Profesorius atkreipia dėmesį, kad protestų išvakarėse Baltarusijoje vyko „Baltojo legiono“ ir kitų radikalių grupuočių areštai.
„Jie parodė, kad Baltarusijoje veikia radikalus pogrindis, besirengiantis ginkluotai kovai prieš Aleksandro Lukašenkos režimą“, – teigia Z. Norkus.
Pasak profesoriaus Z. Norkaus, Ukrainoje panašios radikalios grupuotės, pavyzdžiui, „Dešinysis sektorius“, suvaidino esminį vaidmenį eskaluojant protestus Maidane į ginkluotą sukilimą, privertusį Maskvos statytiniu vadintą Vladimirą Janukovyčių dėti į kojas. Z. Norkus teigia, kad radikalus pogrindis Ukrainoje neatsirado spontaniškai per naktį – savo misijai rengėsi iš anksto.
„Dabar galėjome įsitikinti, kad panašių procesų vyksta ir Baltarusijoje. Mūsų žiniasklaida apie represijas prieš radikalų pogrindį (ir apie jį patį) pranešė tik tiek, kiek reikėjo paneigti „lietuviško pėdsako“ versiją. Ją iš tikrųjų reikia neigti, tačiau pačiu ginklų kaupimo ir mokymosi juos panaudoti faktu keblu abejoti, kaip ir „ukrainietišku pėdsaku“, – teigia Z. Norkus.
Pasak profesoriaus, natūralu, kad Baltarusijos opozicionieriai mokosi iš kaimynų ukrainiečių, svajoja pakartoti Maidano triumfą ir veikiausiai gauna jų pagalbą. „Draugiško antirusiško režimo atsiradimas kaimyninėje Baltarusijoje iš esmės pakeistų Ukrainos, kuri save laiko šalimi, kariaujančia su Rusija, strateginę padėtį“, – mano Z. Norkus.
Tačiau „Freedom House" Lietuvoje vadovas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis, nesutinka su tokiu vertinimu.
Jei A. Lukašenkos režimas neatlaikytų
Kovo 25-ąją įvykęs nesankcionuotas mitingas Baltarusijoje nebuvo netikėtas: apie jį viešai skelbta, opozicija žmones ragino išeiti į gatves. Baltarusijos visuomenė jau kurį laiką bruzda dėl A. Lukašenkos pasiūlyto „veltėdžių mokesčio“, kurį esą turėtų mokėti mažiau kaip šešis mėnesius per metus dirbantys žmonės.
Baltarusijos KGB mitingo išvakarėse paskelbė sulaikiusi 26 žmones iš „Baltojo legiono“ ir „Jaunojo fronto“. Pasak baltarusių, „Baltasis legionas“ bendradarbiauja su Ukrainos kovotojais, o A. Lukašenka pareiškė, esą „provokacijas“ jo šalyje rengia kovotojai, paruošti Lietuvoje ir kitose regiono šalyse. Lietuva tokį pareiškimą, žinoma, paneigė.
Tačiau kas, jeigu režimas Baltarusijoje iš tiesų pasikeistų? Ką gero ir blogo tai duotų Lietuvai?
Pasak Z. Norkaus, Lietuvai, kaip ir kiekvienai kita Europos Sąjungos šaliai, naudingiausia, jei režimas Baltarusijoje pasikeistų sklandžiai ir taikiai.
„Režimo pasikeitimas Baltarusijoje leistų pajudinti iš vietos Astravo atominės elektrinės statybos ar veikiau uždarymo klausimą, – sako profesorius Z. Norkus. – Sakau „veikiau“ todėl, kad tuo metu, kai režimas keisis (jau vien dėl A. Lukašenkos, kaip žmogaus, mirtingumo), elektrinė bus jau pastatyta. Galima numatyti koliziją tarp specifinio Lietuvos intereso uždaryti Astravo elektrinę ir europinio intereso padėti jaunai baltarusiškai demokratijai sutvirtėti.“
Baltarusijos kartu su Rusijos bendrove „Rosatom“ vystoma Astravo atominė elektrinė yra laikoma grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, mat pagal rusiškas technologijas statoma jėgainė įkurdinta vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.
Z. Norkus mano, kad kai ar jei Baltarusijos režimas pasikeis, Lietuva galės reikalauti Astravo elektrinės uždarymo kaip būtinos sąlygos Baltarusijai gauti Lietuvos paramą integruojantis į Europos Sąjungą ir kitas Vakarų tarptautines struktūras.
„Juk pati Lietuva panašią sąlygą įvykdė, uždariusi Ignalinos atominę elektrinę. Kita vertus, jos uždarymas tikrai nepalengvintų numatomai nelengvos (dėl nebegaunamų Rusijos subsidijų) demokratinės Baltarusijos ekonominės padėties“, – svarsto profesorius.
