Tačiau ji abejoja, ar visus vyriausybės programoje numatytus siekius kultūros srityje pavyks įgyvendinti 100 procentų, nes kultūra yra labiausiai apleista sritis Lietuvoje. Apie siekius ir konkrečius darbus – pokalbis su L. Ruokyte-Jonsson ir paskirtąja švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene.
– Ponia Ruokyte, esate dirbusi įvairiausiose kultūros srityse, esate kultūros diplomatė, vadybininkė, vertėja, aktorė, pastaruoju metu dirbote Lietuvos kino centre. Kai jus kvietė į šias pareigas turbūt buvo žadama, kad dabar kultūra bus tikras prioritetas, tekės pinigų upės ir į sumanymus, ir į žmones, ir į pastatus. Ar taip?
L. Ruokytė-Jonsson: Pažadų, kad tekės pinigų upės, tikrai nebuvo. Tačiau aš pirmą kartą patikėjau partija, kuri sakė tiesą ir nemelavo. Pamačiau, kad daug ką tikrai ruošiamasi daryti, skirti ypatingą dėmesį kultūrai. Mano požiūris paprastas – turėk gerą idėją ir tada ieškok pinigų. Mano ir partijos požiūris sutapo – kultūra turi būti dėmesio centre. Patikėjau partijos pažadais, kartu su aukščiausio lygio politikos ekspertais padėjau parengti programą. Manau, kad darbai, įrašyti Vyriausybės programoje, bus įgyvendinti. Galbūt ne 100 procentų, nes ateinu į labiausiai apleistą sritį.
Esu į rezultatus orientuotas žmogus, žinau, kaip reikia atlikti vieną ar kitą darbą, išmanau beveik visas sritis, žinau menininkų bėdas, visada buvau kultūrininkų ir menininkų pusėje, t. y., kitoje apkasų pusėje, nors labai daug metų dirbau struktūroje, ją stebėjau ir analizavau. Manau, kad įgyta patirtis padės man ne tik suprasti, bet ir taisyti esamą situaciją. Turiu aiškų ir tikslų planą, viskas išdėstyta per tam tikrą laiką. Jei iš tikrųjų jausis kultūros lauko vienybė ir bendro tikslo matymas įtvirtinti kultūrą kaip strateginę sritį, manau, mums pavyks įgyvendinti tikslus, bent jau sustatyti saugiklius ir priversti valstybę įsipareigoti kultūrai.
– Ponia Petrauskiene, jūs vadovavote Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui, situaciją švietimo srityje puikiai žinote, teikėte įvairiausias ekspertines analizes, pasiūlymus, kurių dažniausiai nelabai kas paisė. Turbūt jaučiate prisirpusį norą padaryti taip, kaip jums atrodo esant teisinga?
J. Petrauskienė: Nemanau, kad yra vienas žmogus, kuris žino, kas yra teisinga. Bet mano patirtis tokia, kad aš tikiu įrodymais grįsta politika, tikiu, kad priimant sprendimus tokioje sudėtingoje ir jautrioje srityje reikia bendro matymo, bendro kalbėjimo. Manau, kad kryptis, išdėstyta Vyriausybės programoje, yra kokybė, siekiamybė ir tai yra labai aiškus tikslas, kur link turėtume eiti remdamiesi ekspertine patirtimi, puikiais žmonėmis, kurių dar yra švietimo sistemoje. Tikiu, kad bendromis pastangomis tokių žmonių atsiras daugiau ir švietimas taps kokybės ženklu.
– Vyriausybės programoje tiek kultūros, tiek švietimo srityje galima pajausti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos norą pamylėti regionus. Cituoju: „Kaimiškos teritorijos Lietuvoje turi didžiulę istorinę ir kultūrinę vertę, gerinsime švietimo ir kultūros infrastruktūrą ir skatinsime jos plėtrą, sudarydami sąlygas aukšto lygio kultūriniams renginiams, švietimo paslaugoms pasiekti žmones, gyvenančius už didmiesčių ribų“. Ponia Ruokyte, tai greičiausiai nereiškia, kad po kaimus ir miestelius dabar imsite vežioti Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą ar Gintarą Rinkevičių?
L. Ruokytė-Jonsson: O kodėl ne? Viskas, kas iki šiol buvo kalbama apie regioninę kultūrą, tebuvo tuščios deklaracijos. Manau, yra pelnytas noras skirti daugiau dėmesio regionams. Aš nematau susipriešinimo tarp miestų ir regionų, tarp etnokultūros ir tarp profesionaliosios kultūros, meno, kuris įsilieja į globalius procesus. Nenorėčiau supriešinti aukštosios kultūros ir pramoginės. Kiekviena kultūra, kiekviena kūrybinė apraiška turi teisę egzistuoti, taip pat ir kiekvienas žmogus turi teisę į kultūrą.
