat girdėjau, kad lietuviškų produktų parduotuvė organizuoja bendras vakarienes, tačiau jose nebuvau. Gal oficialios bendruomenės net nėra...“ – svarstė L. Selvestravičiūtė.
„Tiesos“ pašnekovė sakė su savo dukra namuose bendraujanti lietuviškai ir skatinanti ją kuo daugiau kalbėti gimtąja mamos kalba. Mat Liucijos šeima mišri. Lietuvė ištekėjo už anglo, o tarp jos draugų gausybė kitų tautybių žmonių, škotų – irgi. Juos L. Selvestravičiūtė vadina išskirtiniais žmonėmis margoje miesto bendruomenėje.
„Škotai yra draugiški, nors ir šiek tiek nacionalistai. Nepabrėžia to, bet moka sudaryti sąlygas, kad pati suprastum: tu ne škotė, mes – škotai. Man atrodo, visi svetimšaliai taip jaučiasi. Mano vyras, atvykęs iš Anglijos, irgi jaučia, nors išmano vietos papročius ir kultūrą. Tai man labai padeda. Aš čia jaučiuosi gerai. Juolab kad škotai imigrantams yra palankūs, „Brexit“ jų požiūrio į mus nepakeitė. Jaučiu, kad škotai atvykėlius palaiko ir nori pasakyti, jog jie čia reikalingi“, – savo nuomonę dėstė Liucija.
Škotai yra draugiški ir svetingi, tačiau šiek tiek nacionalistai ir mėgsta parodyti, kad jie yra tikrieji šalies šeimininkai, teigia Edinburgho lietuvė.
Škotai yra draugiški ir svetingi, tačiau šiek tiek nacionalistai ir mėgsta parodyti, kad jie yra tikrieji šalies šeimininkai, teigia Edinburgho lietuvė.
Latviai aktyvesni
Minėtos bendros lietuvių vakarienės išties vyksta Edinburge – nereguliariai, vienintelės mieste lietuviškų produktų parduotuvės „Jonas – taste of Lithuania“ įkūrėjo Roko Stonio iniciatyva, o ją įgyvendinti padėjo klientai.
Beje, nei šios parduotuvės, nei naujai gimstančios Edinburgho lietuvių tradicijos galėjo ir nebūti, jeigu ne atsitiktinumų virtinė.
„Edinburghe atsidūriau atsitiktinai, vos ne pirštu dūręs į žemėlapį, – šypsosi R. Stonys. – Ir šiame mieste mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.“
Lietuvis iki šiol džiaugiasi tokiu pasirinkimu.
„Čia sutikau dabartinę savo žmoną, o įkurti parduotuvę irgi nebuvo planuota – tiesiog laikui bėgant įžvelgiau poreikį, – sako jis. – Daug padėjo mano žmona, kuri iš Prancūzijos atvyko anksčiau ir įkūrė čia kavinę. Verslą pradėjo nuo visiško nulio ir sugebėjo įsitvirtinti. Jos pažintys pravertė steigiant parduotuvę, nes į mane, jauną atvykėlį iš Rytų Europos, neturintį daug pinigų, niekas rimtai nežiūrėjo kaip į potencialų verslininką.“
Pradžia, anot R. Stonio, buvo sudėtinga, dabar sekasi vidutiniškai. „Šviesa tunelio gale tikrai matyti“, – patikino vyras.
Roko sutuoktinės kavinė dirba tik dienomis, o vakarais lieka tuščia. Idėją rengti joje lietuviškos virtuvės patiekalų vakarienes pasiūlė žmonos draugė, šią mintį Rokas aptarė su klientais ir, sulaukęs jų pritarimo, pasamdė lietuvę virėją ir sukvietė pirmuosius svečius. Vakarienei pavykus, nutarta jas rengti ir ateityje.
„Kam nors galime atrodyti tarsi slapta organizacija, mat nereguliarios vakarienės vyksta tik tada, kai dėl jų susitariame gana siaurame rate, parduotuvėje, – juokavo jis. – Papildomos reklamos reikia labai mažai.“
Nors verslininkas tikino, kad tokios vakarienės – tik komercinis renginys, sutinka, jog jos iš dalies atlieka ir tautiečių vienijimo funkciją.
„Kartą lietuviai į vakarienę atvyko iš Obano, esančio už kelių šimtų kilometrų. Tam jie ryžosi vien dėl to, kad galėtų būti tarp lietuvių, savos aplinkos. Vien girdėti, kai aplink kalbama lietuviškai, jiems malonumas. Kiti lietuviai čia susipažįsta, užmezga kontaktus“, – pasakojo R. Stonys.
