Bet labiausiai šokiruoja, kad poetas užmezgė meilės romaną su savo seserimi iš tėvo pusės Augusta, kuri tuo metu buvo ištekėjusi ir turėjo tris dukras. Iš šių santykių gimė dukra.
„Prisiekiu Dievu, sutvėrusiu mane mano paties nelaimei ir tikrai ne kitų labui, jos negalima smerkti nė viena tūkstantąja dalimi, palyginus su manim. Savo pražūties ji nesuvokė, o kai susigriebė, jau buvo per vėlu, ir aš negaliu paaiškinti jos užsimiršimo kitaip, kaip remdamasis stebėjimu, man regis, gana teisinga, kad moterys labiau prisiriša negu vyrai, jei joms rodoma šiokio tokio meilumo“, - rašė Byronas apie savo santykius su seserimi.
Motina buvo beprotė
George'o Gordono Noelio Byrono šeima nebuvo tokia, apie kurią būtų galima svajoti. Motina buvo škotų aristokratė Catherine Gordon, tėvas – didžiai išlaidus kariuomenės kapitonas Johnas Byronas, pramintas Džeku Padūkėliu.
Kaip Byrono biografijoje rašo André Maurois, Byrono motina Catherine grožiu nepasižymėjo, tačiau tėvas jai paliko dvidešimt tris tūkstančius svarų, tris jų grynais – labai patogu apmokėti degančias skolas, o kuo jau kuo, bet skolomis ir išlaidumu Byrono tėvas itin pasižymėjo.
J. Byronas labai greitai švaistė žmonos turtą, todėl sutuoktiniai nuo kreditorių spruko į Prancūziją. Šiaip Catherine buvo taupi škotė, tačiau prieš vyrą neatsilaikydavo. Ji prižiūrėjo sergančią Augustą – vyro dukrą iš pirmosios santuokos, o Padūkėlis Džekas gyveno kuo plačiausiai, lošė kortomis, klimpo į romanus su moterimis ir skolas. Tačiau pastojusi Catherine panoro grįžti į Angliją, kur sužinojo, kad turtas nugyventas, kreditoriai pasiruošę bet kam. Neatsitiktinai 1788 m. pagimdžiusi sūnų George'ą ji viena su dviem tarnaitėmis persikėlė į Aberdyną, Škotijoje – toliau nuo Londono ir kreditorių.
„Iš veidelio vaikas buvo gražus kaip tėvas, bet kai pradėjo vaikščioti, motina išsigando, kad jis raišakojis. Pėdos buvo normalios, kojos vienodo ilgumo, tik, kulną statant, čiurna vikst ir išnirdavo. Stovėti tegalėjo ant pirštų galų. Gydytojų konsiliumas nustatė, kad raišumo priežastis – neteisinga padėtis gimdymo metu“, - rašo A. Maurois, nors vėliau poetui tai netrukdė užsiimti boksu, žaisti kriketą, jodinėti, plaukioti ir nardyti.
Jauno Byrono šeima buvo tikrai keista: tėvai Aberdyne vienu metu gyveno atskirai, tėvas iš motinos vis skolindavosi pinigus, motina nesugebėdavo atsakyti, tačiau kai motinai prasidėdavo pykčio priepuoliai – indai lakstydavo po namus. Galiausiai, 1790 m. pabaigoje tėvas pasipustė padus ir gavęs iš žmonos ir savo sesers truputį pinigų išdūmė į Prancūziją ir nebegrįžo. Reikia turėti mintyse, kad Prancūzija kaip tik išgyveno Didžiąją revoliuciją – tai buvo vienas didžiausių virsmų Europoje.
Mažajam Byronui didelės reikšmės turėjo ir auklė, kuri būdama presbiterijonė įskiepijo meilę Biblijai. Presbiterijonai yra evangelikų reformatų atšaka, atsiradusi XVI a. Škotijoje. Kalvinistai (evangelikai reformatai) apskritai daug kalbėjo apie tai, kad žmogus gimsta sugedęs dėl pirmosios nuodėmės, nors kai kurie žmonės sujungti Kristuje per šventąją Dvasią ir gali būti išaukštinti šventam gyvenimui. Auklė daug kalbėjo apie velnią, mėgo bauginti, pasakodavo apie dvasias, sakydavo, kad namie vaidenasi, liepdavo kartoti psalmes.