Taigi tai yra absoliučiai pelnytai į programą įrašytas siekis, kad regionų kultūra bus puoselėjama susiejant su švietimu. Turime daug gražių planų su švietimu. Mes sukursime bendrą programą ugdymui kultūra ir menu, tačiau tai tik viena programa. Vyriausybės priemonių plane atsiras daugiau iniciatyvų, kurios skatins tiek kultūrą, tiek švietimą regionuose.
– Ponia Petrauskiene, kaip jūs paaiškintumėte teiginį iš Vyriausybės programos apie aukšto lygio švietimo paslaugas regionuose? Ką tai reiškia? Turbūt nebus kaimo universitetų ir tyrimų centrų?
J. Petrauskienė: Tikrai nekalbama apie universitetus. Turima omenyje, kad nepasisant, kur vaikas gyvena, jis turi teisę į kokybišką švietimą. Pastarosiomis dienomis buvo pristatyti įvairūs tyrimai, iš jų rezultatų aiškiai matyti, kad švietimo rezultatų prasme atotrūkis tarp miesto ir regionų didėja. To priežastys įsisenėjusios. Jokiu būdu nesakau, kad regionuose nėra puikių mokytojų ir mokyklų, tačiau vaikai turi mažesnį pasirinkimą kokybės prasme. Gyvendami Vilniuje stengiamės, kad mūsų vaikas patektų į pačią geriausią mokyklą, bet ar turi būti kaimo vaikas nuskriaustas vien dėl to, kad artimiausia mokykla yra silpna ir ten nėra gerų mokytojų? Reikia ieškoti galimybių, kad švietimo kokybė pasiektų visus.
– Mes vis kalbame apie tam tikras siekiamybes, tačiau norėtųsi konkretumo. Kalbame apie tai, kad kultūra pasieks kiekvieną žmogų, kad galbūt ir Saldutiškyje žmonės pamatys E. Nekrošiaus spektaklius. Teoriškai įmanoma, nors mažai tikėtina. Tas pats ir su švietimu. Yra elementarūs dalykai – kaip konsoliduoti finansines lėšas, kad atsirastų finansinių gebėjimų turėti gerus mokytojus. Juk geri mokytojai nevažiuoja ten, kur nieko, išskyrus mokyklą, nėra, jie turi ir kitų poreikių. Arba mokytojai turėtų gauti tikrai gerus atlyginimus. Turbūt apie tai reiktų kalbėti?
J. Petrauskienė: Taip, tam reikia kompleksinių sprendimų, turime investuoti į gerą mokytoją, jų turi būti daugiau visur. Programoje tam yra numatytos priemonės: mokytojų atlyginimų sistemos peržiūra, investavimas į mokytojų kvalifikaciją, motyvacinės sistemos, mokytojų rengimo pertvarka. Vienas siūlymų – jungtinių mokyklų tinklas.
– Tai yra vienas direktorius ir keli pavaduotojai kelioms mokykloms?
J. Petrauskienė: Taip. Tokie modeliai yra pasiteisinę kitose šalyse. Dar vienas klausimas: ar mokinys turi važiuoti į mokyklą, ar mokykla atvažiuoti pas mokinį? Čia nekalbama apie pačius mažiausius – pradinis ugdymas turėtų būti arti šeimos. Pradinukams ugdyti reikia mažiau mokytojų, vaikai gali likti ir mokytis ten, kur gyvena.
– Rinkimų metu su politikais esame daug diskutavę apie mokyklų finansavimo principus. Vyriausybės programoje parašyta: „Bendrajame (formaliajame ir neformaliajame) ugdyme pertvarkysime mokyklų finansavimo metodiką, paremtą „mokinio krepšelio“ principu, kuris didina ugdymo sąlygų netolygumus. Siekiant mažinti regioninius mokymosi kokybės netolygumus, sieksime efektyvaus lėšų paskirstymo, diegsime „klasių komplektų“ modelį“. Paaiškinkite, kaip tai veiks?
J. Petrauskienė: Finansavimas yra instrumentas, jis turi sudaryti sąlygas kokybei. Matome, kad „mokinio krepšelis“ turi ydų. Dabar keliose savyvaldybėse yra paleistas „klasės komplekto“ bandomasis modelis. Netrukus bus rezultatai. Išanalizavus abiejų modelių pliusus ir minusus, akivaizdu, kad vieno recepto, tinkančio visoms mokykloms visuose regionuose, nėra. Reikia jautriai pasižiūrėti, kokia yra situacija, kiek yra mokyklų, mokinių, mokytojų ir kokie sprendimai bus geriausi kiekvienoje savivaldybėje.
