Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas teigia, kad priežasčių įvykti žiauriam nusikaltimui gali būti labai įvairių, tik priežastys visada apima ne tik konkretų nusikaltėlį, bet ir visuomenę.
Siekia prabangos bet kokiais būdais
Tarkime, Lietuva išsiskiria pajamų nelygybe, bet turtingi asmenys dažnai pabrėžia turtą ir statusą. G. Sakalauskas sako, kad turto įtaka statusui Lietuvoje tikrai didesnė nei Vakarų Europos šalyse ir tai gali būti siejama su tuo, kad po sovietinės okupacijos sekė laukinio kapitalizmo laikai.
„Jeigu mes turime visuomenę, kurioje turtas, prestižas, automobiliai prabanga, yra svarbūs, tai tada kyla pavojus, kad bus žmonių, kurie to sieks nelegaliais būdais. Tai daug mažiau nutinka tokiose „lygiose“ visuomenėse, kur tas turtas, prabanga pabrėžiami mažiau. Pavyzdys gali būti Naujoji Zelandija, kurioje pats prieš mėnesį buvau. Ten daugiau lygybės, niekas nepabrėžia savo namo prabangos ir smurto yra daug mažiau“, - pasakoja G. Sakalauskas.
Vienas įtariamų įtariamų I. Strazdauskaitės žudikų, vardu K., socialiniuose mėgavosi prabangiais automobiliais, laikrodžiais. Galima suprasti, kad jam tai atrodė svarbu. Čigonų tautybės 25-erių metų vyras neseniai buvo vedęs tautietę, gyveno Kėdainiuose su sutuoktine ir tėvais, aktyviai sportavo, daug dėmesio skyrė išvaizdai. Vyras anksčiau yra teistas už vagystes, plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimus.
Kiti du įtariamieji yra K. pusbroliai. Iš viso I. Strazdauskaitės nužudymu įtariami keturi žmonės, jiems skirtas suėmimas trims mėnesiams, dar dviems įtariamiesiems skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Žudikai tikriausiai neturėjo autoritetų
G. Sakalauskas pasakoja, kad skurdas dažnai nėra esminis nusikaltimų motyvas, problema dažnai būna kylanti įtampa tarp teisėtų socialinių tikslų (žmogus nori būti turtingas, turtas visuomenėje yra vertinamas) ir turimų priemonių tam pasiekti. Apie tai kalba anomijos teorija.
„Tai vidinių normų nebuvimo būsena, kai žmonės siekia tam tikrų tikslų, vertybių, statuso, bet pasirenka priemones, kurios nepriimtinos. Šios teorijos požiūriu, problema yra ne skurdas bet kylanti įtampa: žmogus nori kažko ir žmogus pasirenka nelegalias priemones. Tarkime, yra tokių kurie nori turto, bet daug dirba, daug mokosi, siekia ir pasiekia, bet kartais žmonės pasirenka nelegalius būdus. Čia skurdas nėra esminis dalykas, nes yra žmonių, kurie gyvena skurde sąmoningai ar nesąmoningai, bet įtampos nejaučia, jiems yra gerai“, - sako kriminologas.
Vilniaus universiteto docentas taip pat pasakoja, kad, remiantis tyrimais, žmonės paprastai nenusikalsta, kai yra prisirišę prie kitų gerbtinų pavyzdžių. Jei tokių pavyzdžių žmogaus gyvenime nėra, tuomet įsitraukimo tikimybė į nusikalstamą veiklą didėja.
„Žmogus jaučia vidinį prisirišimą, kurie jam yra autoritetas, kas tai bebūtų: gali būti tėvai, mokytojas, autorius, režisierius. Tada jie jaučia vidinę kontrolę, tai tarsi stabdis. Jis nenusikalsta todėl, kad pasąmonėje galvoja „Ką jis pagalvos, jei aš taip pasielgsiu“, - sako G. Sakalauskas.
Apskritai, kuo žmogus labiau įsitraukęs į socialinį visuomenės gyvenimą, turi daug socialinių ryšių, tuo jam nusikalsti sunkiau, o kuo ryšiai silpnesni – tuo tikimybė, kad žmogus nusikals, yra didesnė.
