– Pone Avuli, kokia buvo sklypų įsigijimo istorija?
A. Avulis: Visa teritorija su pastatais priklausė „Ūkio bankui“. Šiam bankrutavus, ši teritorija ir pastatai buvo perduoti „Šiaulių bankui“. Bankas paskelbė viešąjį konkursą, kuriame dalyvavo apie 30 Lietuvos ir užsienio kompanijų. Mes pasiūlėme geriausią kainą ir už 41 milijoną eurų įsigijome teisę stadiono teritorijoje vystyti savo projektą. Šiuo metu dalis „Žalgirio“ stadiono griaunama ir statomas viešbutis „Marriott“. Turime sutartį su „Marriott International“ ir įsipareigojimų šiai kompanijai.
– Šioje vietoje yra valstybinė žemė?
A. Avulis: Taip. Šiai dienai turime vis dar galiojančią žemės nuomos sutartį ir nepažeidžiame jokių teisės aktų ir įstatymų.
– Ponia Kvietkiene, Nacionalinė žemės tarnyba, valdanti tą žemę, sutartį dėl nuomos nutraukia. Kodėl?
Z. Kvietkienė: Gavome nutarimą iš Generalinės prokuratūros nutraukti šią žemės nuomos sutartį.
– Prokurorai negali reikalauti, kad jūs nutrauktumėte sutartį, nes neturi tokių įgaliojimų.
Z. Kvietkienė: Prokuroras savo nutarimu gali mus įpareigoti spręsti dėl nuomos sutarties.
– Ir jūs nusprendėte nutraukti sutartį?
Z. Kvietkienė: Taip, nes prokuratūros paaiškinime teigiama, kad tas žemės sklypas naudojamas ne pagal sutartyje nustatytą būdą. Sutartis buvo sudaryta stadionui eksploatuoti. Buvo pirkti stadiono įrenginiai, bet ne žemės sklypas. Nuomos sutartis nėra patikslinta, kad čia būtų galima vykdyti komercinę veiklą – statyti daugiabučius namus ar viešbučius. Štai čia ir yra problema.
– Ir dėl to jūs nutarėte nutraukti sutartį? Kad ji nepatikslinta?
Z. Kvietkienė: Nacionalinė žemės tarnyba vadovaujasi teisės aktais nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės 260 nutarimo 3.8 punktą nustatyta: jeigu bendrajame plane numatyta stadiono statyba ir pirkėjas nusipirko stadiono įrenginius, jis, visų pirma, turi tai eksploatuoti kaip stadioną.
A. Avulis: Žemės įstatyme aiškiai pasakyta, kaip nustatoma žemės paskirtis. Yra 5 žemės paskirties variantai: žemės ūkio paskirties, miškų ūkio, konsrevacinė, vandens ūkio ir kitos paskirties. Dabar, pagal galiojantį detalųjį planą, ten galima statyti. Aiškiai parašyta, kad ten gali būti ir stadionas, ir viešbutis, ir gyvenamieji namai.
– Pone Šimašiau, Vilniaus miesto taryba prieš kelerius metus balsavo ir atsisakė intencijų turėti toje vietoje stadioną?
R. Šimašius: Šiuo metu yra pradėtas šios vietos „išstadioninimo“ procesas, bet jis dar nebaigtas. Bendrajame plane stadionas dar yra pažymėtas, detaliajame plane brėžiniai rodo viena, aiškinamasis raštas – visai ką kitą. Mes su ponu Avuliu dėl to turėjome karštų diskusijų. Išduoti tokie leidimai namų statyboms, kad jos netrukdytų tarp namų pastatyti ir 15 tūkstančių vietų stadioną, nes bendrajame plane stadionas yra. O ką padarė Nacionalinė žemės tarnyba? Ji nusprendė paimti visą sklypą. Tokia praktika nesusijusi su stadiono saugojimu, o su visai kitais dalykais. Matėme, kas vyko Klaipėdoje, kai buvo bandoma daryti vienos įmonės konversiją, matėme ir Kaune, tokius dalykus.