Kaip rašo A. Maurois, auklė May Gray buvo griežta, ponia Byron – beprotė: čia šaipydavosi iš sūnaus, čia spausdavo prie krūtinės. Beje, jaunasis Byronas buvo gana smarkus: kaip ir motina patirdavo pykčio priepuolius, buvo labai imlus, beprotiškai mėgo skaityti, bet, kad ir luošas, „visada greičiau pats užduos, negu gaus“.
Dešimties metų tapo lordu
1798 m. mirus senelio broliui mažasis Byronas paveldėjo titulą – tapo šeštuoju Ročdeilio baronu Byronu ir šeimos nuosavybės Niustede savininku. Taigi būdamas dešimties metų Byronas jau galėjo vadintis lordu.
Tačiau bėda buvo ta, kad turtą sudarė apgriuvę dvarai, bet ne pinigai, todėl šeima iš Niustedo persikėlė į Notingamą, o motina stengėsi išrūpinti vaikui karaliaus pensiją. Kaip sako A. Maurois, motina jaunąjį Byroną savotiškai mylėjo, bet, pavyzdžiui, dėl jo luošumo ji pasamdė Notingamo šarlataną Lavenderį, kuris vaikino koją gydė sukdamas koją stipriai įsriegdamas medinį aparatą. Galima įsivaizduoti, kad skausmas buvo vos pakeliamas, Byrono lotynų kalbos mokytojas negalėjo tverti to vaizdo.
Manoma, kad pirmąjį polinkį kurti poeziją lordas Byronas patyrė būdamas dvylikos, kai įsimylėjo savo pusseserę Margaret Parker. Kai ji po dvejų metų mirė, Byronas sukūrė „Apie jaunos damos mirtį“.
1801 m. vaikas buvo atiduotas mokytis į Harrow. A. Maurois rašo, kad jaunasis Byronas buvo labai apsišvietęs ir tinginys: pamokų nesimokydavo, bet daug skaitydavo, todėl bendrų žinių turėjo apsčiai. Pasižymėjo beatodairiška drąsa, nemeluodavo, bet mielai mušdavosi. 1803 m. vaikinas įsimylėjo tolimą pusseserę Mary Chaworth. Byronas tiesiog pametė galvą dėl Mary, nors ši turėjo kitą išrinktąjį ir rimtai į jį nežiūrėjo: vaikinas net praleido mokykloje visą trimestrą – niekas negalėjo jo priversti grįžti į Harrow anksčiau.
Byronas gėdijosi savo luošumo, bijojo žengti žingsnį svetimųjų akivaizdoje, o po istorijos su Mary ėmė bijoti moterų. „Kokiai nors damai pristatytas, taip sumišdavo, jog tik pusbalsiu kartodavo: „Viens, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni...“, - rašo A. Maurois, sakydamas, kad jis žavėjosi moterimis ir jų nekentė. Prie to tikriausiai prisidėjo ir keistas motinos charakteris.
Tačiau nepaisant to, Byronas sugebėjo susidraugauti su tokia Elisabeth Pigot, su kuria susipažino, kai merginos šeima apsilankė svečiuose pas jo motiną, ir daug susirašinėjo su savo seserimi iš tėvo pusės Augusta: jų laiškų būta ypač švelnių, Byronas juose skundėsi savo beprote motina.
Pradėjo išlaidauti ir rašyti
Nuo 1805 m. Byrono būstine tapo Šv. Trejybės koledžas Kembridže. Pirmąkart gyvenime jis pasijuto turtingas: iždo kanclerio sutikimu galėjo imti kasmet iš savo pajamų po penkis šimtus svarų, galėjo turėti arklį, liokajų. Byronui tai buvo laisvė ir nuo despotės motinos.