Kaip susitarti dėl „Lietuvos“ pavadinimo
Dar viena potenciali problema pasikeitus Baltarusijos režimui būtų tapatumo klausimai. Pasak Z. Norkaus, daugelis baltarusių opozicionierių tiki, kad jie yra tikrieji lietuviai, o mes, jų akimis, esame jų vardą ir istorinę sostinę pasigrobę žemaičiai.
„Negalima atmesti, kad po kokių 10–20 metų Europos politiniame žemėlapyje bus dvi šalys, vardu „Lietuva“, įsivėlusios į konfliktą, analogišką Graikijos ir Makedonijos ginčui dėl „teisingo“ Makedonijos pavadinimo. Gal pavyktų susitarti, kad baltarusiai leistų mums ir toliau angliškai vadintis „Lithuania“, o patys vadintųsi „Litva“? O gal galimos lygiosios? Priminsiu, kad prieš kurį laiką grupė ekspertų, kūrusių Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginę rinkodaros koncepciją, siūlė pakeisti „Lithuania“ į lengviau ištariamą „Lituania“, – svarsto Z. Norkus.
Baltarusiai plėtoja koncepciją, pagal kurią Lietuva neturi jokio ryšio su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) ir klaidingai yra siejama su Litva. Kai kurių baltarusių požiūriu, Litvoje gyveno litvinai, carinėje Rusijoje pervadinti baltarusiais, o lietuviai neva yra tik LDK šiaurėje gyvenusių mažųjų tautų – žemaičių ir aukštaičių – palikuonys.
Tačiau Z. Norkus mano, kad Lietuva potencialiai galėtų pasivadinti žydišku pavadinimu „Lita“, jis yra trumpas ir lengvai ištariamas. „Ir gal tai būtų žydų litvakų palikuonims priimtina simbolinė kompensacija už jų seneliams ir proseneliams kai kurių „mūsiškių“ padarytas skriaudas?“ – svarsto mokslininkas.
Rusija Baltarusijos lengvai nepaleistų
Svarstant apie Baltarusijos atitrūkimą pagal ukrainietišką scenarijų Z. Norkus siūlo atsižvelgti į faktą, kad Rusija ir Baltarusija susijusios kur kas stipriau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Nors A. Lukašenka nepraleidžia progos pabalansuoti tarp Rytų ir Vakarų bei pabrėžti Baltarusijos nepriklausomumą, realiai Baltarusijos ir Rusijos integracija yra kur kas toliau pažengusi, palyginti su bet kurios kitos buvusios sovietinės respublikos, o dabar – Nepriklausomų valstybių sandraugos (kurios nominali „sostinė“, beje, yra Minskas), narės integracija su Rusija“, – teigia profesorius.
Pasak jo, šalis sieja tankus ekonominių, karinių, politinių sutarčių tinklas, tarp jų – ir 1999 m. gruodžio 8 d. Maskvoje sudaryta Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės įsteigimo sutartis. Ir nors dauguma šios ir kitų sutarčių punktų nėra įgyvendinti, bet jie turi reikšmę.
„Dabartiniai Baltarusijos ir Rusijos santykiai primena tuos, kurie siejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę 1385–1569 m. Per šį laikotarpį Lietuva su Lenkija pasirašė keletą unijos sutarčių, kuriose būdavo iškilmingai skelbiamas Lietuvos „prijungimas“, „prišliejimas“. „inkorporavimas“ (buvo vartojami visi įmanomi žodžiai, skelbiantys kuo didesnę vienybę) į Lenkijos sudėtį, tačiau realiai Lietuva liko nepriklausoma valstybė, netgi imperija, valdoma siauro uždaro didikų rato“, – sako Z. Norkus.
Pasak profesoriaus, naujos unijos sutartys būdavo pasirašomos, siekiant gauti Lenkijos pagalbą sprendžiant konkrečias politines ir karines problemas, bet unijiniai pažadai likdavo popieriuje. Ilgainiui Lenkijoje kilo šlėktos sąjūdis už „unijos įgyvendinimą“, kurį galiausiai apvainikavo 1569 m. Liublino unija.
„Mėginimai pakartoti Maidaną Minske gali baigtis Maskvos prievarta su prorusiškų jėgų pagalba pačioje Baltarusijoje „įgyvendinti unijos pažadus“, – mano Z. Norkus.
