Senesnės kartos gydytojas

Vienas tokių atvirai kalbančių – Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas – sulaukė visuomenės palaikymo, išdrįsęs prabilti žiniasklaidoje apie darbe matomus atvejus – į ligoninę patenkančius sumuštus vaikus.

Vaikų intensyviosios terapijos ir reanimacijos srityje jau beveik 30 m. dirbantis profesorius R. Kėvalas žavisi mažaisiais pacientais, nes jie yra „sudėtingi, tačiau tyri pacientai, turintys labai stiprų išgyvenimo instinktą“. Senesnei gydytojų kartai save priskiriantis medikas mano, kad jo profesija yra pašaukimas, o darbe būna stebuklų. Ir nors išgiję vaikai – džiugi kasdienybė, sumuštų vaikų į ligoninę atvežama taip pat neretai.

Atvirai kalbantis apie skaudulius, kritikuojantis valstybės politiką gydytojas pripažįsta, kad vaikais reikia rūpintis todėl, kad jie dar per maži apsiginti patys, ir todėl, kad tai – mūsų valstybės ateities garantas.

Vaikų klinika – giriama

„Daugelis vadovų mąsto strategiškai, o aš į Vaikų ligų klinikos problemas žiūriu per paciento, kuris patenka į ligoninę, prizmę. Tai − mano pranašumas ir trūkumas. Man svarbu, kad klinika taptų palanki vaikui, kad čia jis jaustųsi patogiai. Vaikas turi nepatirti streso ir iš ligoninės išsinešti gerus įspūdžius. Kitaip to neįsivaizduoju“, – teigė klinikos vadovas.

Gerų žodžių Kauno klinikų Vaikų ligų klinikai negaili ir čia besilankantys svečiai iš užsienio. „Vaikų ligoninė, kurioje aš dirbu, yra gerai žinoma ne tik Izraelyje. Bet tai, ką šiandien pamačiau Vaikų ligų klinikoje, pranoko mano lūkesčius ir paliko labai gerą įspūdį“, – neseniai sakė iš Izraelio atvykęs profesorius Josephas Pressas. Kaune medicinos studijas baigęs J. Pressas jau beveik 10 m. sėkmingai vadovauja visame pasaulyje gerai žinomam Schneiderio vaikų medicinos centrui.

Kauno klinikų Vaikų ligų klinika koncentruojasi į sunkiąją pediatrinę patologiją. Kasmet čia gydoma apie 90 tūkst. vaikų. „Pagrindiniai mūsų ligoniai yra labai maži arba turintys lėtinių, įgimtų ligų“, – teigė R. Kėvalas. Mokslinį bei pedagoginį darbą dirbantis profesorius prisipažino, kad maloniausia jam, kaip ir kiekvienam gydytojui, – darbas su ligoniais.

Tenka gydyti sumuštus vaikus

R. Kėvalas nevengia atvirai diskutuoti apie mūsų visuomenės skaudulį – sužvėrėjusius tėvus, mušančius savo vaikus. Anot profesoriaus, skaičiai yra gąsdinantys: vien į Kauno klinikas kasmet patenka iki dešimties tokių pacientų iki vienerių metų. „Mes pyktį ir agresiją naudojame prieš silpnesnius – moteris, vaikus, senelius. Patys nesuvokiame, kad tai blogai“, – teigė jis.
Jau 20 m. Seime vis dar svarstoma, ar uždrausti beržinę košę. Jūs man atleiskite, bet tai juoda pornografija. Kaip mes galime kalbėti apie kažkokias permainas?
Rimantas Kėvalas

Kartą į ligoninę ekskursijon užsukusių moksleivių gydytojas pasiteiravo, kurie iš jų buvo mušami šeimoje. „Tik dvi mergaitės nereagavo, net auklėtoja pakėlė ranką, – prisiminė R. Kėvalas. – Mums yra sunku perduoti tai, ko neturėjome. Jeigu manęs nemylėjo tėvai, jeigu mane mušė, kaip aš galiu mokėti mylėti vaikus ir jų nemušti? Kaip mes galime kalbėti apie tai, ko nesame pajutę? Auklėti vaikus − labai sunku, ypač dabar. Mūsų tikslas – išauginti bent vieną kartą, kuri suprastų, kad smurtas yra blogai. Teisiniu ir politiniu požiūriu, dar 1995 m. mūsų Seimo ratifikuotos konvencijos 19 straipsnis užtikrina: valstybė privalo daryti viską, kad apsaugotų vaikus nuo smurto ir išnaudojimo. Jau 20 m. Seime vis dar svarstoma, ar uždrausti beržinę košę. Jūs man atleiskite, bet tai juoda pornografija. Kaip mes galime kalbėti apie kažkokias permainas?“

