Atsisveikinimo kalbas prie kapo duobės tarė dvasininkai, VDU vadovai, bičiuliai.
„Jis buvo tas vedlys, kuris teikė naują įkvėpimą tautai, kuri išėjo iš vergovės, iš minčių prislėgtumo į didžiąją Europą. Mes dairėmės, kas bus tiek įkvėpėjai ir štai jo gyvenimas, jo veikla, jo kalbėjimo būdas, jo palikta laikysena kalbėtis be pykčio, net jei ne visada sutinkame, tampa etalonu kokiu būdu mes, kaip lietuviai, šnekėtis, kaip kitą kalbinti ir kaip vieni su kitais būti. Iš tikro tai nauja kultūra, kurios taip ilgėjosi Leonidas ir kurios mums taip reikia šiandien. Pirmiausiai turime drąsiai sakyti: jo gyvenimas buvo dovana mums visiems šioje tėvynėje, Europoje ir net pasaulyje. Mes visi jaučiame, kad kažką praradome. Bet mes neturime nusiminti, nes mes turime užkeltą standartą, tam tikrą matavimo lygį, pagal kurį galėsime lyginti savo kalbėjimą, savo mąstymo, minties gylį. Pagaliau tą šiltą žvilgsnį į kitą žmogų ir sakymą: mielas bičiuli!“,–- kalbėjo vyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Leonidas visada buvo be pykčio, pasiekiamas ir paprastas. Gal dėl jo kuklumo ir tolerancijos, iš dalies, tik dabar, jo netekę, supratome, koks iškilus, svarbus ir nepakeičiamas jis buvo. Kokia netektis mus visus ištiko, o tai daro ir taip nepakeliamą netekties skausmą dar gilesniu ir aštresniu. Leonidas buvo svajonių ir idėjų žmogus. Jis svajojo matyti geresnę Lietuvą, skaitančią V. Šekspyrą, tolerantišką, daugiakalbę, europietišką, išsilavinusią ir kuriančią. Tokią, koks jis pats ir buvo. Jis ne tik apie tai svajojo – jis dėl to dirbo ir kovojo. Dirbo negailėdamas savęs ir nesustodamas iki pat mirties“, – kalbėjo VDU rektorius Juozas Augutis.
„Kapas – it kokia riba absurdo, paradokso. Pasakyti ką nors rišlaus po kelias dienas trukusio Leonido citavimo, rodymo, kalbėjimo, diskutavimo nėra lengvas uždavinys. Paradoksas stovėti prie žmogaus be pykčio kapo ir būti pasipiktinusiam likimu, kodėl taip nutiko su juo, o ne su mumis? Paradoksas. Paradoksas, kad šiandien mes juntam kas jis toks buvo tik praradę. Gal čia banalesnis įžvelgimas – kai prarandi, tada supranti, kas jis buvo, kiek daug mūsų gyvenimo plotmių Leonidas prisilietė, kiek prasmės davė bendravime, kad net atsisveikinant, aš įtariu, žmonės susitinka, kurie kitais būdais nebūtų susitikę“, – kalbėjo profesorius Egidijus Aleksandravičius.
Profesorius taip pat teigė, kad itin sunku rasti savybę, kuri geriausiai apibūdintų L. Donskį.
„Kokia bendroji savybė, kuri Leonidą galėtų apibendrinti? Žinoma, tai desperatiška pastanga. Viena iš temų, kuria visada su Leonidu ir kitais gvildendavome, tai buvo išmintinga Česlovo Milošo mums palikta mįslė ar frazė, mintis. Ta frazė buvo tokia, kad mes Vidurio ar Rytų Europoje esame tiek pilni emocijos, jausmo, poezijos, gyvenimo melodijos, bet tik Vakarai suteikia mums kultūros formas. Ir liko neaišku, kas buvo kultūros formos jų mintyse. Mes nebaigėme diskutuoti su Leonidu, bet man atrodo, kad Leonidas buvo tas, kuris mums nešė kultūros formas. Jis nešė kultūros formas susikalbant. Jis buvo tas, kuris žinojo, kada kas kalba. Jis buvo tiek drąsus, kad buvo mandagus“, – kalbėjo E. Aleksandravičius.
DELFI primena, kad Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, žinomas filosofas ir visuomenininkas L. Donskis Vilniaus oro uoste sustojus širdžiai mirė trečiadienio rytą.
Per savo mokslinę karjerą L.Donskis dirbo Lietuvos, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose, parašė daugiau kaip 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių. 2009-2014 metais L.Donskis dirbo Europos Parlamente, ten daugiausia dėmesio skyrė žmogaus teisių klausimams.