Mėnesinės kitąmet 70 gimtadienį švęsiančios Žanetos pajamos – vos 197 eurai. Tokia suma susidaro jau įskaičiavus valdančiųjų nuo šių metų sausio pridėtus 15 eurų.
„Man tiesiog gėda. Dabar žmonės moka gyventi, o kai esi vienas, mažai gauni, be sveikatos, kur tu nueisi? Greičiau ateitų ta pabaiga šito“, – atvirai prabilo moteris, paklausta, kaip laikosi.
Kantrybės taurę perpildė netikėtos išlaidos
Kalbėti apie savo bėdas Žaneta nepratusi. Nors išgirdęs, kaip ji gyvena, dažnas ragina ieškoti pagalbos, pati ji tikina esanti ne tokio būdo.
Kantrybės taurę perpildė tik ant pečių užkrautos papildomos išlaidos – sumanius remontuoti daugiabučio, kuriame ji gyvena, stogą, gyventojų imta reikalauti už tai susimokėti.
„Dedasi po 45-50 eurų visi, bet aš negaliu tokios sumos atiduoti. Ėmė grasinti man visi pirmininkai. Tų, kurie nemokėjo 3 mėnesius, ieškoti“, – graudinosi moteris.
Butas, kuriame ji gyvena, kone vienintelis jos turtas. Visus kitus brangesnius daiktus Žaneta pardavė, nes tiesiog neišgali išgyventi.
Neišgali sau leisti net varškės sūrelio už 39 centus
„Anądien pamačiau, kad reklamuoja, ir labai įsinorėjau sūrelių. Jau su nuolaida jie kainavo 39 centus, bet tai ne man. Nusipirkau pieno, manų košės, užsidėjau uogienės ir išsiviriau“, – kaip atrodo gyvenimas, kai mėnesio pajamos nesiekia nė 200 eurų, apibūdino Žaneta.
Maistą ji pasakojo perkanti tik du kartus per savaitę ir tik didesnių akcijų metu arba kai produktai būna nukainoti.
„Nėra nuolaidos – ir išeinu“, – kasdienybę atskleidė pašnekovė, pripažinusi, kad tai labai žemina.
Sriuba – mėnesių mėnesiais, mėsos nusipirkti neišgali
Vienintelis malonumas, kurį ji sau leidžia, puodelis kavos du kartus per dieną. Neperka Žaneta net mėsos. Anksčiau ja palepindavo tik šuniuką – esą mėsėdis, jam labiau reikia.
„Duona su tepiųjų riebalų mišiniu ir arbata – tai čia jau labai gerai“, – pasidomėjus, kaip atrodo jos pusryčiai, nenoriai atsivėrė Žaneta.
Tačiau dažniausiai ant jos stalo garuoja sriuba. Šią paprastai ji valgo diena po dienos.
„Būna, sriubos prisiverdi ir valgai, kad kažkuo skrandį užpildytum. Neturiu kaimo, kad kažkur kažką gaučiau, esu vienui viena. Tai išsiverdi tos sriubos ir 5 dienas valgai, ir ilgiau būna. Kartais 3 kartus per dieną. Nėra jokių poreikių, yra paprastas, vienodas ir neįdomus gyvenimas“, – širdį liejo moteris.
Vyras nusižudė, pati turėjo globoti artimuosius
Jos vyras buvo iš vaikų namų, tad artimųjų neturėjo. Ilgus metus jis dirbo energetikos srityje, bet, kaip pasakojo Žaneta, negalėjo pakęsti to, kas anais laikais ten vykdavo.
„Būna, ateina ir sako: „Gauna vieną suomišką stotį, ir tą vyr. inžinierius pasiima į sodą“. 120 tūkst. litų vertė. Po du butus ten visi turėjo – sau ir dar vaikams, visi nauji namai Baltupiuose energetikų. Sakydavau: „Antanai, pagalvok, kai tu išeisi, kas bus, neduok, nors raštelį parašyk“, bet labai stambūs dalykai ten dėjosi. Galiausiai jis susirgo depresija ir pasitraukė iš gyvenimo darbe. Prie kapo stovėjo tie kolegos, žadėjo pagalbą, bet su kita minute pažadai ir pasibaigė. Paskui pati turėjau pinigų už nepanaudotas atostogas prašyti, vėliau už juos antkapį pastačiau“, – pasakojo moteris.
Savo ruožtu Žaneta dirbo nekilnojamo turto srityje, tačiau vis reikėdavo padėti artimiesiems – tai senstančius slaugydavo, tai vaikus prižiūrėdavo.
