Lietuvoje oficialus vidutinis darbo užmokestis yra žemiausias palyginus su Baltijos šalimis, tačiau išlaidos ir vartojimas – didžiausi. Tai liudija, kad nemažai žmonių gauna šešėlinių pajamų: dėl to jie geriau gyvena dabar, bet gaus mažesnes nedarbo išmokas, pensijas ar motinystės išmokas.
Tačiau nelygybė Lietuvoje viena didžiausių Europos Sąjungoje: penktadalio daugiausiai uždirbančių pajamos nuo penktadalio mažiausiai uždirbančių skiriasi 9 kartus. Tai reiškia, kad pažintimis ir mokesčių lengvatomis besinaudojantys žmonės gal ir gyvena neblogai, tačiau likusieji yra priversti tenkintis žemais atlyginimais. Dėl šių priežasčių neslopsta emigracija.
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, pirmadienį paskirtas socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėju, teigia, kad žemą atlyginimų lygį Lietuvoje įrodo ir makroekonominis žvilgsnis: kai nacionalinės pajamos skeliamos į pagrindines pajamų rūšis – darbo, kapitalo ir nuosavybės – tai darbo užmokesčio dalis Lietuvoje mažesnė už Latvijos ir Estijos.
„Tai reiškia, kad ta mūsų atlyginimų statistika, kuri gaunama mikro lygmenyje, skaičiuojant makroekonominiu požiūriu atitinka. Vadinasi, klaidos nėra. Iš tikrųjų reikia ieškoti priežasčių, kodėl atlyginimai tokie“, - sako R. Lazutka.
Pasak pašnekovo, yra keletas būdų pasiekti, kad atlyginimai Lietuvoje augtų.
Pirma, atlyginimai augtų sparčiau, jei žmonės dėl darbo užmokesčio derėtųsi kolektyviai – per profesines sąjungas.
Antra, reikia didinti nedarbo socialinio draudimo išmokas. Kai darbuotojas nesijaus spaudžiamas kuo greičiau imtis bet kokio darbo, nes jam beveik gresia badas, jis „pasibrangins“.
Trečia, galima didinti darbo užmokestį viešajame sektoriuje: tokiu atveju, privatusis sektorius būtų priverstas vytis viešąjį.
Ketvirta, reikia naikinti mokesčių išimtis, kai su darbu susijusios pajamos pagal darbo sutartį apmokestinamos kur kas labiau nei pajamos, gaunamos pagal verslo liudijimą ar užsiimant individualia veiklą pagal pažymą.
Penkta, mažinti vartojimą per įmones, kurį ekonomistas vadina sukčiavimu.
Šešta, darbo jėgos apmokestinimą perkelti tik darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, kad išnyktų paskata „vokeliams“.
Darbuotojai turi derėtis kolektyviai
R. Lazutka teigia, kad kolektyvinis derėjimasis dėl darbo užmokesčio yra pirmoji priemonė, galinti kilstelti atlyginimus Lietuvoje. Šiuo aspektu Lietuva nuo Latvijos ir Estijos skiriasi menkai – visose šiose šalyse profesinės sąjungos vienija menką dalį darbuotojų.
Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje profesinės sąjungos 2015 m. vienijo apie 92 tūkst. žmonių. „Sodros“ duomenimis, tais metais apdraustųjų skaičius siekė 1,4 mln. Tad profesinės sąjungos vienija apie 6,5 proc. apdraustų darbuotojų.
Pasak R. Lazutkos, universitetų dėstytojai irgi ima suprasti šią tiesą: jie žvelgia į mokytojus, kurie sugeba susivienyti streikams, ir jų padėtis, nors ir pamažu, bet keičiasi.
„Jie ne tiek daug streikuoja, bet pagrasina streikais ir iškart kažkiek milijonų valdžia suranda. Tai pavyzdys, kaip žmonės gali organizuotis“, - sako R. Lazutka.
Tačiau ekonomistas pažymi, kad profesinės sąjungos geriausiai veikia viešajame sektoriuje, tai pasakytina net apie Vakarų Europą. Tuo metu privačiajame sektoriuje visame pasaulyje profsąjungos silpsta, išskyrus tokius sektorius, kurių neveikimas turi ypatingos svarbos dideliam žmonių skaičiui: tarkime, savo tikslų efektyviai pasiekia oro uostų, metro darbuotojai – jų streikai yra didelis nepatogumas daugeliui gyventojų ir keliautojų.
R. Lazutka sako, kad esminis profesinių sąjungų veiklos instrumentas – informacija apie įmonės ar įstaigos padėtį: jei įmonė klesti, pardavimai ir pelnai auga, tai profesinės sąjungos per savo atstovus gali teikti siūlymus didinti darbo užmokestį. Todėl įmonės buhalterinės informacijos teikimas profesinėms sąjungoms, anot ekonomisto, turi būti įtvirtintas Darbo kodekse.
Nedarbo mažinimas, nedarbo išmokų didinimas
Dar vienas būdas paskatinti atlyginimų kėlimą, pasak R. Lazutkos, yra nuoseklus nedarbo lygio mažinimas. Kuo mažesnis nedarbas ir kuo labiau trūksta darbuotojų, tuo darbo užmokestis linkęs augti.
Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. spalio mėnesį Lietuvoje nedarbo lygis 15-74 metų amžiaus grupėse siekė 7,5 proc.
Lietuvoje nedarbą mažina ir didelė emigracija, bet toks nedarbo lygis, anot R. Lazutkos, vis dar nėra natūralus.
Ekonomistas taip pat pasiūlė ereziją, kaip pats vadina. Jo teigimu, Lietuvoje augti darbo užmokesčiui padėtų ir nedarbo išmokų didinimas, kad bedarbis nebūtų verčiamas priimti bet kokio pirmo pasitaikiusio ir jam visai nenaudingo darbo pasiūlymo.
Pavyzdžiui, svarstant socialinį modelį iš pradžių buvo nutarta nedarbo socialinio draudimo išmokas mokėti 9 mėnesius ir nustatyti 75 proc. nuo vidutinės algos „lubas“. Tačiau dėl pataisų Seime, bedarbio išmokų mokėjimo laikotarpis sutrumpėjo iki 6 mėn., nors „lubos“ liko tos pačios. Tai yra didesnės nedarbo išmokos nei nustatytos dabar.
Šiuo metu maksimali nedarbo socialinio draudimo išmoka siekia 311,5 eurų, minimali – 102 eurai.
„Tai yra priemonė branginti darbą. Kaip valstybė gali branginti darbą? Ji gali padaryti taip, kad patys darbuotojai brangintųsi ir neitų dirbti už mažą algą“, - sako Vilniaus universiteto profesorius.
„O Lietuvoje visą laiką buvo žiūrima, kad bedarbis yra tinginys, ir į tą draudimą kreivai žiūrima – esą išmokos mažina paskatas ieškotis darbo“, - teigia R. Lazutka.
Panašaus tikslo siekia Suomija, kuri vykdo eksperimentą, kai atrinktiems niekur nedirbantiems žmonėms kas mėnesį bus mokama 560 eurų suma: jie galės niekur nedirbti, galės dirbti pusę dienos ar bandyti kurti verslą. Šiuo eksperimentu norima pažiūrėti, kaip žmonės naudosis bazinėmis pajamomis.
Pasak R. Lazutkos, Lietuvoje apskritai trūksta duomenų ir tyrimų apie tai, kaip žmonės naudojasi nedarbo socialiniu draudimu, mat motyvuojama, kad šie duomenys yra asmeniniai. Todėl neįmanoma patikimai sužinoti, kas yra linkęs naudotis nedarbo socialiniu draudimu, kiek laiko.
„Ekonominė logika yra paprasta: jei mes darbą nupiginame, verčiame žmones griebtis darbo už menkiausią algą, tai jie neturi, kur dėtis, ir griebiasi bet ko, jei nesiryžta emigruoti“, - sako ekonomistas.
Iš esmės darbuotojų atsparumą imtis itin menkai apmokamo darbo didina nelegalios pajamos, bet tai nėra naudinga valstybei ir patiems darbuotojams ilguoju laikotarpiu.
R. Lazutka taip pat kritikavo nuo pajamų visiškai priklausančią socialinę paramą, kai asmuo gali sulaukti valstybės ar savivaldybės paramos, jei jo pajamos žemesnės nei nustatyta riba. Jo nuomone, taip skiriama parama kuria skurdo spąstus: žmogui neapsimoka bandyti prisidurti prie gaunamos paramos, nes tokiu atveju jis ją tiesiog praras.
Pasak ekonomisto, daugelyje šalių egzistuoja lengvatos ar išmokos, nepriklausomai nuo pajamų – vaiko pinigai, lengvata maistui ar šildymui (ją norėta Lietuvoje panaikinti). „Tai reiškia, kad žmogus gauna tas gėrybes ir gali ieškotis darbo, kurio jis vertas. O dabar jis darbo visai nelinkęs ieškoti, nes praranda pašalpas“, - teigia pašnekovas.
Padidinti atlyginimus viešajame sektoriuje
Ką dar valdžia gali padaryti, kad Lietuvoje augtų darbo užmokestis? R. Lazutka sako, kad vienas iš būdų – darbo užmokesčio didinimas viešajame sektoriuje. Tai gali versti pasitempti privatų sektorių bent jau tose srityse, kur darbuotojai gali „nutekėti“ į viešąjį.
Šiuo atveju kalbama ne tik apie valstybės tarnautojus ar diplomatus, bet ir apie policininkus, mokytojus, dėstytojus, bibliotekininkus, ugniagesius, karius, pasieniečius.
„Tai užduoda tam tikrą toną“, - sako R. Lazutka.
Šiuo metu darbas valstybės sektoriuje apmokamas vidutiniškai vos daugiau: jei vidutinė neto alga šalies ūkyje yra 615,9 eurų, tai valstybės sektoriuje ji siekia 625,4 eurų, privačiajame – 611,3 eurų.