Tačiau universitete buvo laikoma geru tonu nieko neveikti, o XVIII a. Anglijoje buvo madinga gerti ir lošti. Studentai nesidomėjo kultūriniu gyvenimu, bet Byronas į tai linko visa širdimi. Maža to, Byronas nemėgo gerti ir lošti, bet norėjo patikti draugams. Atsitiktinai Byronas susipažino su koledžo choristu Johnu Edlestonu, kurį ėmė globoti.
„Užvis labiausiai jis mėgo šitokią draugystę – draugystę ne tik su jaunesniu, bet ir žemesniu kilmės bei turto požiūriu“, - rašo A. Maurois.
Poetryfoundation.org Byrono biografijoje rašoma, kad su choristu jis patyrė smurtingą, bet tyrą meilę ir aistrą.
Jaunasis Byronas tiek daug nebeskaitė, mėgo plaukioti, svajoti ir nieko neveikti. Jo gyvenimo būdas buvo išlaidus, todėl penkių šimtų svarų nepakako. Paprašė sesers Augustos laiduoti už jį ir skolinosi pinigus, metė universitetą, įsikūrė Pikadilio gatvėje Londone ir susirado meilužę, kurią rengė vyriškai bei pristatinėjo kaip savo brolį, mokėsi fechtuotis ir boksuotis, kiek leido luošumas. Taip praleido visą trimestrą, nors paskui grįžo į Kembridžą.
Tačiau išlaidumas jaunąjį Byroną privertė grįžti į Sautvelį, kur gyveno motina. Čia, įkvėptas E. Pigot – puikios draugės ir merginos, be jokio koketiškumo – ėmė rašyti. Elisabeth švelniai jį pagirdavo bei pasisiūlė parengti jo poeziją spaudai.
Bet Sautvelyje Byronas ne tik rašė: jis daug sportavo, nes norėjo būti liesas – nardė upėje, šaudė iš pistoleto, jodinėjo, nors gana prastai, žaidė kriketą ir per parą valgė tik vieną kartą – unciją mėsos. Alaus visai negėrė. Mergaičių Byronas nebebijojo, ėmė suktis apie visas: vienai pasiunčia eilėraštį, kitą – pabučiuoja, su dar kita vaidina mėgėjiškame spektaklyje. Kūniškus santykius palaikė su žemos kilmės auksaplauke Mary. Savo nepastovumu, pasak A. Maurois, jis didžiavosi.
Jautriai reagavo į kritiką
Byronui kūryba sekėsi ir jis išleido poezijos tomelį „Laisvi eskizai“. Bet bėda – kunigas taip pasipiktino vienu eilėraščiu Mary, kad nusprendė, kad knygos leisti negalima. Byronas buvo priverstas sudeginti visus egzempliorius. Tačiau 1807 m. išleido tą patį rinkinį jau be nelemtojo eilėraščio ir pavadino „Eilėraščiai įvairiomis progomis“, paskui išleido pavadinimu „Laisvos valandos“. Tiesa, „Edinburgh Review” jo eiles įvertino labai neigiamai. Jo Kembridžo draugas Johas Hobhouse'as rašė, kad Byronas vos galo sau nepasidarė.
Taigi į Kembridžą 1807 m. birželį Byronas grįžo jau kaip daug žadantis poetas, gražus lieknas jaunuolis – nebe storulis. Tiesa, jo skolos tik augo: 1809 m. sausį, kai sulaukė pilnametystės, buvo skolingas daugiau kaip 3000 svarų palūkininkams, 800 – motinai, apie 1000 – įvairioms moterims.
Tapęs pilnamečiu Byronas užėmė vietą Lordų rūmuose, o neilgai trukus išleido savo satyrą „Anglų bardai ir škotų recenzentai“ – be pavardės, bet dauguma žinojo, kas ją parašė. Ji turėjo pasisekimą, o pats Byronas, prisiskolinęs pinigų, planavo kelionę su J. Hobhouse'u po Viduržemio jūrą: Portugaliją, Ispaniją, Albaniją, Graikiją, pasiekė Konstantinopolį. Byronas kelionės metu gana daug rašė, patyrė meilės romanų. Bet Portugalijoje ir Graikijoje jį labai sukrėtė „liaudies vergovė“. Po Konstantinopolio Byrono ir Hobhouse keliai išsiskyrė – pastarasis grįžo į Angliją, Byronas dar pagyveno Atėnuose.
