Pensininkės iš Baltarusijos pajamos lietuvius turėtų priversti susimąstyti

Vienu iš iškalbingiausių kadrų, kalbančių apie įvykius Minske vaikant masines neoficialaus Baltarusijos liaudies respublikos įkūrimo metinių minėjimo demonstracijas, tapo atvaizdas pensininkės, sustabdytas kaip tik tą akimirką, kai ją į milicijos autobusiuką sodino pareigūnai.

Neseniai vykusiose protesto akcijose buvo galima išvysti ir gana nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Kaip ir kuo gyvena Baltarusijos, kurios valdžia tvirtina, kad Baltarusija – socialiai orientuota valstybė, pensininkai?

Likus savaitei iki minėtųjų įvykių, Minske lankėsi DELFI korespondentas, kuris domėjosi miestiečių nuotaikomis planuotų eitynių prieš „mokestį socialiniams parazitams“ dieną. Domėtasi, kokios šiuo metu kainos Baltarusijos sostinėje ir ko laukti iš „Valios dienos“ akcijos.

Su RU.DELFI pasikalbėti ir apie savo ir Baltarusijos gyvenimą sutiko viena pensininkė, kuri panoro išlikti anonime. Kaip vėliau paaiškėjo, tikrai ne iš baimės, o paprasčiausiai iš kuklumo. Įvertinus Baltarusijos – valstybės, kurios valdžia ją vadina socialine valstybe –pensininkų gyvenimo sąlygas, galima daryti patikimas išvadas apie visos valstybės socialinę ir ekonominę padėtį.

79 metų Jelizaveta Dmitrijevna gyvena vieno kambario bute viename iš daugybės sovietinės statybos daugiaaukščių Minsko Rytų mikrorajone, netoliese metro linijų žiedo. Minske miesto centro sąvoka kiek platoka – centru galima vadinti visą teritoriją, esančią nuo Nepriklausomybės prospekto iki Čeliuskiniečių parko. Taigi galima teigti, kad moteris gyvena tikrai netoliese Minsko centro. Pro pensininkės buto langus atsiveria malonus vaizdas į kiemą, pats butas švarus ir tvarkingas. Šeimininkė pavaišino bulviniais blynais, kurių prikepė belaukdama anūkės, kuri viso pokalbio metu sėdėjo šalia.

– Pastaruoju metu daug rašoma apie pablogėjusią ekonominę situaciją Baltarusijoje. Kaip gyvenate jūs?

– Man jau tiek metų, kad gyvenime mačiau visko: ir karą, ir badą, išgyvenau ir pokarį. Tada buvo ir gerų laikų – dirbome, vaikai augo, mokėsi. Dabar, bent jau man taip atrodo, mes gyvename normaliai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad visi, bet bent jau aš, mano galva, gyvenu gerai. Gaunu neblogą pensiją (347 rublius – 170,54 Eur).

– Tai įprasta pensija? Artima vidutinei?

– Taip, greičiausiai taip ir yra. Mano pensija tikrai ne maža, bet ir ne pati didžiausia, suprantama. Sulauksiu 80 metų, keliais procentais pakels. Prideda sulaukus 75 ir 80 metų. Kažkiek už stažą prisideda.

– Kokią dalį pensijos išleidžiate maistui ir kokią – komunaliniams mokesčiams?

– Manau, kad už elektrą ir vandenį moku nedaug. Išlaidos, jeigu atsainiai dabar paskaičiuočiau, už komunalines paslaugas siekia apie 50 rublių (24,57 Eur). Maistui išleidžiu... Dar neįpratome, neseniai keitė pinigus, seniau išleisdavau apie (pensija siekė apie 3 mln. senųjų Baltarusijos rublių) 1,5 mln. rublių. Dabar dėl tų naujų pinigų viskas pabrango, dar neįpratome, ne visi tas kapeikas skaičiuojame.