Suvienodinti darbo formas
R. Lazutka palankiai atsiliepia apie įvairių darbo pajamų rūšių apmokestinimo suvienodinimą. Pavyzdžiui, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nusprendė suvienodinti autorinių sutarčių apmokestinimą su pajamų apmokestinimu pagal darbo sutartį, autorinės sutartys nebebuvo tokios patrauklios vengiantiems mokesčių.
Pasak ekonomisto, panašiai reiktų pasielgti ir su pajamomis, kurios gaunamos dirbant pagal verslo liudijimą ar vykdant individualią veiklą pagal pažymą.
„Tie dalykai yra paplitę“, - sako R. Lazutka.
„Mūsų gyventojų disponuojamos pajamos lenkia Estijos pajamas pagal perkamosios galios standartą. Mūsų vidutinis vartojimo lygis irgi lenkia Estijos lygį ir ne tik jos – lygiuojamės su čekais ir slovėnais, tai pirmaujančios Rytų Europos šalys. O mūsų atlyginimai yra mažiausi. Taip yra todėl, kad žmonės daug pajamų gauna per verslo liudijimus ir individualią veiklą. Dėl skirtingų mokesčių režimų, tai tampa patraukliau“, - sako pašnekovas.
Tai lemia, kad valstybė netenka daug pajamų, pensininkų išlaikymas gula labiausiai ant pečių tiems, kurie dirba pagal darbo sutartis ir sumoka didžiausius mokesčius.
Kodėl Lietuva perėjo prie tokios sistemos? R. Lazutka teigia, kad tai interesų grupių spaudimo politikams rezultatas.
Mažinti vartojimą per įmones
Profesorius išskiria ir dar vieną bėdą Lietuvoje – vartojimą per įmones. Sistema paprasta: įmonės vadovas savininkas, kuris yra ir vadovas, formaliai uždirba minimalią arba mažesnę nei minimali alga, tačiau pajamas gauna iš finansinio turto.
„Lietuva išsiskiria tuo, kad darbo užmokesčio dalis nacionalinėse pajamos yra maža, o finansinio turto (tai įmonių savininkų pajamos) yra didelės. Taip vyksta dėl to, kad nėra geros apskaitos", - sako R. Lazutka.
Ekonomisto manymu, šiuo atveju labai svarbi ir teismų praktika bei teisės aktų nuostatos. Pavyzdžiui, kai buvo imtasi gaudyti ir teisti fiktyviai algas susikėlusias mamas, kurios siekė iš valstybės gauti kuo didesnes motinystės išmokas vaiko priežiūros atostogų metu, ši praktika tapo nebepopuliari.
„Su juokingomis įmonių vadovų algomis yra panašiai. Kai priklausėme garsiajai Algirdo Butkevičiaus „mokesčių grupei", mes su Raimondu Kuodžiu kėlėme šitą klausimą, sakėme, kad reikia vartojimą per įmones mažinti. Tačiau verslininkai pradėjo šaipytis: tai jūs dabar kontroliuosite, ar skambinu savo šefui, ar savo žmonai? Telefonų gal ir nesukontroliuosi, bet kai yra firmelė, kuri turi tris žmones ir jos veikla nėra geografiškai išbarstyta, tačiau joje masiškai nurašomi degalai, su darbuotojais sudaromos panaudos sutartys, tai tikrai ten reikia kitokio požiūrio, kad tai sukčiavimas", - sako R. Lazutka.
„Privačiose įmonėse tai vadinama mokesčių optimizavimu", - reziumuoja mokslininkas.
Naikinti paskatas „vokeliams“
Vilniaus universiteto profesorius taip pat pritaria ekonomisto R. Kuodžio išsakytai bei valstiečių žaliųjų perimtai idėjai apie darbo jėgos apmokestinimo perkėlimą vien tik pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui kartu automatiškai padidinant darbo užmokestį „ant popieriaus“. Taip galėtų išnykti paskata mokėti „vokelius“.
„Tai yra darbuotojo įmoka „Sodrai“, tai ne darbdavio mokestis. Darbdavys nuo darbo užmokesčio jokių mokesčių nemoka", - sako R. Lazutka.
„Darbdaviai korektiškai turėtų sakyti taip: kad Lietuvoje jiems darbas yra brangus, darbo kaštai yra dideli, o ne darbo mokesčiai. Nes tai ne jų mokesčiai", - priduria ekonomistas, sakydamas, kad tai yra nusišnekėjimas.
Šiuo metu, darbo vieta yra apmokestinama 55,18 proc.: 15 proc. sudaro pajamų mokestis, 6 proc. sveikatos draudimas, 3 proc. pensijų ir socialinis draudimas, 30,98 proc. „Sodra“, 0,2 proc. įmoka į garantinį fondą.
Įmokas „Sodrai“ ir į garantinį fondą nuo darbuotojo atlyginimo formaliai moka darbdavys, nors tai darbuotojo atlyginimas. Šią dalį siūloma perkelti darbuotojui padidinant darbo užmokestį tokiu pat mastu „ant popieriaus“. Manoma, kad taip pranyktų paskata mokėti „vokelius" ir taip vengti mokesčių.