– Ponia Ruokyte, dar vienas dalykas iš programos. Žadama daug: modernizuoti nesaugius, pasenusius, visuomenės poreikių neatitinkančius kultūros objektus, iki 2023 metų pastatyti modernią koncertų salę Vilniuje ir panašiai. Visa tai skamba labai gražiai, bet iš kur pinigai? Antradienį Seimo posėdyje buvęs kultūros ministras, dabar Seimo narys Arūnas Gelūnas klausė, ar Lietuvoje kas nors rado didelį naftos gręžinį, kad Lietuva ketina padaryti proveržį? Juk pinigų yra tiek, kiek yra. Sutinkate?
L. Ruokytė-Jonsson: Gręžiniai yra galvoje. Mūsų santykis yra neteisingas, tereikia pažiūrėti į kultūros valdymo sistemą – Kultūros ministeriją. Joje nevyko jokių mentalinių pertvarkų dar nuo 1990 metų, gal ir nuo sovietmečio. Manyčiau, kad reikia keisti darbo kultūrą, požiūrį į sritį, kuriai atstovauji, administruoji.
– Vyriausybės programoje yra išties patrauklus tikslas. Cituoju: „Kultūros valdymo peržiūra turi prasidėti nuo Kultūros ministerijos struktūros ir funkcijų peržiūros tam, kad kultūros politikos formavimo funkcijos būtų vykdomos kokybiškai, dinamiškai, operatyviai, atsisakant perteklinės biurokratijos ir nereikalingos dokumentacijos. Jas atliktų profesionalūs ne tik naujojo viešojo administravimo principus, bet ir kultūros bei meno sritį išmanantys specialistai, o santykiai su kultūros įstaigomis ir kultūrine savivalda taptų pagrįsti ne viršininko ir pavaldinio subordinacija, o horizontaliais demokratiškos partnerystės ryšiais“. Labai puiku, tačiau iš pradžių turbūt reikėtų atleisti didžiąją dalį valdininkų ir viską pradėti nuo balto lapo?
L. Ruokytė-Jonsson: Nemanau, kad reikėtų visus atleisti ir priimti naujus žmones. Man labai nepatinka žodžiai „pertvarka“, „reforma“. Aš pozityviau žiūrėčiau į pokytį, visos sistemos optimizavimą. Reikėtų peržiūrėti, kokios funkcijos atliekamos, kokios kompetencijos reiklingos šiuo metu, kad būtų įgyvendinta Vyriausybės programa. Jokių skubių veiksmų nedarysime, bet suprasdami gana ribotą laiką, 4 metus, mes nuo pirmos dienos pradėsime dirbti suplanuotus darbus.
Kodėl mes negalime žiūrėti į viešąjį sektorių, į viešuosius resursus kaip verslininkai, kad taupytume? Taupytume laiką, lėšas. Manau, turėtų atsirasti daugiau draugiškumo. Šiuo metu kultūros sektoriuje nepasitikėjimas tarp kultūros lauko ir jį administruojančio monolito yra labai aiškiai matomas. Monolitu vadinu dabartinę Kultūros ministeriją. Manau, kad tą seną monolitą reikia skaldyti ir klijuoti naują, šiuolaikišką, orientuotą į rezultatą.
– Apie efektyvumą. Ponia Petrauskiene, programoje tik tarp eilučių galima rasti turinį apie aukštąsias mokyklas, jų tinklą ir kaip jis bus tvarkomas. Jūs anksčiau sakėte, kad aukštųjų mokyklų yra per daug, o valstiečiai ir žalieji pasisako už regioninių aukštųjų mokyklų išsaugojimą. Kaip spręsite efektyvumo ir kokybės klausimą?
J. Petrauskienė: Daugelis tyrimų ir faktų rodo, kad sistema veikia neefektyviai, yra fragmentuota, daug veiklų dubliuojama. Daugelyje sričių yra nusivilta aukštojo mokslo kokybe. Bet yra ir gerų dalykų, kuriuos privalome saugoti, plėtoti. Manau, kad tinklo pertvarka yra neišvengiamas kelias, bet tai neturi vykti mechaniškai. Atlikti tyrimai ir analizės mums leidžia apčiuopti gerąsias salas, santalkas, kurios rodo, kaip turi vykti tinklo pertvarka, kur sinergijos kuria pačią didžiausią prasmę, kokybę.
Džiaugiuosi, kad po atliktų tyrimų ši diskusija prasidėjo, kad į ją aktyviai įsitraukė akademinė bendruomenė. Manau, kad per bendrą dialogą mes rasime sprendimą. Procesas nėra lengvas, daugelio šalių patirtis tai rodo, tačiau jis Lietuvoje jau prasidėjo. Mes norime kokybės, todėl turime suvokti, kad problemų yra ir reikia ryžtingai jas spręsti.