– Ką norite tuo pasakyti? Kad valdininkai reikalauja kyšio?
R. Šimašius: Aš matau, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra korupcijos priedangos lizdas ir didžiausias stabdis plėtotis bet kuriam miestui, Vilniui taip pat. Tai yra ypatingai ydinga veikla, kuri trukdo viskam. Trukdo vykdyti restituciją, trukdo sąžiningam verslui vystyti miestą, padeda keroti korupcijai. Tai yra absoliučiai korupciją skatinanti įstaiga. Nedrįstu kaltinti kiekvieno ten dirbančio žmogaus, bet pačios funkcijos taip, kaip jos sudėliotos ir vykdomos, yra tragedija.
– Ponia Kvietkiene, ką atsakytumėte į mero teiginius, kad Nacionalinė žemės tarnyba savo veiksmais skatina korupciją?
Z. Kvietkienė: Tikrai taip nemanau. Meras, kaip buvęs teisingumo ministras, puikiai žino teisės aktus ir kaip jais turime vadovautis. Meras minėjo restituciją, nuosavybės atkūrimą. Šiandien gerai žinome, kad visuose miestuose nuosavybės teisė atkurta 90 procentų. Tik vieninteliame Vilniaus mieste atkurta 54 procentai.
R. Šimašius: Pagal dabartines restitucijos taisykles Vilniuje restitucijos įvykdyti neįmanoma, nes yra 3,5 tūkstančio pretendentų, jiems skirta tik 250 hektarų žemės. To užtenka vos trečdaliui visų pretendentų. Kita vertus, pakeitus taisykles ir perleidus šį procesą Vilniaus savivaldybei, kiekvienas žemės savininkas gautų po 20 tūkstančių eurų. Manau, tai būtų pakankama kompensacija vietoje sklypo miesto pakraštyje. Galima viską puikiai padaryti. O dabar vyksta nesibaigiantis žaidimas stabdant miesto plėtrą ir restituciją paverčiant korupcijos įrankiu. Matėme procesą sostinės Konstitucijos prospekte, kai 10 savininkų staiga atgavo žemę natūra. Tas pats Laisvės prospekte. Tai yra absurdiškos ir korumpuotos situacijos. Kreipėmės į prokuratūrą, ji stabdo visus tuos dalykus. Taip tęstis toliau nebegali.
– Ponia Meškiene, paaiškinkite paprastai – koks buvo jūsų tikslas pradėti tyrimą?
Z. Kvietkienė: Tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas gavus fizinio asmens pareiškimą.
– Ponia Meškiene, jūs esate Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė. Kur jūs matote viešąjį interesą šioje situacijoje, kuri susiklostė jūsų prašymu?
E. Meškiene: Šiuo atveju valstybinė žemė yra išnuomota ne aukciono būdu esamiems statiniams eksploatuoti. Kadangi šie statiniai yra neeksploatuojami todėl, kad išduotas leidimas juos griauti, jie buvo pradėti griauti, vyksta naujo statinio statyba. Be to, yra pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas, nustatant papildomai gyvenamosios ir rekreacinės paskirties statinius. Tai yra pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį, sudarytą ne aukciono būdu ir lengvatine tvarka.
– Ponia prokurore, suprantu, kad gali būti pagrindas nutraukti sutartį. Tačiau aš užduodu paprastą klausimą: esate Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė. Kur čia yra viešasis interesas? Jei toje vietoje, kur jau nugriauta pusė stadiono ir pradėtas statyti viešbutis, viskas bus įšaldyta neribotam laikui, kam bus geriau? Kur čia viešasis interesas?
E. Meškiene: Yra dvi sandorio šalys, kurios gali susitarti. Jos taip pat gali susitarti ir dėl sutarties nutraukimo sąlygų. Prokuroras čia jau nebeturi ką daryti, nes yra dvi proceso šalys, kurios ir sudarė tą sutartį. Kalbant apie statinius, šioje vietoje ir pagal bendrąjį, ir pagal detalųjį planą, galima vykdyti ūkinę ir kitokią veiklą, bet tik tuo atveju, jei bus nutraukta šiuo metu galiojanti nuomos sutartis. Tada žemės sklypą bus galima įsigyti nuosavybėn arba išsinuomoti aukciono būdu.
