Agnė žinojo, kad su tokiu vaiku nebus lengva. Niekada nebūna. Meilės nepatyręs vaikas nemokėjo prisirišti prie žmonių, buvo agresyvus, kandžiojosi iki kraujo.
Berniukas mokėjo pats apsirengti ir neleido prie jo liestis. Gavęs maisto Matas kimšdavo tol, kol pasidarydavo bloga, maistą juodai dienai slėpdavo po antklode. Būdamas dvejų metų vaikas nemokėjo nė vieno žodžio, nors įprastai tokio amžiaus vaikai jau pradeda dėlioti sakinius.
Atrodė, jog berniukas daro viską, kad Agnės šeima jį atstumtų ir jo atsisakytų. Biologinis Agnės sūnus Justas net pradėjo vaikiškai svarstyti, kad būtų verta Matą grąžinti atgal, iš kur tėvai jį paėmė. Sunku buvo visiems.
„Bet praėjo metai. Ir štai: mūsų Matas yra dvikalbis – kalba lietuvių ir anglų kalbomis, nes mano vyras britas ir su juo kalba tik angliškai, jis taip pat lanko anglų kalbos mokyklėlę. Jis vienas pažangiausių savo klasėje, pažįsta visas raides, skaičiuoja iki 30, kalba pilnais sakiniais“, - pasakoja Agnė.
Kaip viskas prasidėjo
Visi šios istorijos veikėjų vardai yra pakeisti, nes to pageidavo pašnekovė Agnė. Tai irgi netikras moters vardas. Tačiau ji sako norinti papasakoti, kad įsivaikinti vaiką ir padėti jam išvengti globos namų nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Mes turime du savo biologinius vaikus. Bet pagalvojome, kad tiek materialiai, tiek savo brandos ir santykių tvirtumo požiūriu galime sau leisti įsivaikinti vieną vaiką. Be to, turime didžiulius meilės resursus širdyje, kurių tikrai užtektų dar vienam žmogučiui“, - pasakojimą pradeda Agnė.
Pasak pašnekovės, prašymą savivaldybei jie su vyru padavė 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Agnė teigia visus reikiamus dokumentus surinkusi per tris dienas. O ir patį procesą ji vadina nesudėtingu, nors būsimi įtėviai yra tikrinami, ar nėra įtraukti į rizikos sąrašus.
„Man atrodo visiškai normalu (ir tai liudija tarptautinė praktika), kad privalu patikrinti, ar būsimi globėjai nėra įtraukti į sąrašus asmenų su psichikos sutrikimais ar priklausomybėmis“, - svarstė Agnė.
Rugsėjo mėnesį įtėviams prasidėjo specialūs po tris valandas vienąkart per savaitę trunkantys kursai. Iš viso jie tęsėsi dešimt savaičių. Pasak pašnekovės, šie kursai suteikė daugybę papildomų žinių, ir praverstų net tiems, kas planuoja savo biologinę šeimą.
„Baigėme mes tuos kursus gruodžio mėnesį. Kursų vadovai pasirašė išvadas, aplankė namus, patikrino, ar viskas gerai, keletą kartų su mumis išsamiai kalbėjosi. Kai kurie žmonės po kursų apsisprendžia, kad jiems tai per didelė užduotis ir toliau globos ar įvaikinimo nebesvarsto. Arba kai kuriems net tvirtai pasiryžusiems parašomos neigiamos išvados, nes nustatoma, kad žmogus nėra tinkamai pasiruošęs vaikui. Vėlgi, mano nuomone, tokia atranka yra būtina tiek vaiko gerovei užtikrinti, tiek pačių globėjų ar įtėvių pajėgumams įvertinimui“, - pasakoja moteris.
Baigus kursus įtėviai turėjo nurodyti, kokio vaiko norėtų: reikia nurodyti lytį, apytikslį amžių, pasakyti, ar tinka vaikas su sunkiais arba lengvais sveikatos sutrikimais.
„Po ilgų svarstymų, nurodėme berniuką iki 3 metų. Kadangi turim ir dukrą, ir sūnų, lytis tikrai neaktuali, bet girdėjom, kad berniukų yra daugiau. Galbūt vyrauja įsitikinimas, kad mergaičių elgesys bus lengviau koreguojamas, mergaitės bus paklusnesnės? Kadangi turime patirties, auginant berniukus, tai ir nurodėme berniuką su lengvais ar kompensuojamais sveikatos sutrikimais“, - sako Agnė.
Košmariška pradžia: vaikas kandžiojosi iki kraujo
2016 m. sausio mėnesį pašnekovė perėjo į kitą darbą ir staiga sulaukė skambučio, kad krizių centre yra vaikas, kuriam reikalinga globa.