Vaikų klinikos vadovas mano, kad mūsų tauta stovi ant išnykimo slenksčio, nes turime bėdų ne tik ekonomikoje, bet ir kur kas gilesniuose kloduose. Su smurtaujančiais ir meluojančiais tėvais akis į akį savo darbe susiduriantis R. Kėvalas ne kartą pateko į akligatvį, kai smurtavimą reikia ilgai ir beviltiškai stengtis įrodyti, o kartais nepakanka net akivaizdžių smurto žymių.
Valstybės vyrai ir moterys turi būti šeimininkai, o Lietuvoje – tragedija. Vaikai mėtomi į šulinius. Per pasaulį nuskambės, kad atradome naują auklėjimo formą – įmetei, ir ramu. Juodasis humoras. Žmonės nesusimąsto. Ekonomikos lygis kyla aukštyn, o mūsų supratimas ir moralė eina dugnan. Degraduojame ir nykstame kaip tauta.
Rimantas Kėvalas

„Mūsų valstybės vyrai pragėrė kaimą. Esame kvailiai, nes nepasimokome iš kitų klaidų. Suomijos, Švedijos, Norvegijos istorijos buvo lygiai tokios pačios. Beje, suomiai net jautresni alkoholiui nei mes, lietuviai. Valstybės vyrai ir moterys turi būti šeimininkai, o Lietuvoje – tragedija. Vaikai mėtomi į šulinius. Per pasaulį nuskambės, kad atradome naują auklėjimo formą – įmetei, ir ramu. Juodasis humoras. Žmonės nesusimąsto. Ekonomikos lygis kyla aukštyn, o mūsų supratimas ir moralė eina dugnan. Degraduojame ir nykstame kaip tauta. Dalis žmonių pabėgo prieš karą, kitą dalį išvežė, o kas liko nesunaikinta per 50 okupacijos metų, sunaikinsime patys, nes tam sudarytos idealios sąlygos“, – rėžė R. Kėvalas.

Vaikų likimai turi rūpėti

Profesorius R. Kėvalas linkęs pasidomėti savo mažųjų pacientų likimu. Deja, beveik visada tėvų sumušti ligoniukai iš Intensyviosios terapijos skyriaus keliauja namo. „Jei vaikas dėl tėvų smurto pateko į ligoninę, turi užsidegti raudona šviesa, nes tai – pavojus. Reikia daryti viską, kad bent iš pradžių, kol tiesa paaiškės, toks vaikas negrįžtų į šeimą, tada galbūt pavyks jį išgelbėti“, – svarstė gydytojas.
„Lietuvoje klesti didžiulė biurokratija, žudanti šalį. Ji nesveika, išsigimsta ir stabdo daugelį procesų. Yra 12 institucijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su vaikais. Deja, jos visiškai nesusišneka. Pačios pagrindinės institucijos − mes, medikai, Vaiko teisių apsauga ir policija – turėtume rasti vieną aiškią, suprantamą kalbą. Mes pranešame, kad vaikas yra sumuštas. Tada prasideda raštai: „Ar tikrai? Gal ne? Gal tik jums taip atrodo?“ Mes nesame maži vaikai, mūsų profesionalumas leidžia įtarti. Bet nesame ir teismo medikai. Tačiau šita biurokratija... Turime žiauriai sumuštų vaikų. Mėlynės, sunki galvos smegenų trauma, kraujo išsiliejimas į smegenis, akis. Yra diagnostiniai kriterijai. Bet Vaiko teisių apsaugos specialistams negalime įrodyti... Sako, kad tik mums taip atrodo“, – teigė sudėtingas smurtines situacijas priverstas narplioti gydytojas.
Man ypač gaila vaikų. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tėvai išnaudoja savo atžalas! Kalbu ne apie seksualinį išnaudojimą. Vaikai gimdomi tam, kad būtų gaunamos pašalpos. Man labiausiai gaila ir skaudu apie tai kalbėti, bet pasitaiko, kad vaikas suserga sunkia liga ir yra panaudojamas kaip priemonė finansinei paramai gauti.
Rimantas Kėvalas