Byronas turėjo keistų įpročių: pavyzdžiui, galvūgaly pasidėdavo užtaisytus pistoletus, norėjo išlikti lieknas ir gražus, todėl triskart per savaitę vaikščiojo į turkišką pirtį, gėrė vandenį su actu, valgė tik ryžius, buvo labai prietaringas.
Tačiau advokatai reikalavo jo grįžimo, mat finansinė jo dvarų padėtis buvo nekokia. Savo motinai grįždamas rašė: „Būkite gera, sutvarkykite mano kambarius Niūstede, bet laikykite mane svečiu. Tik turiu jums pranešti, jog jau senokai tenkinuosi vegetarišku maistu – nevalgau nei žuvies, nei mėsos, tad tikiuosi, kad man bus parūpinta pakankamai bulvių, žalumynų ir džiūvėsių, vyno aš negeriu. Turiu du tarnus, abu pagyvenę graikai“.
Grįžus mirė Byrono motina. 1812 m. jis atnaujino savo vietą parlamente. Iš viso jis kalbėjo vos tris kartus: gynė audėjas ir priešinosi teisės aktui, pagal kurį audimo staklių sunaikinimas turėjo užtraukti mirties bausmę (tuo metu kilo sąjūdis, nes audimo staklių sukonstravimas atimdavo darbą iš audėjų). Byronas taip pat pritarė katalikų emancipacijai – primenama, kad Anglija buvo protestantiška.
Tapo geidžiamas moterų
Tuo metu išėjo jo poema „Čaild Haroldo piligrimystė“. Tai buvo jo poetinis kelionių dienoraštis. Byronas per vieną naktį tapo įžymybe, moterys norėjo su juo susitikti, visi prašėsi į draugus. Per visą šį įkarštį Byronas susipažino su ištekėjusia, dvasinga ir impulsyvia moterimi Caroline Lamb, kuri jį iškart pakrikštijo: „Piktas beprotis, su kuriuos pavojinga prasidėti“. Bet prasidėjo: elgėsi ekstravagantiškai, žeminosi, nors Byronas su ja elgėsi šiurkščiai ir, galiausiai, šiaip ne taip ją metė.
„Aš kaip Napoleonas, - rašė Byronas, - visada jaučiau didžiulę panieką moterims ir šitokią nuomonę apie jas susidariau ne paskubomis, o iš savo lemtingo patyrimo. Tiesa, mano raštuose esama tendencijos aukštinti šią lytį; mano vaizduotė visada mielai apdovanoja moteris gražiojo idealo bruožais, bet taip atsitinka todėl, kad aš, kaip tapytojas ar skulptorius, vaizduoju jas ne tokias, kokios jos yra, bet kokios turėtų būti... Mūsų šalyje moterų būklė nėra natūrali. Turkai ir visi rytiečiai yra išsprendę šį klausimą geriau už mus. Jie laiko jas uždarytas, ir jos jaučiasi laimingesnės. Duokite moteriai veidrodį, keletą saldainių, ir ji bus patenkinta“.
Vėliau per Caroline uošvę jis susipažino su jaunute jos dukterėčia Annabella Milbanke ir jai pasipiršo – šioji piršlybas atmetė, o Byronas, regis, nelabai sutriko. Neilgai trukus, Byronas užmezgė romaną su vyresne ištekėjusia moterimi Jane Elisabeth Scott – ledi Oxford.
Tarp 1813 ir 1816 m. Byronas užbaigė ir publikavo šešias poemas, iš kurių penkios buvo įkvėptos kelionių po Graikiją ir Turkiją, tiksliau Osmanų imperiją.