– Pone Šimašiau, esame kalbėję apie panašias situacijas Neringoje, dabar tai kartojasi Vilniuje. Ponas Avulis ir jo įmonė yra gavę visus reikalingus leidimus, viską darė teisėtai. Ir staiga paaiškėja, kad sutartis turi būti nutraukta. Ką apie tai manote?
R. Šimašius: Pridursiu, kad leidimas griauti stadioną buvo išduotas ne 2016-tais, o 2010-tais metais. 2016-tais metais buvo pakeista tai, kad savivaldybė leido betono luitus smulkinti vietoje. Man didžiausią abejonę kelia, ką veikė Nacionalinė žemės tarnyba iki rašto gavimo iš prokuratūros. Prieš kelerius metus ponas Avulis, už 41 milijoną eurų nusipirkęs sklypo nuomos teisę, atėjo į Nacionalinę žemės tarnybą persirašyti sutarties. Tada jam nebuvo jokių pretenzijų, sutartis buvo pasirašyta, ir tiek. Nacionalinė žemės tarnyba pasirašė sutartį su verslininku, o dabar teigia, kad viskas neteisėta.
– Gaunant leidimus statyboms reikėjo Nacionalinės žemės tarnybos parašų?
A. Avulis: Parašų reikia derinant projektą. Mes jį derinome ir Nacionalinės žemės tarnybos parašą turime. Noriu pridurti apie viešąjį interesą. Mes čia esame suplanavę 200 milijonų eurų investicijas. Jas darydami, sukuriame darbo vietas, mokame mokesčius, sukuriame turtą, kuris stovės dešimtmečius. Tai kur čia viešasis interesas? Ar visuomenė negauna naudos, kad mes investuojame, darome?
– Telefonu kalbinu Nacionalinės žemės tarnybos direktorių. Pone Kupry, gal galite paaiškinti, kur yra visuomenės interesas priimant sprendimą nutraukti nuomos sutartį?
D. Kuprys: Sprendimą dėl viešojo intereso Lietuvoje gali priimti kelios institucijos. Jei buvo kažkas pažeista, atsakomybę turėtų prisiimti visi subjektai. Manau, kad šioje situacijoje prokurorė labai aiškiai nurodė, kad savininkas galbūt yra pažeidęs valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo imtis veiksmų. Tie veiksmai ir buvo inicijuoti.
– Pone Kupry, turbūt suprantate kad bendrovė, apie kurią kalbame, stato pastatus žemėje, kuri buvo išnuomota teisėtai, pagal suderintus projektus ir turėdama leidimus. Bendrovė stato pastatą vienam didžiausių pasaulyje viešbučių tinklui ir staiga sužino, kad jų sutartis nutraukiama. Ar jums viskas skamba logiškai šioje situacijoje?
D. Kuprys: Spragų, kurios galėjo įvykti, jų galima tikėtis. Tokia galimybė neatmestina. Galbūt kažkas buvo nesuderinta, galbūt kažkokie projektiniai sprendiniai. Mes išsiuntėme įmonei pranešimą, o ji, įstatymu nustatyta tvarka, turi teisę atsakyti. Jei įmonė pagrįs, kad viskas yra tinkama ir teisėta, aš nemanau, kad tokia sutartis galėtų būti nutraukiama.
– Jūs jau keičiate poziciją? Vilniaus meras Remigijus Šimašius Nacionalinę žemės tarnybą pavadino institucija, kuri skatina korupciją ir stabdo bet kokio pobūdžio investicijas tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose. Ką galite į tai atsakyti?
D. Kuprys: Noriu padėkoti ponui Šimašiui už išsakytas pastabas, taip pat norėčiau padėkoti Kauno miesto merui už tai, kad jis aktyviau bendradarbiauja su Nacionaline žemės tarnyba. Kalbant apie korupciją, tokių pažeidimų gali būti. Atkreipsiu dėmesį, kad absoliuti dauguma tokių, kaip sakote, korupcijos priežasčių ar skandalų atsirado po to, kai savo veikloje pradėjome griežtai vadovautis tik teisės normomis, o ne jų interpretacijomis. Manyčiau, kad nereikėtų to akcentuoti, o spręsti esamas problemas.