„Man ypač gaila vaikų. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tėvai išnaudoja savo atžalas! Kalbu ne apie seksualinį išnaudojimą. Vaikai gimdomi tam, kad būtų gaunamos pašalpos. Man labiausiai gaila ir skaudu apie tai kalbėti, bet pasitaiko, kad vaikas suserga sunkia liga ir yra panaudojamas kaip priemonė finansinei paramai gauti“, – piktinosi profesorius R. Kėvalas.

Inicijavo sociologinį tyrimą

Atkreipti dėmesį į artimoje aplinkoje egzistuojantį smurtą kvietė ir fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė. Viešas diskusijas inicijuojanti moteris mano, kad smurtas yra labai paplitęs ir artimoje aplinkoje, ir viešojoje erdvėje, be to, ne mažiau gajus ir seksizmas.

D. Baranauskės teigimu, daugelis nesuvokia smurto masto. „Smurtas nėra tai, ką matome per visas baisias televizijos laidas. Didžioji dalis nesmurtaujančios visuomenės įsitikinusi: „Ai, ten tie vargšai, kurie geria ir mušasi.“ Taip, socialinės rizikos šeimose yra daug problemų, bet ten lygybės galbūt yra daugiau nei viduriniame sluoksnyje, kuriame problemos užspaustos ir nerodomos. Smurto netrūksta ir ten, kur yra pinigų. Statusas neleidžia pasakyti: „Vyras bankininkas mane muša.“ Arba netgi nemuša, bet yra gajūs subtilūs kontrolės ir išnaudojimo būdai, jų moterys ilgai nepastebi.“
 Daiva Baranauskė

Fondo „Frida“ pernai pradėtas sociologinis tyrimas „Jaunų porų romantinių santykių kokybė“ atskleidė netikėtų faktų. „Tyrėme jaunas merginas, turinčias partnerius, bet dar negyvenančias su jais. Norėjome išsiaiškinti, kaip ryškėja pirmieji smurto ženklai. Liūdna, kad merginos neatpažįsta kontrolės ir asmens laisvių ribojimo ženklų“, – pasakojo D. Baranauskė. Įvairūs draudimai įvelkami į rūpesčio šydą ir natūralų buvimą kartu. Vaikinai bando kontroliuoti savo merginas drausdami vilkėti, anot jų, nepadorius drabužius, ribodami bendravimą su draugėmis ir kitais žmonėmis. Jauni asmenys, to nesuvokdami, ilgainiui įstringa ydinguose santykiuose.

Specialios programos – ne jaunimui, o vaikams

„Jauni žmonės vis dar neatpažįsta toksinių santykių, vis dar įsivelia į juos ir kursto. Pavydas – vis dar neatskiriama meilės dalis“, – pažymėjo tyrimo iniciatorė. D. Baranauskę liūdina tai, jog smurto šaknys – labai gilios, o reiškinys – išplitęs: „Matome, kad smurtas Lietuvoje yra savotiška norma. Susirinkęs jaunimas patvirtina, kad tai sugalvojome ne mes. Reikėtų ankstinti šias programas, apie tai pradėti kalbėti ne 9-oje klasėje.“
Problema labai gili. Prieš žmoną smurtavęs vyras aiškinosi taip: „Su ja kitaip nebuvo įmanoma susitvarkyti – ji tokia bjauri.
Daiva Baranauskė

Moteriai ne kartą teko susidurti su smurto atvejais, kuomet nieko negalima padaryti ir atsitrenkiama į sieną, nes teisybės rasti neįmanoma. Baisiausia, anot D. Baranauskės, kad smurtautojas nelaiko savo ydingo ir žiauraus elgesio nežmonišku: „Problema labai gili. Prieš žmoną smurtavęs vyras aiškinosi taip: „Su ja kitaip nebuvo įmanoma susitvarkyti – ji tokia bjauri.“