Užmezgė romaną su seserimi
1813 m. birželį Byronas pradėjo romaną su savo tuomet dvidešimt devynerių metų seserimi iš tėvo pusės Augusta, kuri pranešė atvykstanti į Londoną, nes nebegalėjo tverti: vyras viską pralošdavo arklių lenktynėse. Nors neegzistuoja joks tikras įrodymas apie kraujomaišos ryšius, bet tai gana aiškiai liudija jo atviri laiškai patikėtinei ledi Melbourne – Caroline uošvei. Jis jai rašydavo ir apie santykius su Caroline, ir su ledi Oxford, ir su Augusta.
Laiškuose Caroline buvo C., Annabella – „jūsų A“, Augusta – „mano A“. Kai Augusta išvyko iš brolio namų, buvo nėščia, o Byrono patikėtinė ledi Melbourne maldaute maldavo nutraukti šiuos santykius. 1814 m. Augusta pagimdė mergaitę Elisabeth Medorą.
Pats Byronas gana garsiai samprotaudavo apie brolių ir seserų santykius, todėl ėmė sklisti kalbos. Jis ir šiaip buvo vigas radikalas, neslėpė žavėjimosi Napoleonu. Kaip sako A. Maurois, jis reiškė tokias mintis krašte, kuris kariavo su Prancūzija, kur jo talentas ir meilės istorijos jau buvo sukėlę daug priešų. Galiausiai jis nusprendė parašyti aštuoneilę strofą prieš princą regentą poemoje „Korsaras“. Spaudoje tai sukėlė baisingą audrą. „Korsaras“ Byroną pavertė poetu maištininku.
Byronas vis dar praleido daug laiko su Augusta, bet tuo pat metu susirašinėjo su Annabella. Jis vėl jai pasipiršo ir šįkart ji sutiko. Byronas Annabellą vedė 1815 m., su kuria susilaukė dukters Augustos Ados Byron (vėliau pirmojo vardo atsisakyta).
Tačiau ir Annabella nuvylė Byroną: ji buvo matematikė, protinga, bet pernelyg jausminga – Byronas jos nemylėjo. Jį taip pat spaudė finansinės bėdos, prasidėjo kepenų skausmai, poetas pratrūkdavo pykčio priepuoliais, dėl visko kaltino žmoną, todėl Annabella nusprendė, kad jos vyras išprotėjo. 1816 m. ji su dukra išvyko į Kirkbio kaimelį Lankašyre. Byronas daugiau jų nematė. Annabella rašė laiškus Byronui į Londoną, bet, galiausiai, jie išsiskyrė. A. Maurois rašo, kad Annabella įtarė apie Augustos ir Byrono santykius, juolab, kad apie tai gana viešai pliauškė Byroną įsimylėjusi ir jo pamesta Caroline.
Negana to, Byronas spaudoje paskelbė eilėraštį, kur Napoleonas vadinamas „laisvės sūnumi“. Tai būtų tas pats, jei Lietuvoje taip būtų pavadintas Vladimiras Putinas. Jis tapo Anglijos priešu, jį vadino pasileidėliu, šlubiu poetu, kuris niekada nebuvo tikras anglas. Lordų rūmuose Byroną užgauliojo, žmonės nebedrįsdavo su juo sveikintis.
Paliko Angliją
Todėl Byronas nusprendė visam laikui palikti Angliją. 1816 m. gegužę jis pasiekė Ženevą, kur sutiko paskutinę savo meilužę Anglijoje Claire Clairmont, besilaukiančią jo vaiko, ir garsią novelistę, poetę Mary Godwin ir poetą Percy Shelley – jie kartu keliavo, diskutavo, kūrė. Grįžusi į Angliją Claire pagimdė Byrono dukrą Clarą Allegrą, bet mergaitę vėliau auklėjo Byronas: jis norėjo, kad ji būtų katalikė ir jokiais būdais neištekėtų už anglo.
Į Šveicariją atvyko Byrono draugas Hobhouse'as, su kuriuo jis ketvertą mėnesių keliavo po šalį, paskui pasuko į Italiją, kuri tuo metu buvo iškankinta Napoleono karų ir gana pavojinga.
Byronas nuo pat Milano užmezginėjo ryšius su liberaliaisiais sluoksniais, apsigyveno Venecijoje, kur poetas suko romaną su stambaus žemvaldžio žmona Marianna Segati, paskui – su skaityti ir rašyti nemokančia 22-ejų Margarita Cogni.
