Šiemet A. Čekuolis išleido jau penkioliktą knygą, pavadinimu „Salos ir jų žmonės“, kurią pristatė Vilniaus knygų mugėje kartu su LRT Naujienų tarnybos vadovu Audriumi Matoniu ir žurnaliste Ugne Galadauskaite.
A. Čekuolis yra žmogus, apie kurį prikurta galybė anekdotų. Pavyzdžiui, „Google“ paieškos sistema ima didžiąją dalį informacijos tiesiogiai iš A. Čekuolio“, „A. Čekuolis neskaitė Biblijos, jis ją parašė“, „A. Čekuolis yra toks šviesus, kad jis yra vienintelis žmogus, matomas plika akimi iš kosmoso“.
„Aš žinau vieną tokį tikrą faktą, ne kokį juokelį, kad Italijoje gyvenanti režisierė kuria filmą, pavadinimu „Kaip tapti A. Čekuoliu?“ Algimantai, norėčiau jūsų paklausti, tai kaip tapti A. Čekuoliu?“ - klausė U. Galadauskaitė.
Rašytojas teigia, kad pirmiausia reikia skaityti daug geros literatūros, mylėtis ne tik su gražiomis, bet ir protingomis moterimis.
„Visa tai gal teisybė, gal nebūtinai, bet viena savybė yra būtina. Aš niekad to nesakiau, nes nepatogu. Bet kadangi man jau 85-eri metai ir ketvirtis, jau turbūt laikas visas kortas dėt ant stalo. Svarbiau už viską, bičiuliai, yra būti užsispyrusiu. Kaip aš nuo pat pradžių sugalvojau, kad nepakęsiu jokių viršininkų virš savęs, taip iki dabar. Aš vaizduoju, kad yra viršininkai. Ateinu ir dar butelį kartais atnešu viskio gero kokio nors... Kad kelias nedulkėtų. Bet vis tiek su visais viršininkais aš buvau „ant jūs“, kad ant sprando neužliptų“, - pasakojo A. Čekuolis.
Rašytojas save apibūdina kaip užsispyrusį: „Net jeigu suklysi, neisi ne tuo keliu, pamatysi pats, tada susigriebsi, grįši į tikrąjį kelią. O jeigu tau nurodinės, tave už rankutės vedžios, tai niekada netapsi žmogum. Čia labai rimtas dalykas".
A. Čekuolis pasakojo, kad kai vyko į Maskvą mokytis Gorkio literatūros institute, turėjo tiek pinigų, kiek gavo pardavęs fotoaparatą. Jis manė, kad pinigų užteks ilgam, bet šie baigėsi po dviejų mėnesių. Rašytojas sako ir badaudavęs, ir paspekuliuodavęs bilietais, gaudavęs už tai į sprandą, tada spekuliuodavęs kitoje vietoje.
Beje, paaiškėjo, kad „jūs“ A. Čekuolis kreipiasi ir į savo žmoną, psichologę Editą Sirvidytę. Rašytojas aiškina, kad taip tikriausiai yra dėl to, kad vaikystėje visi vaikai taip kreipdavosi į tėvą. Be to, taip kreiptis labai patogu supykus: mat norisi sakyti „eik tu š...", bet kai kreipiesi „jūs", „eikt jūs š..." skamba komiškai.
Kalbėdamas apie emigraciją, A. Čekuolis siūlė neišpūsti šios temos.
„Bendrai dėl migracijos: neišpūskite tos problemos, parodykit man pirštu šalį, iš kurios neemigruoja. Šveicarijoje gyvena pasakiškai, Šveicarijoje nubalsavo, kad mokės algą tik todėl, kad žmogus yra šveicaras. Nedidelė ji, bet vis tiek. Tai iš Šveicarijos kiekvienais metais emigruoja dideli kiekiai į Australiją, Naująją Zelandiją, Kanadą, Jungtines Valstijas, net Lotynų Ameriką, Afriką. Žmonės yra neramūs, žmonėms niekada neužtenka", - sako žurnalistas ir rašytojas.
A. Čekuolis teigia, kad žmonėms amžinai visko maža: duonos, sviesto ir dar sako „kas man ta laisvė, aš jos ant duonos neužtepsiu". Bet rašytojas teigia, kad tai rodo absoliutų nesupratimą, kad laisvė yra galimybė būti savimi.
Paklaustas, ar sunku būti savimi, žurnalistas sako, kad sunku yra apsimetinėti, svetimą vėliavą kelti, svetimą himną giedoti ir kalbėti svetima kalba.
„Kartais jaunimas manęs klausia: ponas A. Čekuoli, pasakykit, ar prie sovietų tikrai buvo taip blogai? Man asmeniškai buvo kelis kartus geriau nei dabar, jei skaičiuoti duoną, sviestą ir dar labai daug visko. Bet tai yra nerimti dalykai", - sako žurnalistas, pridurdamas, kad laisvė kur kas geriau.
„Laisvė yra kaip oras", - teigia A. Čekuolis.
A. Čekuolis yra pripažinęs, kad SSRS laikais dirbo KGB užsienio žvalgyboje. 1953-1964 m. jis dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, 1964-1967 m. buvo vertėjas SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje. Vėliau dirbo žurnalistu Maskvoje, Kanadoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Lietuvoje.