– Pone Kupry, jūs ką tik pats save paneigėte. Prieš tai jūs išsiuntėte pranešimą apie valstybinės žemės nuomos nutraukimą, o dabar sakote, kad gavęs gerų argumentų, tos sutarties nenutrauksite, nors, kaip ką tik sakėte, vadovaujatės tik teisės normomis. Kaip tai įmanoma?
D. Kuprys: Jei kažkas yra puolamas, tai tas puolamasis turi teisę gintis. Šiuo atveju įmonė turi teisę pagrįsti kažkokius savo sprendinius.
– Suprantu, kad jūs puolate tą įmonę?
D. Kuprys: Ne, mes nepuolame, mes konstatuojame faktą. Jei tas faktas bus paneigtas, bus tiriamas šis atvejis ir nustatinėjama, kas ir kur yra teisus.
– Pone Avuli, jei būtumėte žinojęs, kad toje vietoje negalima statyti kitų statinių, o tik puoselėti stadioną, kuriuo nebuvo rūpinamasi keliolika metų iki jums įsigyjant teises ir pareigas, jums reikėtų to sklypo?
A. Avulis: Žinoma, kad ne. Visiškai nelogiška pirkti šią teritoriją už 41 milijoną eurų. Jei nori statyti stadioną, tau turi duoti pinigus, o ne tu kažkam juos turi duoti. Tokie Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai ir užpuolimai labai kenkia Lietuvos įvaizdžiui. Turėjau pranešti JAV ambasadai, kad gali būti tam tikrų rizikų įgyvendinant „Marriott“ viešbučio projektą. Tokie dalykai pasilieka, ambasadoriai žinutes transliuoja kitiems investuotojams, kurie ateina į Lietuvą. Galbūt mes tokius klausimus galėtume spręsti neviešai, galbūt Nacionalinė žemės tarnyba galėtų mus pakviesti ir viską aptarti?
– Prokuratūra kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą. Ar tarnyba apie tai su jumis kalbėjo? Ar žinojote, kad vyksta svarstymai?
A. Avulis: Mes nieko nežinojome. Tik gavome pranešimą, kad sutartis nutraukiama.
Z. Kvietkienė: Jūs gavote tik įspėjimą apie nuomos sutarties nutraukimą.
– Bet toks pranešimas yra vertintinas kaip pranešimas apie sutarties nutraukimą, ar ne taip?
Z. Kvietkienė: Tokia tvarka yra nustatyta civiliniame kodekse.
R. Šimašius: Apie šią situaciją kalbėjome su premjeru, jis imasi tam tikros tarpininkavimo misijos, nes puikiai suvokia, ką reiškia investicijos. Noriu pabrėžti, kad ne tik prieš privatų verslą yra nusistatymas. Mes pusantrų metų iš Nacionalinės žemės tarnybos negauname leidimo statyti darželių bent 5 sklypuose, stoties rajone radome 10 metų neveikiančią bakūžę, norime suformuoti ir įteisinti sklypą, jį parduoti, bet vis atsiranda kliūčių. Kur tik pradeda vykti bet koks veiksmas, visada yra kliūčių. Tai yra sisteminė problema, kurią reikia spręsti ir „Žalgirio“ stadiono, ir visais kitais atvejais.
– Pone Avuli, kaip jūs įsivaizduojate šios problemos sprendimą?
A. Avulis: Manau, kad geriausiais sprendimo būdas, kai suinteresuotos šalys sėda prie bendro stalo ir ieško išeičių. Ar mes dabar karštai diskutuosime, ar eisime į teismus, vis tiek kažkokį sprendimą turėsime rasti. Manyčiau, kad turėtų vykti logiškas dialogas, turėtų būti atsižvelgta, kokią naudą gaus valstybė ir visuomenė.