Seniau į parduotuvę žmonės eidavo su 200 tūkst. rublių – buvo viena suma, o dabar štai tai 20 rublių jau visai kita suma. Suprantate? Jeigu domina pirkinių krepšelis, kuri nešiesi namo, seniau už 200 tūkst. rublių buvo galima daug daugiau nusipirkti nei dabar už tuos naujus 20.

– Ar ko nors sau neleidžiate? Galbūt ribojate kokius nors poreikius?

– Juk niekada negyveni pagal poreikius. Visada norisi kažko daugiau. Ar ko nors sau neleidžiu, atsisakau? Ne, neatsisakau. Štai naują šaldytuvą nusipirkau. Reikalas tas, kad mano situacija kitokia. Turiu dukrą, žentą, anūkę ir anūką – visi dirba, sulaukiu pagalbos. Na, jie manęs neišlaiko, bet užsuka į svečius, šį bei tą atneša, apsirūpina. Štai kovo 8 dieną sugužėjo su gėlėmis, atnešė lauktuvių. Daug lauktuvių – du tortus, tulpių ir visokių gardumynų, kuri pati sau leisti negalėčiau. Kokių gardumynų? Na, pavyzdžiui, dešros už 20 rublių, kokios nors mėsos. Sau galiu 200 gramų nusipirkti, aišku, ne kasdien, bet kai labai užsinoriu. O jie ėmė ir atvežė, gražiai pasėdėjome, kavos išgėrėme. Atnešė kai ko ir į šaldiklį įsidėti. Taigi šiuo klausimu man kiek paprasčiau ir lengviau. Vasarą daugiausia laiko praleidžiu sode, daug susitaupo.

– Ten auginate ką nors?

– Na taip, svogūnų, agurkų, pomidorų, morkų ir panašiai. Svarbiausia, kad ten pavyksta sutaupyti, šiek tiek susikaupia. Juk norisi kaip nors pasigerinti gyvenimą, ką nors nusipirkti. Štai kiekvienais metais automobiliu važiuojate į Smolenską. Veža anūkas arba anūkė.

– Nepastebėjome išaugusių kainų?

– Žinote, nepastebėjau, nes mes jų neįsimename.

– Kaip taip?

– O labai paprastai. Atmintis streikuoja (juokiasi). Pirmiausia skirtingose parduotuvėse ir kainos skiriasi. Įprastai juk perku tai, ką ir visada. Pieno, varškės, grietinės, kefyro, duonos, batono. Tai produktai, kuriuos perku nuolat. Dar ko nors saldaus prie kavos ar arbatos. Kokio nors sūrio. Dešrytės. Na taip, iš esmės kainos išaugusios. Savaime suprantama. Tik vis tiek reikia pirkti, o ir nuolaidų siūlo. Netoliese namų yra maisto prekių parduotuvė „Rubliovskij“ – ten pensininkams taikomos nuolaidos arba nuolaidos taikomos su specialiomis kortelėmis. Taigi galima apsipirkti ir kiek pigiau.

Apsipirkinėjimas savotiška pramoga, pasivaikštai vienoje parduotuvėje, antroje, trečioje. Ir pasivaikštau, ir nusiperku, ko reikia. Į pašto dėžutes taip pat gaunu informacijos apie nuolaidas. Taigi tarsi iš anksto žinai, kur ir ko eiti. Drabužių dažnai neperku. Štai paltą įsigijau praeitais metais.

Batus perku, kai reikia. O visa kita...Štai gimtadienio progą kažką gavau, per Naujus. Vaikai manimi rūpinasi, lepina. Jeigu jo prireikia, ima ir padovanoja. Batus, paltą pirkau pati. Taigi, jeigu ko nors tikrai reikia, iš tų pinigų (pensijos – DELFI) gali sutaupyti ir nusipirkti. Ir dar – prieš Naujuosius pasikeičiau duris, po Naujų – išklijavau sienas naujais sienų apmušalais. Dabar labai malonu įeiti koridorių.