G. Sakalauskas sako, kad I. Strazdauskaitės žudikai galimai neturėjo pozityvių autoritetų arba net priešingai – autoritetai buvo tie, kurie patys užsiėmė nelegalia veikla.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad įtariamieji, remiantis preliminaria informacija, jau buvo žinomi policijai, tarsi paženklinti. Pasak G. Sakalausko, įsitraukus į nusikalstamą veiką ir atlikus bausmę paskui labai sunku įsitraukti į įprastą visuomenės gyvenimą, nes tokie asmenys jau yra tarsi paženklinti – siekti socialinių ryšių tampa dar sunkiau.
„Tada žmonės yra dar labiau stumiami į socialinę atskirtį, formuojasi toks kriminalinis identitetas, kurie ieško tokių pat žmonių, kaip jie patys“, - sako G. Sakalauskas, bet pabrėžia, kad tai nėra nusikaltėlių pateisinimas, tai veikiau bandymas suvokti motyvaciją ir priežastis.
Įtariamųjų tautybė: kuo ji dėta
Ar prie bendro paveikslo gali prisidėti faktas, kad įtariamieji yra čigonų tautybės, kai čigonai Lietuvoje gana menkai integruoti ir patiria vienokias ar kitokias problemas? Ar gali būti taip, kad menka integracija lemia bendruomenės atsitraukimą nuo visos visuomenės vertybių arba kad bendruomenė atstumiama ir tuomet tam tikri jos nariai jaučia pyktį.
„Labai svarbu suvokti, kad žmonės kažką nužudo, nusikalsta ne todėl, kad jie lietuviai, čigonai, rumunai, vokiečiai ar mongolai, bet todėl, kad jie yra atskirtyje, todėl, kad jie neturi socialaus gyvenimo šansų, todėl, kad neturi socialinių ryšių. Tokie dalykai gali nutikti bet kuriai tautybei. Bet, kaip jūs ir sakote, romai yra daugiau atskirtyje, tai tas labai paskatina“, - sako G. Sakalauskas.
Bet kriminologas pabrėžia, kad net kilusi įtampa tarp siekių ir turimų priemonių, autoritetų nebuvimas, socialinių ryšių stoka vis tiek nereiškia, kad žmogus ryšis žmogžudystei – žmogaus nužudymas yra paskutinis nusikalstamumo etapas.
Žmogžudystei gali ryžtis ne visi
Remiantis policijos pateikta informacija, I. Strazdauskaitė buvo uždaužyta kastuvu, daugiausia sužeidimų yra galvos srityje. Manoma, kad įtariamieji siekė pagrobti automobilį „Audi A7”, inscenizavo avariją, o kai mergina išlipo iš automobilio aiškintis, ją įgrūdo į BMW automobilį, nužudė bei užkasė Kėdainių rajone.
Automobilį „Audi A7” įtariamieji žadėjo pasiimti vėliau, jie jau buvo suradę ir pirkėją. Tačiau teigiama, kad mergina greičiausiai buvo nužudyta spontaniškai.
„Čia yra ir psichologinių dalykų. Kad žmogus peržengtų ribą ir žudytų kitą žmogų, buitiškai tariant, turi būti toks neurobiologinis atbukimas. Neurobiologai tyrinėja smegenų sąveikas, kurios priklauso ir nuo socialinių ryšių. Kitaip tariant, kuo žmogus labiau socialiai orientuotas, tuo tos sąveikos yra intensyvesnės, bei priešingai: kuo socialinių ryšių mažiau, tuo smegenų veiklos atbukimas yra ryškesnis. Šiuo atveju galima sakyti, kad kažkas nutiko psichologiniu aspektu, jei jie tą ribą lengvai peržengė“, - sako G. Sakalauskas.
„Tai dalykai, kuriems ne kiekvienas yra pajėgus“, - teigia pašnekovas.
Daugeliui taip pat kyla klausimas, kodėl grobiant automobilį būtina žudyti žmogų, jei kur kas racionaliau ir saugiau pasitenkinti tik automobilio vagyste.
G. Sakalauskas sako, kad daugelis situacijų būna tokios, kuriose racionaliai nesirenkama – tiesiog įsisukama į nelogiškų veiksmų spiralę.
„Aš fantazuoju, bet galbūt mergina kažką pasakė arba pradėjo šaukti, kažkas trenkė, ji griuvo. Gali būti dalykų, kurie įvyksta staiga, pasikeičia aplinkybės, žmonės elgiasi neadekvačiai, o išgąstis lemia dar neadekvatesnį elgesį, uždaužo kastuvu ir mano, kad taip išsprendė problemą“, - sako kriminologas.