„Mūsų šeimai tai buvo tikrai sudėtingas laikas. Kadangi buvome girdėję, kad po kursų pabaigimo vaikučio tenka laukti iki metų, tai ramiai ir laukėme. Tikrai nesitikėjome, kad rugpjūčio mėnesį pradėję procesą, sausį jau sutiksime naująjį šeimos narį. Buvome nepasiruošę, vyras dirba atsakingą darbą, aš taip pat ką tik gavus naujas pareigas, nė vienas negalėjome imti atostogų", - pasakoja Agnė.
„Tačiau, kai paklausiau, kas bus tam vaikui, jei mes jo neimsime, gavau atsakymą, jog jam teks keliauti į instituciją. Nei aš, nei vyras, negalėjome prisiimti atsakomybės už dar vieno vaiko ateities suluošinimą, pasmerkiant jį institucinei globai. Šioje vietoje, mano asmenine nuomone, yra privalu įstatymais įteisinti profesionalius budinčius globėjus, kad tokioje situacijoje, kai vaikas yra paliktas krizių centre ir jam operatyviai reikia rasti prieglobstį, globos namai nebūtų vienintelė alternatyva. Kas būtų atsitikę Matukui, jei mes būtume pasakę „Atsiprašome, bet šiuo metu mes tiesiog negalime“? Jis būtų tapęs dar viena nurašyta statistika. Tad kadangi kitų alternatyvų nematėme, mes sutikome su juo susipažinti. Na, ir žinoma: užtenka tą vaiką vieną kartą pamatyti, kad apsispręstum“, - pasakoja moteris.
Taigi sutuoktiniai nusprendė nepaisyti sudėtingų aplinkybių ir imti globoti Matą. Berniukas buvo labai apleistas: jis gimė neišnešiotas, plaučiai buvo neišsivystę, kankino egzema, diagnozuotas širdies nepakankamumas, dantys neprižiūrėti.
„Bet sveikatos problemos – tik dalis bėdos. Sunkiausias iššūkis - vaiko psichologinė būsena. Tu jį gauni ir supranti, kad čia susisluoksniavę keli dalykai. Jis nemoka prisirišti prie žmonių, nes niekas jo nemokė, kaip tą ryšį ugdyti. Ką tai lemia? Tai, kad vaikas yra visiškai įsitikinęs, kad ir tu jį paliksi. Tai žinodamas, jis „saugosi“, kad prie tavęs neprisirištų. Ir jis daro viską, kad jį paliktum. Nes jis tiesiog žino, kad tu jį paliksi, ir nori kad paliktum anksčiau, kad jam nereiktų savęs investuoti į kažkokius pasmerktus santykius. Tai aprašyta visoje literatūroje, bet viena yra apie tai skaityti, o kita – su tuo susidurti“, - pasakoja pašnekovė.
„Mūsų Matukas baisiai kandžiojosi – iki kraujo, tiesiog ima ir palieka gilias dantų žymes. Visiškai nekalbėjo, nes anksčiau neturėdavo, kas jį kalbina. Dvejų metų vaikas minimaliai turi pasakyti 50 žodžių, bet jis nieko nesakė. Jis kimšdavo, valgydavo, kol jam pasidarydavo bloga. Jam atrodydavo, kad tuoj viską atims. Jis paslėpdavo maistą po antklode juodai dienai. Naktį atsikeli, o jis šalia stovi ir stebi. Kad nedingtum. Jame buvo didžiulė užspausta nuoskauda ir neviltis, kuri pasireikšdavo agresija“, - situacijos negražina Agnė.
Meilė neatėjo iškart
Pašnekovė sako, kad būtų dirbtina nuo pirmos dienos tikėtis, kad mylėsi naująjį vaikutį taip, kaip jau turimus. Būdavo ypač sunkių momentų, kai Matas skriausdavo Agnės biologinius vaikus, bet, kaip mama, Agnė turėdavo atrasti savyje išminties visus tris traktuoti vienodai, vienodai auklėti ir visiems vienodai skirti dėmesio. Agnė nemeluoja. Meilė neatėjo greitai, reikėjo padirbėti su savimi.
„Tas, kas sako, kad tą vaiką iškart pamilo, labiau matyt atspindi savo vidinį troškimą, nei faktą. Kai vaikas atsiranda pas tave, jis tikrai nėra „iš gatvės“, nes apie jį jau seniai, iš anksto galvojai, jam ruošeisi, bet realiai toks vaikas dar tikrai nėra tavo. Pradžioje mus vedė pareigos ir didžiulės atsakomybės jausmas. Vaikas viską darė, kad jį sugrąžintum. Viską. O mes darėm viską, kad jam įrodytume, kad daugiau jo niekas nebepaliks – ką jis bedarytų. Pirmas mėnuo yra pats sunkiausias“, - sako Agnė.