Parduotuvėje jam dažnai tenka išgirsti lietuvių klausimų, ar Edinburghe vyksta jiems skirtų bendrų renginių. Rokas sako neapsiribojantis neigiamu atsakymu – raginantis klientus patiems ką nors organizuoti, užuot laukus, kol tą padarys kas nors kitas.
„Aš jų klausinėju, kokių renginių norėtų, raginu veikti patiems. Visi nori, bet niekas nesiryžta daryti. Šiuo aspektu Edinburghe nėra išskirtinis. Kaip ir kiekviename mieste ar bendruomenėje, iš pradžių reikia vieno iniciatyvaus žmogaus, o tada viskas įsisuka. Edinburghe tokio lietuvio, atrodo, nėra. Štai latviai – kitas reikalas: jų čia kur kas mažiau nei mūsiškių, bet mūsų kaimynai nuveikia gerokai daugiau.“
Lietuvis – Škotijos krepšinio elite
Savotiškas regiono lietuvių vienytojas buvo už 40 km nuo Edinburgho esančiame Falkirke gyvenantis Tomas Venslauskas. Vyras prieš kelis mėnesius internete paskelbė apie buriamą tautiečių krepšinio komandą.
„Pavyko ganėtinai lengvai ir greičiau, nei tikėjausi, – džiaugiasi „United Baltics“ pavadintos ekipos iniciatorius. – Susirinko 18 žmonių. Nors iš pradžių maniau, jog neišsiversime be legionierių, komandoje – vieni lietuviai. Trečias mėnuo dukart per savaitę vyksta treniruotės. Artimiausiu metu planuojame sužaisti draugiškas rungtynes, o nuo kito sezono ketiname startuoti Edinburgho krepšinio lygoje.“
T. Venslauskas irgi neplanavo atsidurti Škotijoje. Lietuvoje sėkmingai baigęs atomo energetikos magistro studijas, pradėjo dirbti inžinieriumi. Tačiau sąlygos ką tik iškepto energetiko netenkino ir jis išvyko į Londoną, o po jame praleistų metų – į Škotiją. Šioje šalyje ir liko.
„Čia esu jau penkti metai, – skaičiuoja Tomas. – Sukūriau šeimą, su žmona susilaukėme dviejų vaikų, įsitvirtinau darbe. Be to, pagal skiriamų varžybų skaičių drįsčiau manyti, kad esu vienas iš geriausių Škotijoje krepšinio teisėjų.“
Ši sporto šaka, anot pašnekovo, jam patikusi nuo mažens. „Tačiau kažin ar Lietuvoje dėl didelės konkurencijos galėčiau pakilti iki tokių aukštumų. Škotijoje tiesiog buvo palankios sąlygos man atsiskleisti kaip teisėjui, dabar jau teisėjauju aukščiausio lygio Didžiosios Britanijos varžybose“, – sako T. Venslauskas.
Savo reitingu jis nusileidžia tik Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) kategorijos teisėjams.
Nors lietuvis neatmeta galimybės, jog vieną dieną irgi įgis FIBA licenciją.
„Turiu tokį tikslą, bet tai nėra mano prioritetas. Šią kategoriją reikia įgyti iki 35 metų, o man šiuo metu – 29-eri, taigi laiko dar yra, bet reikėtų gerokai pasistengti. Nepasiseks – nebus tragedijos“, – patikino T. Venslauskas.
Jis tikisi, jog artimiausioje ateityje pavyks pasikviesti lietuvių krepšinio komandą iš trečio pagal dydį Škotijos miesto Aberdeeno, bet aktyviau dalyvauti lietuviškų bendruomenių veikloje vyrui tiesiog neliktų laiko.
„Mūsų šeima apsiriboja bendravimu artimiausių žmonių rate – visi esame gana užimti, tad nelabai lieka laiko. Man per sezoną tenka teisėjauti apie 200 krepšinio varžybų, visą laisvalaikį atima jos“, – sako.
Tomas su artimaisiais iš Škotijos kraustytis bent artimiausiu metu nežada, mat ši šalis yra tinkama jaunai šeimai gyventi ir siekti tikslų, be to, žavi savo grožiu bei autentiškumu.
„Šiuo metu aš dirbu vienas – žmona augina vaikus. To pakanka, kad išlaikytumėme atžalas. Įsigijome namą, pinigų užtenka pragyvenimui“, – vardijo Škotijos privalumus lietuvis.
Daugiau naujienų saviems Jungtinėje Karalystėje - Tiesa.com.