Be to, pašnekovas pažymi, kad įtariamieji yra labai jauni, 23-26 metų. Pasak G. Sakalausko, pagal skelbiamas įvykio aplinkybe atrodo, kad įtariamieji elgėsi itin nebrandžiai, tarsi paaugliai.
„Tos aplinkybės, kurios skelbiamos, man labai paaugliškos: tokius dalykus, būna, sugalvoja paaugliai, tik jiems neužtenka valios viską iki galo padaryti. Minėjau neurobiologinius tyrimus, tai jie rodo, kad dabartiniais laikais žmonės socialiai subręsta daug vėliau nei anksčiau. Būna, kad net 25-erių metų žmogaus neurobiologinės jungtys prilygsta paauglių, todėl daug kur net numatyta speciali baudžiamoji atsakomybė iki 24-25 metų“, - pasakoja G. Sakalauskas.
„Sunku kalbėti konkrečiai, nes nežinau, ką tie žmonės tiksliai galvojo, ką jie veikia, bet tai būtų paaiškinimas: žmogus, kuris yra 23-24 metų, nebūtinai yra subrendęs, jam gali būti būdingi paaugliško mąstymo modeliai“, - tęsia mokslininkas.
Paklaustas, kuo paaiškinamas vėlesnis socialinis žmonių brendimas, G. Sakalauskas teigia, kad socialinę brandą lėtina informacinės technologijos, žmonės vis mažiau bendrauja asmeniškai, ilgėja švietimo sistemoje praleidžiamas laikas, jaunimo nedarbas yra didesnis, tai mažina savarankiškumą, didina priklausomumą nuo tėvų ar giminaičių. Bet šiuo atveju tai yra globalios tendencijos, nesusijusios su konkrečiu nusikaltimu ar nusikaltėliais.
Visuomenėje labai daug agresijos
G. Sakalauskas taip pat sutinka, kad Lietuvos visuomenėje apskritai labai daug agresijos bei smurto: vaikai mušami arba nužudomi savo tėvų, klesti į save nukreipto pykčio savižudybių pavidalu, vairavimas keliuose yra klaikus, o įvykus kokiam nors rezonansiniam nusikaltimui dalis žmonių ragina imtis smurto prieš įtariamus žudikus.
„Tam tikras pyktis ir nesaugumas yra natūralūs dalykai. Kerštas yra natūralus žmogaus jausmas. Tik tiek, kad idealiu atveju socialiniame kontekste aš norėčiau, kad į tai būtų žiūrima kaip į tragediją daug platesne prasme: kaip į nelaimę merginai, merginos tėvams, tuo pačiu ir tiems vaikinams bei jų šeimoms. Tai yra tragedija. Turime suvokti, kad tokiems atvejams turime įstatymus, Baudžiamąjį kodeksą. Tikriausiai visi ar dauguma bus apkaltinti nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis, už tai gresia bausmė iki gyvos galvos. Mes turime pasitikėti, kad turime įstatymą, teisinę bazę, turime institucijas ir tai žinodami turėtume jaustis stabiliai", - sako G. Sakalauskas.
Teisininkas sako, kad geriausias pavyzdys yra Norvegija, kurioje teroristas Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones, bet visuomenė dėl to neišėjo iš proto: „Norvegai toje situacijoje reagavo, švelniai tariant, kitaip nei mes reaguojame. Ten tikrai nebuvo raginimų įvesti mirties bausmę ar susidoroti".
G. Sakalauskas sutinka, kad tai rodo tam tikrą nepasitikėjimą valstybės institucijomis.
„Smurto pas mus tikrai yra daug. Minėjau Naująją Zelandiją, tai aš ten pavairavau mėnesį ir grįžau čia į gatvę, kaip į karą. Jaučiuosi, kad esu kare. Taigi agresijos net čia yra daug. Pagal nužudymų skaičių mes pirmaujame Europos Sąjungoje, taip pat pagal patyčių skaičių. Bet gera žinia ta, kad smurto labai ryškiai mažėja: tarkime, nužudymų, plėšimų, patyčių tikrai mažėja. Aš tikiuosi, kad mažės ir toliau", - sako pašnekovas.
Bet jis perspėja, kad nėra visuomenės be smurto ar nusikaltimų.