Kaip tą meilę išsiugdyti? Privalu dirbti su savimi ir su vaiku. Tarkime, net tokios smulkmenos kaip priešpiečių dėžutės: Agnė nupirko tris identiškas dėžutes, užpildydavo vienodu maistu ir dar sumaišydavo jas visas taip, kad nė pati nesuprastų, kuri kuriam vaikui tenka. Tokiais mažais praktiškais žingsniukais mokė save jį traktuoti, kaip savą.
„Taip pat privalu dirbti ir su vaiku: atiduoti jam viską, ko jis negavęs. Bent jau aš tikrai kompensavau tą jo negatyvią gyvenimo pradžią: skyriau jam labai daug laiko, švelnumo ir kantrybės, nes tikėjau, kad privalu atsigriebti už prarastą laiką. Aš sau nusistačiau: per trumpą laiką kompensuosiu visus jo negautus bučkius, paglostymus ir prisiglaudimus! Per tą darbą su savim ir su vaiku prasideda grįžtamasis ryšys. Pradžioje Matas neleido prie jo prisiliesti. Jis pats (dvejų metų vaikas!) apsirengdavo, nusirengdavo, nueidavo į tualetą – viską pasidarydavo pats, kad tik nesiliestum. Dabar man didžiausias pasiekimas, kad jis ateina, pats užsikabaroja man ant kelių, apsikabina, leidžiasi priglaudžiamas, leidžia jam padėt apsirengti. Kito vaiko atveju džiaugies, kad jis pats išmoko savim pasirūpint, o čia atvirkščiai“, - teigia moteris.
Tačiau Agnė sako, kad praėjus metams pažanga matyti visur. Matas jau nebesimuša ir nebesikandžioja, kalba pilnais sakiniais dviem kalbomis, moka skaičiuoti iki 30, nors jam dar tik treji metai ir keturi mėnesiai.
Agnė sako, kad Matukas yra kaip kempinė ir traukia viską į save: skirtingai nei biologiniams Agnės vaikams, kurie jau įpratę prie patogumų ir kelionių, Matui itin įdomu keliauti, viską matyti: kitas šalis, spektaklius, koncertus, knygas.
„Jis per tuos metus pasivijo ir aplenkė visus, ir mes juo be galo didžiuojamės“, - sako pašnekovė.
Tačiau finišo tiesioji dar nepasiekta. Nors Matas prisirišo prie Agnės, tėčio ir brolio su sese, tačiau mamai išvykus su reikalais ar į komandiruotę iš karto išryškėja vaiko nesaugumas.
Matas taip pat labai bijo, kad Agnė nesusirgtų. Tiek literatūroje, tiek per mokymus akcentuojama, kad vaikui nuo mažens reikia aiškinti, kad jis turi biologinę mamą, kuri negalėjo vaiko auginti. Taip daroma, kad vaikas nepatirtų šoko vėliau, sužinojęs tiesą apie savo kilmę. Matui Agnė su vyru pasakė, kad jo mama negalėjo vaiko auginti, nes sirgo.
„Mes sakėme, kad jo mamytė labai sirgo, nes juk priklausomybė nuo alkoholio irgi yra liga, ir nebegalėjo jo prižiūrėti, todėl jis atkeliavo į mūsų šeimą. Bet dabar problema yra tokia, kad jis labai bijo bet kokios mano ligos, nes jis įsitikinęs, kad kai aš susirgsiu, aš jį paliksiu. Aš negaliu nei sirgti, nei keliauti“, - šypsosi Agnė.
Pašnekovė sako, kad jie su vyru tik neseniai suvokė darantys klaidą, jei Agnė išeina nors trumpam į parduotuvę, prieš tai neįspėjusi Mato, kuris tuo metu su tėčiu skaito pasaką ar žaidžia.
„Galvodavau, ai, netrukdysiu jiems, jie taip gražiai skaito pasaką. O jis, pavyzdžiui, pakviečia mane ir aš neatsiliepiu. Jis iš karto supanikuoja. Tai mes jam turime aiškinti, kad dabar mamytė išeis, už penkiolikos minučių sugrįš. Jis dešimtkart pasitikrina, ar tikrai sugrįš, ir kada. Iš tiesų didžiausia įvaikintų vaikų problema yra saugumo jausmo stoka. Visa literatūra sako, kad priklausomai nuo atvejo (o tai nėra sunkiausias atvejis, nes mūsų supratimu jis augo nesmurtinėje aplinkoje), reikia maždaug dvejų metų, kad vaikas pasijustų saugus“, - sako pašnekovė.