– Ar per tuos metus, kai esate pensininkė, didino išmokas?

– Praeitais metais, atrodo, du kartus. Šiais metais irgi žada didinti. 5-7 proc. ar kažkiek panašiai. Bet kokiu atveju aš gyvenu tikrai normaliai.

– Ar turite draugių...

– Taip, draugės panašaus amžiaus. Vienoms kažko gal ir trūksta, kitoms netrūksta. Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus poreikių, norų. Pavyzdžiui, aš pati manau, kad man mano pinigų pakanka. Iš nieko daugiau neprašau. Laviruoju. Žinoma, vaistai brangiai kainuoja. Jie brangūs. Stengiuosi pirkti baltarusiškus, bet vis tiek. Kol kas užtenka ir jiems. Vienintelis dalykas, ko norėtųsi, kad vaikai turėtų darbą, šalyje būtų ramu ir taiku.

– Jūsų manymu, tie protestai pagrįsti?

– Jeigu kalbėti apie tuos, kuriuos vadina visuomenės parazitais, pasakysiu taip: žmogus, jeigu tik iš tikrųjų norės, darbą tikrai ras. Galiu suprasti, kad galbūt jis bus ir ne pats mieliausias širdžiai, bet jeigu jauni sveiki žmonės sėdi, nieko nedirba ir nuo ryto maukia alų, rūko, man tai nepriimtina ir paprasčiausiai nesuvokiama.

Kai 55 metų išėjau į pensija, paskui dar 19 metų dirbau. Taip, mokėjo mažai, bet turėjau darbą. Ta kukli alga ir pensija leido man jaustis saugiau, žinoti, kad galiu sau leisti daugiau. Pragyventi vien iš pensijos, nors ji ir ne pati mažiausia, sunkiau... Nepaisant to, iš esmės man visko pakanka.

– Taigi, jūs tarsi nesuprantate, kodėl žmonės protestuoja?

– Manau, kad žmonės turi dirbti ir mokėti mokesčius. Jeigu nenori, tai jau kitas reikalas. Jeigu jauni ir sveiki žmonės nenori dirbti, visai kitas reikalas. Mes juk ir dirbome, ir vaikus užauginome. Pensijai užsidirbome. O dabar štai žmonės nedirba, pensijai neužsidirba, tai kaip jie galvoja gyventi?

– Jaučiate Baltarusijoje stabilumą? Esate rami dėl to, kas laukia rytoj?

– Labai norėtųsi. Labiausiai už viską norėtųsi ramybės ir užtikrintumo dėl rytdienos. Savaime suprantama, dabar labai sunku tuo tikėti. Esame įpratę. Dešimt metų išdirbai gamykloje – gauni butą. Kažkaip tvarkaisi. Buvome tikri dėl rytojaus, skaičiavo darbo stažą, už kurį mokėjo. Visa tai buvo tada, kai buvo Sąjunga. Dukra mokslus nemokamai baigė, tiek mokyklą, tiek institutą, o dar ir stipendiją mokėjo. Dabar nieko panašaus nebėra. Be jokių korepetitorių pagalbos į institutą stojome, studijavome ir diplomą gavome.

Dabar, jeigu nori įstoti, būtinas korepetitorius. Jeigu nenorėjai važiuoti dirbti pagal paskyrimą, turėjai susimokėti už studijas, grąžinti tuos pinigus. Kai mes gyvenome, viskas buvo nemokamai, įpratome prie tokių sąlygų. Dabar gi už viską reikia mokėti. Dėl šios priežasties ir žmonių psichologija visai kitokia. Buvome ramūs dėl rytojaus, turėjau darbo veteranės ordiną, garbės raštų. Dirbome daug, uždirbome mažai, buvome taip įpratę, o dabar žmonės iš karto nori gauti viską. Deja, taip greičiausiai juk nebus.