„Mano mama anksti mirė, reikėjo daug slaugyti artimųjų, nes anksčiau nebuvo tokių ligoninių, kur kas ir atiduodi, 4 vaikus pati užauginau. Mano darbo stažas – 37 metai, bet oficialiai – 29 metai ir 9 mėnesiai. Dviejų mėnesių trūko. 7 metus dirbau be jokios knygutės, buvo tokie metai“, – praeities klaidas prisiminė pašnekovė.
Bendravimas su sūnumi tik skaudina
Širdį kitiems atidavusi moteris dabar – nepaprastai vieniša.
„Vaikui viską atidavėme. Protingai buvo auklėtas, viskas jam, kad tik mokytųsi – kiekvienas šapas pakeliamas būdavo. Gydytojas dabar. Bet pačiam reikia alimentus mokėti, išsiskyrė su žmona, liko vaikai, kuriems jau daugiau nei 20 metų. Jiems irgi pinigų reikia. Paprašai, trupiniai nuo stalo nubyra, bet jis su manimi net nebendrauja, nes esu biedna, iš kitos kastos. Ne tas žodis, kaip skaudu“, – guodėsi Žaneta.
Liepos mėnesį nudvėsė jos itin mylėtas 7 metų šuniukas, kuris buvo kompanionas ir kasdieniams pasivaikščiojimams.
„Vėžys jį įveikė. Operacija buvo, iškaulijau, sūnus parėmė. Kai antrą kartą paskambinau, užriko: „Pinigų nėra“, o aš tik norėjau pasidalinti, kad jau mirė, man sunku“, – kaip vyksta bendravimas su sūnumi, pasakojo Žaneta.
Galiausiai veterinarams ji sakė sumokėjusi pati.
„Iš savo pinigų sumokėjau, gulėjau ir nevalgiau“, – sakė Žaneta.
Jaučiasi nevisaverte visuomenės nare
Tai, ką tenka patirti, ji vadina ne gyvenimu, o egzistencija. Todėl moteris paprasčiausiai nusprendė atsiskirti nuo visuomenės ir pernelyg nesileidžia nei į kalbas, nei į kokias veiklas.
„Išsisuko akinių varžteliai, nuėjau į optikos centrą, mergaitės prisuko, net pinigų neėmė. Tačiau stoviu, laukiu ir aš kaip nesava tarp tų žmonių. Jie – kupini gyvenimo, o aš – nė viena parduotuvė man neprieinama“, – guodėsi moteris.
Žaneta pripažino neišgalinti sau leisti nusipirkti net naujų šlepečių.
„Sumoki mokesčius – apie 30 eurų, ką nusiperki, kad išgyventum, ir viskas“, – tikino ji.
Vaistų nė neperka
Žaneta pasakojo, kad jai diagnozuota išeminė širdies liga, mažakraujystė, sutrikusi medžiagų apykaita, fiksuojamas didelis cholesterolio kiekis kraujyje, operuoti abu keliai, katarakta.
Paklausus, kad turbūt brangiai atsieina ir vaistai, pašnekovė prasitarė daugumos jų tiesiog neperkanti.
„Aš nemėgstu skųstis. Sulindau į save ir būnu namie. Nė vieno organo nėra, kuris sveikas būtų. Esu nužeminta, nužmoginta. Koks čia gyvenimas? Egzistencija. Esu nuvarytas arklys ir viskas“, – graudinosi Žaneta.
Nemato išeičių
Moteris net nebemato išeičių, ką turėtų daryti, kad jos gyvenimas pasikeistų. Svarsto, gal padėtų bent persikėlimas į Kauną – gimtąjį miestą.
„Jei dar būtų giminių kokių, gal galima būtų burtis, o dabar, kai vienas esi... Galvoju, gal grįžti į Kauną vis tiek, bet ką, ten tik ant akmens prie kapų gali pasėdėti. Nebent ten kokį butuką pigesnį rasčiau, bet, žinote, ir jėgų nėra, ir už visas paslaugas reikėtų sumokėti. Taip norėtųsi atsigauti, kažką sau leisti, žmogumi pabūti.
Kiek pinigų praėjo pro mano rankas, nė vieno cento nepriglaudžiau ir galiu iškelta galva eiti. Man nerūpi svetimas. Pripratau, kad jei nėra, tai nėra. Bet pykdo, kad, atrodo, senam nieko nereikia. Reikia“, – suprasti, ką išgyvena, ragino moteris.
Jums taip pat yra tekę atsidurti sudėtingoje situacijoje? Galite papasakoti, kokios sumos išgyventi per mėnesį reikia Jums? Pasidalinkite savo mintimis – kaip tvarkote savo finansus, kaip stengiatės taupyti? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“.