Kaip į Matą reaguoja kiti Agnės vaikai? Pasak jos, kiek paaugusi Agota Matą priima labai šiltai, jį nuo pirmų globoja, tuo tarpu už Matuką tik šiek tiek vyresnis Justas po pirmų dienų siūlė berniuką atiduoti atgal į krizių centrą. Tačiau dabar broliai labai gerai sutaria, dalinasi tomis pačiomis mašinėlėmis, kartu žaidžia, o Justas savo mažąjį brolį net apgina darželyje.
Ko įtėviams trūksta Lietuvoje?
Moteris teigia, iš visos istorijos galinti daryti keletą išvadų. Jai atrodo, kad būtina Lietuvoje paruošti profesionalius budinčius globėjus, kurie galėtų apsiimti globoti vaiką, kad jis nepatektų į vaikų globos namus, kol nuolatiniai globėjai ar įtėviai jam dar ieškomi. Be to, Agnė ir jos vyras turėjo visas galimybes investuoti į Matuko sveikatą ir raidą, tuo metu vidutines algas uždirbančios šeimos to leisti negalėtų.
„Mes Matukui operatyviai patikrinom visą sveikatą, dantukus sutvarkėme, privačiai gydėme, stiprinom plautukus. Jis nė vienoje srityje nėra atsilikęs, tačiau kai tėvai geria, vaiko centrinė nervų sistema būna nepakankamai išsivysčiusi, jo judesių koordinavimas būna sutrikęs: jis už bet ko užklius ir bet kur nugrius. Tiek smulkioji, tiek stambioji motorika reikalauja papildomo vystymo. Reikėjo daug dirbti su ergoterapeutais. Kadangi jo tarimas dėl tos pačios nervų sistemos neišsivystymo yra suveltas, reikėjo vėlgi dirbti su logopedu. Psichologų pagalbos neprireikė, bet tai – labai dažnas poreikis, ypač jei vaikas yra iš institucijos, nes institucijose (ne)prisirišimo ir saugumo jausmo stokos problema daug aštresnė“, - pasakoja Agnė.
Pasak Agnės, tai reiškia tik viena: įtėviai ir globėjai Lietuvoje yra palikti savieigai. Jei jie gali sau leisti investuoti į vaiką, tai jie tai ir darys. Jeigu neturi tokių galimybių, pagalbos iš niekur nesulauks. Ir šiuo atveju kabama nebūtinai apie pinigus, bet apie pagalbą su sunkumais susiduriantiems tėvams.
„Žmonės tiesiog nesusitvarkys, jeigu neduosi jiems kompleksinės pagalbos, nuo pirmenybės Vaiko raidos centro eilėse, iki operatyvaus ir nemokamo sveikatos gydymo bei psichologo konsultacijų“, - sako Agnė.
Dėl šios priežasties Agnė pasakoja prisidėjusi prie Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacijos kūrimo, kad tėvai turėtų bent šiokią tokią atramą visame šiame procese, kuris nėra lengvas nei vaikams, nei tėvams.
„Be profesionalių globėjų ir kompleksinių paslaugų trūkumo, išskirčiau ir trečiąją kategoriją sunkumų, su kuriais susiduria globėjai ir įtėviai – tai yra teisiniai niuansai. Kadangi mes pradėjome nuo laikinosios globos, perėjome į nuolatinę ir galiausiai Matą įvaikinome, tai savo kaliu išbandėme visas įmanomas kliūtis. Nors savivaldybė tikrai padėjo tvarkant dokumentus, visgi išlieka neaiškumai mūsų teisinėje sistemoje, kieno interesus jie privalo atstovauti – biologinės šeimos, vaiko, ar įvaikintojų", - pasakoja moteris.
„Taip pat nevyksta tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Kaip būsimasis įtėvis, esi siuntinėjamas nuo savivaldybės į Įvaikinimo tarnybą, į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir atgal, vietoje to, kad visos institucijos dirbtų vieningai, suteikdamos vaikui aiškų statusą ir ateitį. Kartais net prašoma parašyti raštą, nors atsakymą būtų galima suteikti per 5 minutes telefonu. O raštas reikalingas tam, kad po to galėtum naudotis teise į jį 3 savaites atrašinėti. Nors galbūt vaikui, laukiančiam institucijoje, tos 3 savaitės - amžinybė“, sako Agnė.
Todėl jos nuomone privalu paremti planuojamą institucinę pertvarką, kurios rezultate turėtų būti viena centralizuota institucija, atsakinga už kiekvieną vaiką nuo jo bylos pradžios iki pabaigos. Tai turėtų gerokai paskatinti atskaitingumą, skaidrumą ir vaiko interesų atstovavimą, įsitikinus pašnekovė.