Pastaroji dėl Byrono paliko savo vyrą, persikraustė į jo išsinuomotus namus, kur gyveno ir jo dukra Allegra. Margarita tarnams kėlė baimę, apkuldavo kitas moteris, periminėdavo laiškus, mokėsi skaityti, norėdama sužinoti, kas juose parašyta. Byrono sveikata labai pašlijo, jis vargais negalais išgrūdo Margaritą: pirmą kartą ji bandė nusidurti lenktiniu peiliuku, antrąkart šoko į kanalą.
Išgrūdęs Margaritą vienas Byronas ilgai nebuvo. Jam į akį krito už kur kas vyresnio vyro ištekėjusi devyniolikmetė grafienė Teresa Guiccioli. Tarp jų išsivystė aistringas romanas, jie gyveno net keliuose Italijose miestuose: Venecijoje, La Miroje, Ravenoje, Filete, Pizoje, Genujoje. Visą laiką jis rašė ir siuntė darbus į Angliją. Teresa žavėjosi Byronu ir jo poezija, nors vos kalbėjo angliškai. Jos akyse, Byronas buvo Poetas, meilės riteris.
Byronas tikriausiai mylėjo Teresą, rašė Augustai, kad norėtų skirtis su Annabella, bet, katalikės Teresos požiūriu, vyrą apgaudinėti – moters prievolė, bet mesti jį – nusikaltimas. Galiausiai, Teresos vyras, kuris visą laiką žinojo apie žmonos ir Byrono santykius, kažkodėl susierzino, pareikalavo viską baigti ir Byronas jam tai pažadėjo. Jis jau buvo apsisprendęs palikti Italiją. Bet nepajėgė. Vyras reikalavo žmonos rinktis – jis ar meilužis, bet Teresa rinktis nenorėjo.
Visa Ravena stojo už mylimuosius ir už Byroną, mat jis šelpė senutes, rėmė bažnyčias, vienuolynus, buvo karbonarų gynėjas ir Italijos nepriklausomybės šalininkas. Galiausiai, skyrybų pareikalavo Teresos tėvas ir brolis, jie buvo katalikai. Skyrybų nutartyje buvo parašyta, kad Terese turi gyventi pas tėvą, bet jis ir moters brolis mylėjo Byroną, pritarė jo politinėms pažiūroms, todėl netrukdė jiems matytis. Vis tik Austrijos kariuomenė sumušė neapoliečius, sukilimai buvo nuslopinti, popiežiaus policija sudarė įtariamųjų sąrašus, o Teresos šeima 1821 m. buvo ištremta.
Byronas su Teresa apsigyveno Pizoje, o dukrą įtaisė vienuolyno mokykloje Banjakavale Ravenos apylinkėse: tikėjosi išauklėti ją katalike. Tačiau sulaukusi penkerių mergaitė mirė. Paskutiniai Byrono namai Italijoje buvo Genujoje. Grafas Gamba gavo leidimą grįžti į Raveną su dukra, to norėjo ir Teresos buvęs vyras, kuris žadėjo viską atleisti. Visi – tėvas, brolis, vyras ir meilužis – įtikinėjo Teresą susitaikyti su vyru. O brolis Gamba karštai troško vykti į Graikiją.
1823 m. Byronas išvyko į Graikiją. Jis sutiko paremti graikų nepriklausomybės siekius prieš Osmanų imperiją, netgi sutiko paskolinti 4000 svarų graikų flotilei. 1824 m. sausį Byronas susitiko su nuosaikiu graikų lyderiu, princu Alexanderiu Mavrokordatos. Byronas buvo pasitiktas entuziastingai, buvo gerbiamas ir mylimas. Nors neturėjo jokios kariavimo patirties, Byronas kartu su princu turėjo pulti turkų pozicijas, bet vasario mėnesį poetas susirgo karštine: daktarai jam dar nuleido kraują ir tai dar labiau pablogino sveikatos būklę. Byronas nebepasveiko ir balandžio 19 dieną mirė.