Profesorius svarsto, kad kuo stipresnis būtų Baltarusijos pasipriešinimas „unijai“ su Rusija ir kuo ilgiau tęstųsi, tuo daugiau pabėgėlių atplūstų į Lietuvą
„Savaime aišku, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai dar labiau paaštrėtų, nors ir atrodo, kad jiems jau nebėra kur aštrėti. Teisinius „unijos įgyvendinimo“ formalumus Rusija su prorusiškų jėgų bei statytinių Minske parama veikiausiai sugebėtų sutvarkyti ne mažiau preciziškai, kaip tai buvo padaryta 1940 m. Estijoje ir Latvijoje, kurių nepriklausomybė likviduota su visais nusprendusių į Vakarus nesitraukti šių šalių teisėtų prezidentų parašais“, – sako Z. Norkus.
Tačiau Vilniaus universiteto profesorius teigia, kad rusiškosios „unijos įgyvendinimo“ visai nebūtina suprasti kaip Baltarusijos valstybingumo likvidavimo. Tikėtina, kad Baltarusija formalų valstybingumą išsaugotų, bet būtent LDK valstybingumo Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje lygio ir tipo.
„Toks Baltarusijos „prisišliejimas“ prie Rusijos gali būti visai priimtinas didelei šios šalies visuomenės daliai, nepriimančiai naujosios „tikrųjų lietuvių“ tapatybės bei bijančiai tų socialinių ir ekonominių sukrėtimų, be kurių sunku įsivaizduoti šalies geopolitinį persiorientavimą į Vakarus“, – mano Z. Norkus.
„Freedom House“ Lietuvoje vadovo, Baltarusijos eksperto V. Jurkonio, komentaras:
Komentaruose į Baltarusiją žiūrima iš priedėlio (pristavkės) pozicijos, turbūt todėl, kad, ko neneigia ir pats Z. Norkus, Kremliaus įtaka oficialiajam Minskui yra milžiniška. Tačiau toks požiūris „nurašo“ visus niuansus ir detales. Panašią klaidą daro ir daugelis ekspertų, nagrinėjančių Baltarusiją vien tik iš geopolitinių pozicijų. Tokiu būdu kyla pavojus tapti A. Lukašenkos atstovu spaudai ir tiesiog atkartoti (o kartu – įtvirtinti) jo žodžius.
Derėtų žinoti, kad „Baltasis legionas“, kaip organizacija, praktiškai neegzistuoja jau 15 metų. Turbūt net ir labai norėdami šios organizacijos buvę nariai galėtų mobilizuoti pora dešimčių žmonių, ir viskas. Aišku, šio judėjimo pavadinimas ir emblemoje esantis baltarusiškas ornamentas labai patogus spekuliuoti apie radikalią dešinę, tad ir režimas tokiu masalu naudojasi. Tiesa, vienas iš suimtųjų Zmitser Dashkevich yra kitos organizacijos – „Jaunojo fronto“ – lyderis. Kažkada, išnykus tikrai stipriam judėjimui „Zubr“, „Jaunasis frontas“ pretendavo į jaunimo organizacijų lyderio vietą, bet jei A. Lukašenkai ši organizacija dabar yra tas radikalus pogrindis, tai turbūt jis turėtų pradėti rūpintis ir ledo ritulio fanais bei jaunimo komandomis (nes jie irgi turi lazdų).
Rimtai kalbant, prieš „Laisvės dieną“ iš tikrųjų buvo vykdomi reidai, tikrinami tie, kurie turi ginklų, ir taip toliau. Galima versija, kad valdžia buvo realiai išsigandusi ir patikėjusi tariama perversmo teorija, bet kur kas labiau tikėtina, kad režimas tiesiog norėjo surasti atpirkimo ožį ir iš anksto susikonstruoti „legitimaus kovo 25 d. išvaikymo scenarijų“.
Ir Baltarusijos režimui tokios istorijos nėra naujiena: pavyzdžiui, galima priminti verslininką ir buvusį politinį kalinį Mikalai Autukhovich – jis 2010 m. buvo nuteistas daugiau nei 5 metams remiantis panašiais pagrindais. Net keista, kaip per šių metų reidą nebuvo susemti biatlonininkai, nes jie tikrai turi turėti šautuvų.
Tiesa, dalis baltarusių kovoja Rytų Ukrainoje ukrainiečių pusėje, bet didžioji dalis energijos yra nukreipta ten, o ir sugrįžti jiems į Baltarusiją (priešingai nei tiems, kurie kovoja separatistų pusėje) itin sudėtinga.
Galų gale, po įvykių Maidane sociologiniai duomenys rodė, jog baltarusiai tikrai nenori jokių aikščių ir jokių barikadų. Tą patį kartojo ir opozicijos atstovai. Todėl Maidano triumfo scenarijus realiai mąstančiam ir žinančiam, kas yra kas Baltarusijoje, yra ne daugiau nei spekuliacija. Kremliaus įsiskverbimas Baltarusijoje pernelyg didelis, o ir pilietinės visuomenės galia bei pasitikėjimas vieni kitais per maži, jog šiandien Baltarusijoje įvyktų bent panašaus pobūdžio mobilizacija.